Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2014 12 06

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Žvilgsnis į grafikės Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės kūrybą

Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės archyvo nuotrauka

Menininkė Elvyra Katalina Kriaučiūnaitė gimė Buenos Airėse, Argentinoje. Sugrįžo į Lietuvą su šeima. 1962–1968 m. studijavo grafiką Vilniaus dailės valstybiniame institute, kur dėstė tokie dėstytojai kaip J. Galkus, L. Lagauskas, V. Jurkūnas, A. Kučas, J. Kuzminskis. Diplominio darbo vadovas – profesorius V. Jurkūnas. Rankų darbo popieriaus gamybos technologijos mokėsi  argentiniečių dailininko Ricardo Crivelli dirbtuvėse „La Villa“. Nuo 1971 m. menininkė aktyviai dalyvauja kūrybinėje Lietuvos dailininkų sąjungos veikloje. Daugelio nacionalinių bei tarptautinių parodų laureatė. Svarbiausi įvertinimai Lietuvoje – 2005 metais garbingo Lietuvos Dailininkų sąjungos „Auksiniu ženkliuko“ apdovanojimas ir 2012 metais įteikta Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija.

E. K. Kriaučiūnaitės vaidmuo Lietuvos grafikos pasaulyje yra neabejotinai svarbus. Ji viena iš aktyviai besireiškiančių menininkių Lietuvoje ir užsienyje. Jos kūrybinio kelio pradžia prasidėjo dar devintame dešimtmetyje. Kūryba kito ir tobulėjo. Lietuviškosios grafikos kontekste ji išsiskiria įdomiais ieškojimais bei atradimais. Laiko tėkmė, jausmų bei nuotaikų nepastovumas, gamtos cikliškumas – tai amžinos temos autorės darbuose… Ji kuria estampus, mažo formato grafiką, autoriaus knygas ir autoriaus rankų darbo popieriaus objektus. Iš jų ypač išsiskiria ekspresyvios  vėduokles „spinduliuojančios meile ir begaliniu gyvenimo džiaugsmu, persipinančiu su praradimo liūdėsiu…“ (Reginos Urbonienės citata iš katalogo).

Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės archyvo nuotrauka

Menininkė yra dirbusi įvairiomis grafikos technikomis, tačiau  artimiausia – oforto technika. Svarbiausias kūrybos veiksnys – ne pasakojimas, ne iliustratyvus realistinis piešinys, ne dekoratyvumas ar koks kitas apibrėžtumas, bet siekimas per simbolį ar motyvą, per užuominą paliesti prabėgusio laiko atspindį, priartėti prie darnos ir ramybės, savotiško susitaikymo su savimi ir pasauliu. Kai aplink daug destrukcijos, kuri savotiškai valdo mūsų jausmus ir protus, tai nelengva užduotis. E. K. Kriaučiūnaitės kūryboje spalva ir forma – tik elementai minčiai ar būsenai išreikšti. Kadaise dominavusias baltą, rudą ir geltoną spalvas nejučiom (o gal sąmoningai) pakeitė skausminga purpurinė ir juoda, vis dėlto palikdama erdvės Baltojo sugrįžimui…

Menininkės kūrybinė biografija plati. Grafikė aktyviai dalyvauja lietuvių šiuolaikinio meno parodose, yra nacionalinių ir tarptautinių parodų dalyvė bei kuratorė. Jos vardas gerai žinomas Lietuvos ir užsienio galerijose bei muziejuose. Ji ne kartą garsino šiuolaikinę Lietuvos grafiką Lotynų Amerikoje, Prancūzijoje ir Japonijoje, užmegzdama glaudžius ryšius ir bendradarbiaudama su įvairiomis kultūrinėmis institucijomis. Ji organizavo  keletą  tarptautinių rankų darbo popieriaus simpoziumų Perlojoje (Varėnos raj. ) ir Vaickūniškės kaime (Lazdijų raj.), nuolat rengia vasaros plenerus prie Metelio ežero.  

E. K. Kriaučiūnaitės darbai šiuo metu saugomi Lietuvos dailės muziejuje, Lietuvos dailės fonde, MKČDM, M. K. Čiurlionio galerijoje Čikagoje (JAV), Gutershloh‘o miesto bibliotekoje (Vokietijoje), Tretjakovo galerijoje Maskvoje (Rusijoje), Balzeko muziejuje (JAV), Nacionalinės galerijos muziejuje Lenkijoje, Floreano muziejuje Rumunijoje, Malborko pilies muziejuje Lenkijoje, MNG Buenos Aires (Argentinoje), Torūnės miesto muziejuje (Lenkijoje) ir privačiose kolekcijose.

Jūs gyvenote Buenos Airėse, Argentinoje, vėliau su šeima grįžote į Lietuvą. Gal galėtumėte pasakyti, kuom įdomus gyvenimas tenai ir dabar čia, Lietuvoje?

Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės archyvo nuotrauka

Gimiau rudenį, šventišką Verbų sekmadienio ankstyvą rytą, praeito tūkstantmečio vidury Argentinoje, nuostabiame Buenos Airės mieste. Ten užaugau Saulės ir Meilės apglėbta. Gyvenau. Mokiausi. Žaidžiau „klases“ ir svajojau, kaip visos mergaitės… Ten, savo gimtinėje, girdėjau apie Tėvynę Lietuvą. Klausiausi tėvų pasakojimų ir dainų… Pamilau iš atstumo. Lietuvėlė man buvo tolygu pasakai, neapčiuopiamai kaip rūkas ir nereali, kaip sapnas. Bet vieną dieną sapnas dingo, Tėvų svajonė išsipildė – sugrįžome. Tikrovė pasirodė nepakeliamai graudi. Liūdnas, kupinas ilgesio buvo penkioliktasis mano pavasaris (nors turėjo būti ruduo…). Lietuvoje viskas buvo kitaip. Viskas atvirkščiai: atbulai sukosi Saulė, o danguje spindėjo ne tie žvaigždynai. Prie visko reikėjo priprasti. Prie tylos, prie tamsos, netekties ir ilgesio. Sakoma: iš nostalgijos nemirštama… Nemiriau ir aš. Tik kažkaip tapau dailininke… Dar savotiškoje savo tremtyje (kaip aš vadinu Kidulius….) pajutau, kad mane kažkas moko, kažkas veda. Ir atvedė į Vilnių. Studijos tuometiniame Vilniaus Dailės institute užpildė visas tuštumas, nors ilgesys nerimo ir ilga netekimų grandinė lydėjo visą dešimtmetį. Bet esu laiminga, kad pasirinkau šį kelią, kad likau Lietuvoje – nepaisant  skaudulių… Turiu nuostabią šeimą, ištikimus draugus ir mėgiamą veiklą, darbą ir laiką, kurį pati sau planuoju. Ko dar bereikia žmogui? Į savo gimtąją Argentiną, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, nuvykau bent keletą kartų – ne tuščiomis. Su džiaugsmu rengiau kelias lietuvių grafikos parodas prestižiniuose Buenos Airės muziejuose. Dabar galiu bet kada nusipirkti lėktuvo bilietą ir vėl skristi į savo vaikystės miestą. Nebėra ilgesio. Dingo. Esu laiminga. O patirtys – tai  gyvenimo universitetai. Galvoju, kad jos man, asfalto vaikui, buvo duotos neveltui.

Kas paveikė mano kūrybą? Ogi pats gyvenimas: potyriai, troškimai, bendravimai, ieškojimai, klaidos, atradimai ir, be abejonės, kultūrų pėdsakai kažkur pasąmonėje.

Paroda „Virsmas“, kuri šiuo metu eksponuojama Molėtų dailės galerijoje, – tai ne paskutiniaisiais metais sukurti kūriniai. Jie datuojami 2006–2012 metais. O „Virsmas“ – tai viskas. Kai vienas tampa kitu arba du tampa vienu. Keitimasis. Tai savotiškas gimimas. Mano kūryboje augalų pluoštai, žiedlapiai, medvilnės skiautės taip pat virsta, keičiasi, įgauna kitas dimensijas. Popieriaus masė įgyja formą, virstančią lakštais ar objektais, atspindinčiais mano būsenas, bet leitmotyvu išlieka darna. Matau tikrovę tokią, kokia ji yra – neidealizuoju, nemoralizuoju. Tik bjaurumo estetika man svetima. O kūrybą įvardinčiau kaip kelionę, kurią pasirenku žengdama. Ir šioje kelionėje svarbiausia – ėjimas, procesas, prilygstantis ritualui, savotiškai misterijai, kai potyriai tampa svarbesni už žinojimą, o ieškojimai už rezultatą.

***

Apibendrinant autorės kūrybą galima teigti, kad jai yra labai svarbi pati kūrybos akimirka, jungianti laikinumą, transformaciją ir amžinybę. Ji nieko nesiekia pasakyti iki galo, palikdama žiūrovui interpretacijos laisvę. Kūrybą įkvepia emocijos, patirtys ir nuostatos, neretai atsirandančios kultūrų sandūroje. Svarbiais akcentais tampa estetinė išraiška ir spalva. Autorės darbuose vyrauja  harmonija. E. K. Kriaučiūnaitės kūryba gimsta iš prisiminimų, užrašų, iš nuotaikų ir būsenų… Atidarant parodą Molėtų dailės galerijoje autorė sakė: „kiekvienas darbas – tarsi monologas, tylus ir savotiškas susitikimas su savimi“. Dailininkės E. K. Kriaučiūnaitės darbai  išskiria tarp jaunesnės ir vyresnės lietuvių grafikos menininkų, „jos daugialypė patirtis sutelpa į trapius ir kartu ilgaamžius jos dėliojamo pasjanso lakštus“ (R. Urbonienės citata iš 2012 m. katalogo).

Gabrielė Kuizinaitė