2014 12 10

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

Artūras Valionis: „Mano noras ir tikslas – kurti, nekartojant kitų ir savęs“

Artūras Valionis gimė 1973 metų rugsėjo 5 d. Druskininkuose. 1973-1991 m. gyveno Kaune, nuo 1991 m. gyvena Vilniuje. Studijavo sociologiją Vilniaus Universitete ir Vidurio Europos Universitete Varšuvoje. 2003 metais Lenkijos Mokslų Akademijoje apgynė socialinių mokslų daktaro disertaciją.

Išleido tris poezijos knygas: „Skrendant nelieka pėdsakų“, „Аpytiksliai trys“, „Daugiau šviesos į mūsų vartus“. Knyga „Apytiksliai trys“ išrinkta į Kūrybiškiausių 2012 metų knygų dvyliktuką, 2013-ųjų Metų knygos rinkimuose išrinkta Metų poezijos knyga.

Su poetu Artūru Valioniu kalbamės apie kūrybą ir trečiąją jo knyga „Daugiau šviesos į mūsų vartus“. 

Artūrai, Jūsų poezija išskirtinė, netradiciška, netgi postmoderni (ypač tekstų forma). O skonį ir stilių juk neretai šiek tiek formuoja tai, ką perskaitome. Smalsu būtų sužinoti, ką Jūs mėgstate skaityti.

Neseniai socialinių tinklų podiumu pražingsniavo knygų dešimtukų vardijimo mada; jei būčiau vardijęs, su saviškiu dešimtuku – nuo Trolių Mumių iki J.Cortazaro, G. G. Marquezo, M. Kunderos – greičiausiai nieko nebūčiau nustebinęs. O iš poezijos vargiai galėčiau išskirti vieną ar kelias mano skonį ir stilių formavusias knygas: stengiuosi perskaityti, ką parašo Lietuvos plunksnos broliai ir seserys, gal ką pražiūriu, bet, kaip esu kažkada minėjęs, geros knygos anksčiau ar vėliau vis tiek pakliūna mums į rankas. Mėgstu knygas, kuriose žodžiai švininiai tarsi plunksnos, o sakiniai lengvi kaip plytos.

Va, Salmano Rushdie įtaką ir spausdinto žodžio jėgą tam tikru gyvenimo periodu galėčiau atskirai paminėti:

Praėjusiame tūkstantmetyje, studijų Varšuvoje laikais, būsimasis socialinių mokslų daktaras Artūras V. bei būsimasis filosofijos daktaras Vytas D. turėjo savo dispozicijoje po nuomojamą kambarį keturių kambarių bute. Normalus butas, su lauko durim, prieškambariu, tualetu, vonios kambariu ir virtuve. Virtuvėje stovėjo stalas, staliukas toks, gal metras ir pusė, pati virtuvė, virtuvėlė, tiesą sakant, kaip ir priklauso Varšuvoje daugiabučiuose, praktiškai neįžiūrima – tokios apimties, kad jei reikėtų pasilaidot, kojos išlįstų per orlaidę, kas kad butas keturių kambarių, virtuvėlė ir turi būt virtuvėlė, per vidurį stovėdamas ir žingsnio nežengdamas iš esmės gali tiek langą, tiek šaldytuvą atsidaryt, tiek maistą gamint.

Tokioje vėžlinėje virtuvėlėj, kur galima efektą pasiekt nė kojos piršto nepajudinus, A. V. ir V. D. ant to apytiksliai kvadratinio metro stalo įsigudrindavo žaisti stalo tenisą. Tinkliuko vaidmenį atlikdavo videokasetės. Vietoj raketės A. V. naudodavo kažkokio lenkų filologijos mokslų daktaro išleistą lenkiškų keiksmų ir vulgarizmų žodyną, V. D. rankose laikydavo irgi pusiau profesionalią minimalistinės virtuvės stalo teniso sparingo knygą – penkiasdešimt kažkurių metų prancūzų kalbos gramatiką, plonytę, bet irgi kietais viršeliais. Kamuoliukas tai būdavo tikras, reikia turėti ribas.

Žaidžiant vienas arba kitas kartkartėmis gaudavo tašką. Jei kamuoliukas bandydavo slėptis po spintele, kol V. D. jo ieškodavo, A. V. atsivertęs garsiai perskaitydavo kokį įmantresnį lenkų filologijos mokslų daktaro surinktą pakeiksnojimų vartojimo pavyzdį iš atitinkamo rytų ar pietų Lenkijos kaimo, ir žaidimas po edukacinės minutės pertraukėlės tęsdavosi.

Sekėsi įvairiai, laimėdavo tai vienas, tai kitas. Galiausiai buvo pasiektas atitinkamas lygis, ir stalo dydis (stalo mažis) jau nebebuvo kažkoks išskirtinai keistas ir neorganiškas šiam reikalui, kas geras, tas geras ir be sąlygų, nes, kaip sakoma, blogam šokėjui ir akmuo kruta.

