2014 12 10

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

„Šeima – bendrystės sodas“. Krikščioniškos vertybės ir tikėjimas mus vienija stipriausiai

Šiandien Lietuvoje tapo įprasta konstruoti priešpriešą tarp „tradicinės“ ir „netradicinės“ šeimos, dažnai apie tradicinę šeimą kalbant kaip apie tramdomuosius marškinius, apie Prokrusto lovą, nesuderinamą su santykių ir šeimos pavidalų įvairove.

Bernardinai.lt ir Šeimos institutas vykdo projektą „Šeima – bendrystės sodas“, kuriuo siekia atskleisti vidinę įvairovę, kuri aprėpia „tradicinės šeimos“ sampratą. Nuo šio rudens pradedame kalbinti šeimas, atverti jų gyvenimus Jums.

Žmonės skirtingi, tad ir jų sukurtos šeimos skiriasi, skiriasi savo pradžia, nueitu keliu, keliavimo būdais, išgyventais džiaugsmais ir skausmu. Panašu tiek, kad kiekviena šeima trokšta būti laiminga, trokšta išgyventi bendrystės džiaugsmą.

Eglė ir Bernhardas Draksleriai susituokę jau dešimt metų. Nors Bernhardo tėvynė yra Austrija, Drakslerių šeima visą šį laiką gyvena Lietuvoje bei savo ateitį taip pat sieja su ja. Ši šeima dar ypatinga ir tuo, kad Eglė ir Barnhardas, negalėdami susilaukti savo vaikų, nusprendė įsivaikinti ir sėkmingai augina šešerių metų dukrelę. Negana to, neseniai E. ir B. Draksleriai ėmė globoti dar du vaikučius – 4-erių ir 5-erių broliuką ir sesutę. Vis dėlto šiame pokalbyje labiau koncentruosimės į santuokos, kurioje vyras ir žmona yra skirtingų tautų atstovai, problematiką.

Paprastai moterys lietuvės nuteka svetur. Kaip nutiko, kad nepasirinkote turtingesnės ir „civilizuotesnės“ Austrijos, o nusprendėte gyventi Lietuvoje?

Eglė. Būdama 20-ties ir 24-erių turėjau galimybę keletą metų gyventi, mokytis ir atlikti praktiką bei dirbti Vokietijoje. Tai buvo labai įdomus ir turtingas įvairiapusiškos patirties etapas, bet, matydama tą visokeriopą visuomenės ir šios šalies „perteklių“ tiek materialine, tiek idėjine, vertybine prasme, supratau, jog labiausiai norisi visas įgytas ir atrastas idėjas parvežti į Lietuvą, ten, kur jų dar labai trūksta. Taip pat labai ilgėjausi Lietuvos, lietuvių bendrystės, tad tuo laikotarpiu ir supratau, jog mano pašaukimas yra nukreiptas į Lietuvą ir savo tautiečius. Šią patirtį nešiojausi giliai savo širdyje, ir tai buvo Bernhardui nemenkas iššūkis, kai apsisprendėme rimtai draugystei. Bet, kaip matote, meilė nugalėjo.

Bernhardas. Tuo metu, kai tuokėmės, Eglė buvo ką tik pradėjusi studijas Lietuvoje, tad nusprendėme likti gyventi čia, jei rasiu ir sau tinkamos veiklos. Mūsų krikščioniškoje bendruomenėje tarnavo kelios misionierių šeimos iš Vokietijos, kurie taip pat mokėsi lietuvių kalbos, tad man nebuvo sunku įsilieti į jų tarpą ir nejausti per didelio kultūrinio skirtumo. Gavau pasiūlymą bendradarbiauti su vokiečių misionieriška organizacija „Kontaktmision“, su kuriais pradėjome vystyti krikščioniškos ir socialinės pagalbos žmonėms, turintiems  psichologinių ir psichinių problemų, projektą. Pirmaisiais metais Lietuvoje aš intensyviai mokiausi lietuvių kalbos, Eglė užbaigė studijas, abu prisidėjome prie krikščioniškos bendruomenės veiklų – tai buvo geras pagrindas tolesniems ryšiams ir veikloms čia, Lietuvoje. Ir visa tai baigus studijas prasitęsė, aš čia vis labiau apsipratau.

Su kokiomis, Jūsų nuomone, pagrindinėmis problemomis, iššūkiais susiduria šeima, kurią sukuria skirtingų tautybių žmonės?

