2014 12 06

Domantas Razauskas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Domantas Razauskas. Lapkričio mėnesio lentyna

Lapkritis buvo gausus ne tik pasakiškai gerų albumų, pretenduojančių vadintis metų albumais, bet ir tokių vardų, kuriuos šiaip ne dažnai tikiesi išvysti vartydamas naujos muzikos sąrašus. Užtenka paminėti mohikanus „Pink Floyd“, AC/DC, „Faust“, „Bryan Ferry“, Neilą Youngą, Danielį Lanois, „Simple Minds“, „Foo Fighters“, Bobo Dylano 11-ą „būtlegų“ seriją ir daugybę fantastiškų rinkinių, perleidimų. Aišku, visų neapžvelgsiu. Ir nėra reikalo. Pabandysiu įvardinti tik 10 tų, su kuriais pajutau ypatingą ryšį, nepaisant jų vardo žinomumo. Taigi.

Faust – j US t

„Faust“ – viena krautrock pionierių ir viena ryškiausių šio judėjimo grupių. Tokie albumai kaip „Faust So Far“ (1972) ir „Faust IV“ (1973) yra giliai įsirėžę į roko muzikos istoriją ir padarę didelę įtaką visam tolesniam žanro vystymuisi.

Ką „Faust“ daro XXI amžiuje? Iš esmės tą patį, ką ir krautrock žydėjimo laikais – ieško ir eksperimentuoja su keistais garsais, sąskambiais, instrumentais, daiktais. Priešingai nei kai kurie kiti krautrock pionieriai, „Faust“ eksperimentai nepersikėlė į elektroninės muzikos erdvę. „Just Us“ – gyvų instrumentų, daiktų pasažai. Jean-Hervé Pérono balsas įsiterpia vos retkarčiais. Daugiausia tai grupės sielos būgnininko Wernerio „Zappi“ Diermaierio ritminių eksperimentų padiktuotos kompozicijos, kartais savo netvarkingais etno ritmais primenančios „Faust So Far“ laikus, o dažnai nuklystančios į radikaliai avangardinės muzikos lankas.

Rekomenduojama visiems, kas neabejingas ne tik „Faust“, bet ir iškiliausiai Lietuvos avangardinės muzikos grupės „Ir Visa Tai, Kas Yra Gražu Yra Gražu“ kūrybai. Kodėl? Bendras vardiklis yra absoliučiai tas pats. O klausant per ausines ir užsimerkus kartais priešais akis šmėkšteli tai Šlipas, tai Baras…

AC/ DC – Rock or Bust

Nė vienas sveikas muziką mylintis žmogus, matyt, negalėjo net gražiausiuose sapnuose įsivaizduoti, kad AC/DC dar kada nors bent per žingsnelį priartės prie tų aukštumų, kurias buvo pasiekusi aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose. Mažiau politkorektiški muzikos kritikai pažymi, jog roko dinozaurams nauji albumai dažniausiai reikalingi tik tam, kad grupės turėtų pretekstą vėl leistis į pasaulinį turą bei groti tas pačias senas dainas. Tačiau randasi stebuklingų išimčių. Ir tokia netikėta išimtis yra AC/DC albumas „Rock or Bust“.

Pačiam sunku patikėti tuo, ką rašau… Bet tai, ko gero, geriausias grupės albumas nuo „Back in Black“ laikų. Neturiu žalio supratimo, iš kur senoliai gavo tokio parako, iš kur, ir kodėl būtent dabar radosi toks gyvas, organiškas, absoliučiai „vežantis“ albumas. Matyt, tai kartais tiesiog nutinka. Ir kartais nutinka būtent tada, kai jau esi nurašytas į dulkėtus roko muziejus. Ir ten neapgauna jūsų albumo vizitine kortele pristatomas singlas „Play Ball“. Klausykitės viso albumo. Ir darykite tai garsiai.

 „Rock the House“

Kiasmos – Kiasmos

Įtariu šis pavadinimas mažiau visiems ką nors sako. Pradėkime nuo to, kad „Kiasmos“ tėvynė – Islandija. Tai minimal ir experimental techno duetas. Tačiau jei nudžiugote ar nusipurtėte perskaitę tokius terminus, grįžkite prie antrojo sakinio. Mat ką berašytume prie Islandijos kolektyvų pavadinimų, pagrindinis jų visų grojamas žanras yra Islandija (keistas sutapimas: šiuo metu kaip tik į burną deduosi islandišką kerpę).

Vienas dueto „Kiasmos“ narių yra garsus islandų kompozitorius, multiinstrumentalistas Ólafuras Arnaldsas. Sakyčiau, nuostabi Ólafuro muzika, perėmusi minimalistinių elektroninių iš Farerų salų kilusio Januso Rasmusseno ritmus ir yra šio melodingo albumo grožio priežastis. Pulsuojantys ritmai neišblaško erdvėje skęstančių klavišų (kartais ir styginių) garsų.