Eglė. Vienas pagrindinių yra kalbos skirtumai. Nors gerai kalbu vokiškai, o Bernhardas – vis geriau lietuviškai, bet abu mąstome savo gimtąja kalba, ir tai kasdieniniame subtiliame šeimos gyvenime vis išlenda. Ne visuomet pavyksta suprasti vienas kito subtilius „tarp eilučių“ turimus galvoje niuansus, į juos atitinkamai sureaguoti, kartais, ypač esant laiko stokai, nuvargdavome, bandydami žodžiais išaiškinti savo vidines intencijas ar elgesio motyvus. Nors, kaip žinoma, skirtingas mąstymas yra tiesiog ir skirtingų asmenybių, lyčių ypatumas, tai ne vien kultūrinis žymuo. Gerai, kad šie skirtumai mus skatino daugiau laiko skirti bendravimui, kalbėjimuisi vienam su kitu, kas mus augino kaip porą, stiprino bendrystę, pasitikėjimą, tapo geru įpročiu bei tradicija tolesniame šeimos gyvenime, o ypač tapo stiprybe įsivaikinus dukrytę bei vėliau globojant dar du vaikučius.

Gimtosios kalbos puoselėjimas turi daug privalumų, nes iš tiesų galime būti tuo, kas esame, todėl ir mes šeimoje bendraujame ne tik lietuviškai, bet ir vokiškai, kad kiekvienas galėtų bent retkarčiais būti tuo, kas iš tikrųjų yra. Aiškumo ir konkrečių sprendimų reikalauja ir vaikučiai. Su mūsų dukryte (jai dabar 6 m.) mes kiekvienas bendraujame savo gimtąja kalba, tad ji natūraliai be didelių sunkumų išmoko kalbėti vokiškai, nes tėtis su ja nuo mažens taip kalbėjo. Kai pradėjome globoti dar du vaikučius (4 ir 5 m. broliuką ir sesutę), supratome, jog iš pradžių turime daugiau kalbėti lietuviškai, bet ir jie labai greitai pradėjo klausinėti, kaip tai būtų vokiškai. Įsitikinome, kad vaikai yra labai imlūs kiekvienai kalbai, naujoms patirtims, jei tik ją nuolat girdi, jaučiasi saugūs, ir jei kas nors retkarčiais padeda ją suprasti.

Bernhardas. Taip pat tai, apie ką mąstėme ir diskutavome ypač santuokos pradžioje, buvo šeimos papročiai – juk kiekvienas atsinešėme į bendrą sąjungą skirtingų įpročių, bei kasdienines ir švenčių tradicijas. Pradėjus dalintis kasdienybe, reikėjo apsvarstyti, kaip praleisime atostogas, laisvadienius, švęsime šventes, kada ir kaip ilsėsimės, kada svečiuosimės, keliausime ir pan. Čia mums labai padėjo tai, jog mums abiem svarbiausias buvo ir yra vidinis krikščioniškųjų vertybių supratimas ir jų raiška kasdienybėje.

Eglė. Mano tėvų šeimoje daug tradicijų nebuvo, o Bernhardo šeimoje jų buvo gana nemažai ir nuoseklių. Tad pakankamai tikome vienas kitam ir gana lanksčiai kūrėme naujas savo šeimos tradicijas, įpindami patikusias iš tėvų namų išsineštas ar krikščioniškoje bendruomenėje atrastas. Žinoma, buvo dėl ko ir pasiginčyti, nes visko vienu metu įgyvendinti nepavykdavo. Reikėdavo derintis ir spręsti. Mažas to pavyzdys yra iš Bernhardo šeimos tradicijų perimtas nesudėtingo riešutų torto jo gimtadienio proga gaminimas. Jis kiekvienais metais gaudavo šį skanėstą, ir aš tai mielai perėmiau – nesinorėjo nutraukti šios mielos ir gardžios tradicijos, taip pat išsisprendė klausimas, kokias vaišes šiemet šia proga ruošime.

Taip pat mums patiko miela Bernhardo šeimos tradicija prieš šv. Kalėdas, advento laikotarpiu, kepti įvairiausius tirpstančius burnoje austriškus kalėdinius sausainėlius (ir meduolius) pagal iš kartos į kartą perduodamus receptus. O po to švenčių proga jais vaišinti ar juos dovanoti artimiesiems bei draugams.