Šį albumą pavadinčiau pirmojo sniego šokių muzika. Arba pirmojo pašalo muzika. Ji puikiai klausosi per ausines būtent tokiu oru, koks šiuo metu už lango.

 „Held“

John Zorn – The Last Judgment

Šiame albume groja visa eilė aukščiausios prabos džiazo muzikantų. Būgnus muša Joey Baronas, grojęs su begale pirmo ryškumo žvaigždžių nuo Dizzie Gillespie iki Laurie Anderson ir Davido Bowie. Bosą tampo „Mr. Bungle“ bosininkas Trevoras Dunnas. Klavišiniais groja Johnas Medeski, kurio, tikiu, pristatyti nereikia. Dainuoja, o dažniau kalba ir rėkia tas, kuris tai daryti moka tiesiog idealiai – Mike‘as Pattonas iš „Faith No More“ ir „Mr. Bungle“. Viršelį albumui mielaširdingai paskolino Jeronimas Boschas.

Jums turėtų kilti logiškas klausimas, kodėl tad albumas vadinasi Johno Zorno vardu? Jei domėtumėtės šio genialaus kūrėjo reikalais, žinotumėte, kad dauguma „Tzadik Records“ leidžiamų albumų vadinasi šiuo vardu. Ne tik todėl, kad tai Zorno įrašų ir leidybos kompanija ir jis leidžia joje tik tai, ką pats nori ir tik taip, kaip pats nori. Dažnu atveju visi muzikantai tiesiog groja jo parašytą muziką, o pats Zornas jiems diriguoja. Taip yra ir „The Last Judgment“ atveju.

Albumas intensyvus, mistinis, vietomis nuožmus ir agresyvus, vietomis tiesiog keliantis pagarbią religinę baimę. Galbūt dėl Medeski vargonų, galbūt dėl savo pavadinimo. Albume grojantį kvartetą Zornas yra pavadinęs „Tamplierių kvartetu“. Beje, tai ilgas religines albumų serijas mėgstančio kompozitoriaus septologijos „Moonchild“ paskutinis albumas, inspiruotas Tamplierių ordino istorijos.

 „Sleepy Hollow“

Arca – Xen

Vienas muzikos kritikas, netekęs žodžių, kuriais galėtų apibūdinti šį paslaptingą darbą, išbraukė viską, ką buvo parašęs ir paliko tiesiog „Xen is art“ („Xen – tai menas“). Sunku būtų su tuo ginčytis. Aš vis dėlto, nors ir puikiai suvokdamas kalbėjimo apie muziką absurdą, pasistengsiu jums šį albumą pristatyti kur kas išsamiau: Londone kuriančio venesualiečio diskžokėjo, prodiuserio ir kompozitoriaus Alejandro Ghersi (slapyvardis Arca) albumas „Xen“ yra (po galais) aukščiausios prabos grynaveislis menas. Tik klausyti jį reikia per ausines, ramiai, susikaupus, kad nepraleistumėte nei vienos šio mažyčio elektroninio šedevro detalės. Nes visas albumas yra detalės. Daugybė detalių, skraidančių erdvėje ir ieškančių viena kitos.

Neklausyti tiems, kas muzikoje ieško primityvumo ir tingi atsisėdę, nieko nedarydami tiesiog įdėmiai išklausyti albumą. O jis, be abejonės, vienas geriausių šiemet. Tikrai besisuksiantis mano grotuve šią žiemą dar daug kartų.

Daniel Lanois – Flesh and Machine

Nedaug trūko, kad šis fantastiškas albumas praslystų pro mano ausis. Mat ne tiek jau daug atsiliepimų jis sulaukė pasauliniame tinkle, kiek, manding, yra vertas.

Garsus ir įtakingas kanadiečių prodiuseris, garso režisierius, inžinierius, gitaristas, kompozitorius, dainų autorius Danielis Lanois ko gero plačiausiai yra žinomas dėl savo tylaus, tačiau neišmatuojamai svarbaus darbo su Bobu Dylanu, U2 (už albumo „Joshua Tree“ prodiusavimą apdovanotas „Grammy“), Peteriu Gabrieliu, Neilu Youngu (pastarasis net savo albumą yra pavadinęs „Le Noise“, toks svarbus buvo Lanois indėlis į jo sukūrimą, įrašymą), Brianu Eno. „Flesh and Machine“ yra 11-as solinis studijinis kanadiečio albumas.

Plačiąja prasme tai ambient muzikos darbas, tačiau jo paskirtis nėra vien raminamoji-meditacinė. „Flesh and Machine“ konceptualus ir labai detalus, o visas jo grožis būtent ir atsiskleidžia mažose detalėse. Be to, tai dar vienas instrumentinis albumas ausinėms. Tik su jomis galima pajusti ir išgyventi visas Lanois sukurtas erdves, visą platų garsinį spektrą.