Bernhardo tėvai lig šiol vis dar atsiunčia mums tokį lauknešėlį paštu, palepindami mus ir pasaugodami nuo pervargimo juos gaminant. Tokius skanumynus valgome tik šiuo ypatingu laikotarpiu. O iš mano šeimos perėmėme aguonų pieną ir kūčiukus, be kurių aš šv.Kūčių stalo neįsivaizduoju. Tačiau pastebėjome, kad čia svarbiausia atrasti laiko kalbėtis, bendrauti, suprasti, kas man ir kitam yra reikšminga, ir tam drauge ruoštis. Tai suteikia daug džiaugsmo ir mums, ir vaikams bei įprasmina visas šventes.

Bernhardas. Buvo įdomu, jog laikui bėgant išsiaiškinome ir daug panašumų, kurie mus jungia: aš esu kiek vyresnis, tad mes augome panašiomis sąlygomis: tėvų šeimos gana sunkiai vertėsi, taupė, TV programų buvo vos keletas, buitinė technika virtuvėje dar buvo siekiamybė, automobilį įsigijo tik mums paūgėjus… Abu esame iš trijų vaikų šeimos. Įdomu, jog nepaisant skirtingų laikotarpių, tautybių ir žmonių, mus jungė panašūs išgyvenimai, aplinka.

Taip pat pastebėjome ir panašių lietuvių bei austrų mentaliteto bruožų: lietuviai, kaip ir austrai, „į akis“ yra be galo mandagūs ir draugiški, paslaugūs, o atviresni ir nuoširdesni dažniau išdrįsta būti tik „už akių“. Abi tautos yra meniškos, poetiškos prigimties, mėgsta muziką, literatūrą, sportą. Austrai, kaip ir lietuviai, taip pat kovoja su didelėmis alkoholizmo problemomis ir jų pasekmėmis, savižudybėmis, polinkiu į depresiją, tik gal kiek sėkmingiau – per pastarąjį dešimtmetį jiems pavyko suvaldyti situaciją taip, kad jie nebėra tarp tautų, pirmaujančių šiose liūdnose srityse.

Eglė. Austrija gyventojų skaičiumi ir šalies teritorijos plotu ne ką aplenkia Lietuvą. Kaip ir mūsų maža lietuvių tauta, austrai taip pat yra patyrę ilgametę „tautos – milžinės“ (Vokietijos) priespaudą. Tad austrų, kaip mažos tautos, vidinė laisvė ir savivertė taip pat yra nuo to nukentėjusios.

Ar nekyla sunkumų bendraujant tiek su vieno, tiek su kito giminėmis, ar nepatiriate savotiško nepriėmimo?

Bernhardas. Eglės giminaičiai gyvena nuo mūsų 160 km atstumu,  o mano – 1300 km, tad nėra galimybių palaikyti su jais tokius artimus ryšius, kokių norėtųsi. Pastebime, jog mums abiem iš tikrųjų to labai trūksta. Ypač atsiradus vaikučiams, visoms pusėms norėtųsi būti arčiau vieniems kitų, bet atstumas, laikas ir kasdieninės veiklos iššūkiai tai stipriai apriboja. Gerai, kad yra internetas, skype programa ir mobilieji. Todėl stengiamės vasarą atsigriebti su kaupu: važiuojame į Austriją atostogaut ir būname ten visą mėnesį, lankome giminaičius, keliaujame po kalnus, prie ežerų… Ten nuostabios sąlygos pakeisti kasdienę aplinką, pabūti daugiau gamtoje, ilsėtis ir bendrauti, pažinti vieniems kitus geriau.

Eglė. Giminaičiai lietuviai iš pradžių Bernhardo atžvilgiu buvo nelabai drąsūs: nežinojo, kaip bendrauti (kol šis nemokėjo kalbos), kaip priimti „užsienietį“, bet laikui bėgant tai dingo, ir jie visi atsipalaidavo. Nors šiaip lietuviams į svečius kviestis užsienietį kažkodėl vis dėlto yra gan nedrąsu. Galbūt jie labai save nuvertina?