 „Sioux Lookout“

Tony Allen – Film of Life

Pradėkime nuo kelių skambių citatų. Afrobeat pionierius Fela Kuti kadaise pasakė, kad nigerietis Tony Allenas, kadaise Fela Kuti grupės būgnininkas ir muzikinis direktorius buvo pagrindinė priežastis, dėl ko pasaulis išgirdo afrobeat. „Be Tony Alleno nieko nebūtų buvę“ yra sakęs šis nuostabus legendinis muzikantas. O štai Brianas Eno nuėjo dar toliau, pareiškęs, kad „Tony Allenas, ko gero, yra geriausias kada nors Žemėje gyvenęs būgnininkas“.

Šios citatos turėtų mažų mažiausiai sudominti tuos, kuriems Tony Alleno vardas nieko nesako. O dabar pridėsiu nuo savęs. „Film of Life“ – dar vienas pretendentas į geriausių metų albumo titulą. Ir ne tik world, etno ar afrobeat kategorijose, o apskritai. Absoliutus klausymosi malonumas. Ne tik dėl muzikos, bet ir dėl įrašo, suvedimo kokybės. Tad patartina klausyti per gerą aparatūrą ir losless formatu.

O apie pačią muziką… Kaip čia pasakius? Tai absoliučiai delikatesinis hipnotinio poliritminio funk, afrobeat, mišinys su džiazo prieskoniais. Tiesa, albume išgirsite ir ilgametį Alleno gerbėją bei bendradarbį Damoną Albarną.

„Boat Journey“

Andy Stott – Faith in Strangers

Mančesteryje kuriantis tamsaus techno ir dub muzikos prodiuseris Anty Stottas sulaukė visuotinio pripažinimo ir pagyrų už savo 2012 metų albumą „Luxury Problems“. Sunku po tokių kritikų liaupsių atsispirti ir žengti toliau, nesikartojant. Tačiau Andy Stottas, rodos, tokios problemos net neįžvelgė.

Albume „Faith in Strangers“ jis nesistengė daryti kažką radikaliai kitokio, nei jau yra kūręs. Greičiau priešingai, tęsiant buvusio albumo temą, jam pavyko sukurti kažką dar gilesnio, sodresnio nei „Luxury Problems“. Tarsi parodant, kad tai dar nebuvo pati aukštuma.

Išskirtinę spalvą „Faith in Strangers“ sukuria dainininkės Skidmore balsai. Šiaip, albumas turi kažką bendro su Davido Lyncho filmais ir muzika. Ryšys galbūt ir nėra tiesioginis, bet bendras vardiklis yra begalinis liūdesys. Per kurį, kaip paradoksalu tai bebūtų, skverbiasi ir pati ryškiausia šviesa.

Loscil – Sea Island

Po pavadinimu „Loscil“ slepiasi Scottas Morganas iš Vankuverio. Tai jau dešimtas šio ambient muzikos kūrėjo darbas. Su kiekvienu albumu girdima ir jaučiama „Loscil“ evoliucija. Garsas tampa vis subtilesnis, detalesnis, harmonijos vis paveikesnės.

Klaidinga manyti, kad tokio tipo ambient tėra gera foninė relaksacinė muzika. „Loscil“ visu savo grožiu ir gelme atsivers tik tiems, kurie pajėgs įsiklausyti ir susikoncentruoti ties sintetines erdves nuostabiai papuošiančiais pianinais, smuikais, vibrafonais.

Išgirsti smulkmenas „Sea Island“ atveju yra labai svarbu. Tik tada muzika ima veikti. Daugiau kaip ir nėra, ką pasakyti… Gal tik tai, kad specialiai netaikiau į apžvalgas sukišti kuo daugiau ambient ir plaukiančios elektronikos. Toks jau lapkričio derlius. O gal tokia muzika dabar geriausiai veikia.

 „In Threes“

Deerhoof – La Isla Bonita

„La Isla Bonita“ – neturi nieko bendra su Madonna. Tai dvyliktasis punk, pop, avangardą, indie ir klasikinį rokenrolą maišančios JAV grupės „Deerhoof“ albumas. Grupės, kuri niekada nestovi vietoje ir nuolat sugeba nustebinti.

Oficialiame pranešime spaudai „Deerhoof“ nariai teigia, kad albumą įkvėpė „Radiohead“, „The Flaming Lips“, Lou Reedo, Becko, „Sonic Youth“, „The Roots“, Rico Ocaseko ir Davido Byrne‘o kūryba. Štai toks platus įtakų spektras. Nepaisant jų visų, tai vis dar unikalūs ir nepakartojami „Deerhoof“, meistriškai žaidžiantis žanrais, intertekstais ir lipdantys labai savotišką muzikinę mozaiką. Kartais ji skamba it miela stilistinė kakofonija, lyg į repeticijų salę būtų per prievartą susirinkti muzikantai iš skirtingų planetų. Tačiau yra kažkokia keista muzikinė guma, kuri viską suklijuoja į vieną gniužulą ir laiko taip suspaudus, neleidžia išsibarstyti.

Būtent šis organizuotos, suvaldytos netvarkos paradoksas ir yra „Deerhoof“ smagumo priežastis. O dar pridėkime ironiškų, kartais sarkastiškų tekstų ir gausime labai keistą mišrainę.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.