Bernardas. Man dėl riboto lietuvių kalbos mokėjimo Lietuvoje sunkiau sekasi kurti ilgalaikius ryšius. Nors lietuviškai suprantu ir neblogai, bet vis dėlto glaudesniems ryšiams trūksta kalbos subtilumo. Man apmaudu, kad mano sutikti lietuviai vyrai gana santūriai mezga naujus ryšius, o galbūt ir ne itin vertina glaudesnį, atviresnį tarpusavio bendravimą ar nori skirti tam laiko. O gal tiesiog ir nemoka.

Gyvendamas svetimoje kultūroje, kurios kalba nėra mano gimtoji, aš pasigendu natūralių, artimų, spontaniškų ryšių, kai bet kada gali užsukti į svečius arbatos puodeliui ar kreiptis pagalbos. Bet tikriausiai tai turi daug bendra ir su šio laikmečio visuomene, dideliu žmonių užimtumu bei gyvenimo intensyvumu, žmonėms nebelieka laiko skirti vienas kitam, pabūti drauge, atsipalaiduoti natūraliais sveikais būdais.

Kas jums labiausiai padeda išlaikyti santarvę ir darną savo šeimoje? Koks jūsų šeimyninės laimės receptas?

Bernardas. Mes nuolat jaučiame, kaip gyvenimo tempas ir mus įtraukia į nesibaigiantį sūkurį, ir iš jo išsiveržti, nurimti, pabūti tyloje bei vienumoje tampa ne taip jau paprasta, bet tai visuomet atgaivina. Tad prioritetų klausimas lieka visuomet aktualus: kam suteikiame pirmenybę, kokiomis vertybėmis grindžiame savo pasirinkimus ir ar galime džiaugtis jų vaisiais.

Eglė. Šie klausimai mums nuolat padeda likti arčiau savęs, kito ir visų svarbiausio – Dievo. Juk JIS – visa ko Kūrėjas, Palaikytojas ir Įkvėpėjas. Didžiausias mūsų šeimos Vienytojas ir Išminties bei naujų jėgų, vilties Teikėjas, mūsų gyvybės ir gerovės Šaltinis. Tai padeda rasti teisingą išeitį, kelią, mokytis iš savo klaidų, augti ir bręsti, juk esame Dievo Tėvo vaikai, mažutėliai, kuriems suteikta ši malonė tikėti ir pasitikėti, ne vien pasikliauti savo jėgomis, įgūdžiais bei savybėmis. Šios vertybės bei nuostatos padeda mums bendraujant ir auklėjant tiek save, tiek vaikus. Turime vieni iš kitų labai daug ko pasimokyti (būtent dėl savo skirtumų), tik reikia Jo nuolankumo šviesoje tai atrasti ir priimti – tai buvo ir yra ilgiausias procesas. Viešpats, krikščioniškosios vertybės bei tikėjimas visuomet buvo tas pagrindas, ant kurio statydinomės, kuris likdavo, kai pradėdavo judėti ar griūti kiti mums svarbūs dalykai, kai atsirasdavo per daug iššūkių ar skiriančių veiksnių. Tai mus ir jungia, ir vienija stipriausiai. Esame be galo dėkingi, kad sukūrėme šeimą tai jau turėdami!

Parengė Jurga Žiugždienė

Tikimės, kad šis pasidalinimas padės Jums ugdyti santykių kultūrą šeimoje, tirpdyti įvairovės baimę, padės šeimoms kūrybingai reaguoti į iššūkius; skatins dialogiškumą. Gilins visuomenės supratimą, kad šeima yra gyvas valstybės pamatas.

Bernardinai.lt ir Šeimos instituto projektą „Šeima – bendrystės sodas“ iš dalies remia Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Kitos „Šeima – bendrystės sodas“ publikacijos:

„Šeima – bendrystės sodas“: kūrybos nuspalvintas šeimos gyvenimas

„Šeima – bendrystės sodas“: Didelės šeimos namuose tylu nebūna

„Šeima – bendrystės sodas“: Negalia nėra gyvenimo stabdys ar džiaugsmo trukdis

„Šeima – bendrystės sodas“: Irena ir Juozas Polikaičiai. Vaikai ir anūkai yra mūsų draugai

„Šeima – bendrystės sodas“: Mūsų šeimą „klajokliškas“ gyvenimas sutvirtino

„Šeima – bendrystės sodas“: Drąsa nesuklysti – apie pagalbą krizinio nėštumo atveju

„Šeima – bendrystės sodas“: Pirmąją sriubą virti pamokė vyras

„Šeima – bendrystės sodas“. Negalia meilei ir šeimai – ne kliūtis