Prisiminiau šiemet šią istoriją, sakau kolegai Vytui D.: „Pameni, kaip žaisdavom?“ „Aha, – sako Vytas, – bet tada vieną dieną tu atsivežei iš Lietuvos Salmano Rushdie knygą…“

Taip, pamenu, atsivežiau, keturi šimtai trisdešimt septyni paskutinio mauro atodūsio puslapiai, ką tik išleista, kur ten lyginti su poros šimtų puslapių lenkiškų vulgarizmų žodynu. Apimt sunku, iš rankos slysta, bet jei jau pataikai į kamuoliuką, o kamuoliukas į stalą, smūgis mirtinas, neatmuši. Taip jau būna su ta literatūra.

O grįžtant prie jūsų klausimo ir teiginio jame, kad mano poezija „netradiciška, netgi postmoderni“, galiu papasakot istoriją apie poezijos ar literatūros apskritai dėliojimą į lentynėles: ankstesnės savo knygos „Apytiksliai trys“ anotacijoje knygos turinį įvardijau kaip „tradicinį postmodernizmą“. Dėl smagumo, kaip būdą primesti būsimiems knygos nagrinėtojams ir nagrinėtojoms interpretavimo galimybes, nes „postmodernizmu“, sakyčiau, apibrėžia, kas ką nori ir kaip nori. Ir ką manot – daug kas užkibo ant šio kabliuko, kol galiausiai viena recenzentė nepriėmė taip absurdiškai suformuluotos sąvokos už gryną pinigą ir kritiškai pažiūrėjo į visą šį reikalą, paanalizavo, vadovaudamasi savo galva. Perskaitęs jos recenziją, jaučiausi kaip vaikas, iš kurio atėmė smagų žaislą, tačiau, kita vertus, buvo baisiai smagu, kad galiausiai kas nors nepasidavė provokacijai ir pasisakė iš esmės. Toje Dainos Habdankaitės recenzijoje, mano galva, yra puikus pasažas, kurį čia vertėtų pacituoti visą: „Visai paprastai tariant, kol bandome apsibrėžinėti komplikuotas koncepcijas per jų įkūnijimą meno kūriniuose, rizikuojame nepastebėti ir neišgirsti to, ką tekstai byloja patys savaime.“ Taigi. Va taip ir būna su tais „postmodernizmas“ ar „tradicionalizmais“.

Artūro Valionio nuotr.
Artūro Valionio nuotr.

„Daugiau šviesos į mūsų vartus“ jau trečioji Jūsų poezijos knyga. Pirmoji „Skrendant nelieka pėdsakų“, vėliau – „Apytiksliai trys“. Jos, be abejo, labai skirtingos, pirmąją ir antrąją skiria beveik dešimt metų. Bet vis dėlto, kas bendro tarp jų?

Nemanau, kad rastume daug bendrumų tarp jų – skirtingi laikotarpiai, tematika, stilistika. Pasirodžius trečiajai knygai, pasiėmiau visas tris, palyginau, pasižiūrėjau. Yra tam tikras dialogas, tęstinumas tarp visų trijų, susiję kai kurie motyvai ar jais varijuojama. Vis dėlto to paties žmogaus rašyta.

Visos trys knygos skirtingos, nes iš tiesų noriu ir tikslingai siekiu nekartoti kitų pasiekimų ar atradimų, o kurti kažką savo, naujo, turbūt vienas liūdniausių ir susimąstyti verčiančių įvertinimų būtų: „Va tas rašo gerai, bet rašo kaip…“ Iš esmės nėra labai sunku parašyti taip, kaip kas nors kitas jau yra parašęs. Kartą „Poetinio Druskininkų rudens festivalyje“ vyko anoniminio eilėraščio konkursas, kuriame reikėjo parašyti kokio nors kito autoriaus stiliumi. Parašiau per savaitgalį kelis tekstus kelių poetų stiliais, į konkursą padaviau rašytą a la Gintaras Grajauskas ir laimėjau. Technikos reikalas: parenki to autoriaus vartojamus žodžius, tam tikrus kalbos niuansus ir turi.

Kita vertus, stengiuosi jokiu būdu netiražuoti ir savęs. Antroji mano knyga „Apytiksliai trys“ buvo įvertinta kaip nepanaši į kitas, praėjusių metų Metų knygos rinkimų komisijos nuomone, tai „paradoksalus, žaidimo logika paremtas poezijos rinkinys, praplečiantis lietuvių poezijos galimybių ribas“. Galėjau sėkmingai tos knygos stiliumi ir toliau rašyti, save klonuoti. Bet pačiam būtų neįdomu, o kūrybos vyksmas neturi būti nuobodus. Tad norėjau, kad nauja knyga būtų visiškai kitokia – ji parašyta per trumpą laikotarpį, praktiškai per metus, išskyrus vieną kitą tekstą, ir, mano galva, vientisesnė, koncentruotesnė – joje, skirtingai nuo ankstesnių, daug daugiau rimuotų tekstų, dauguma tekstų trumpi, minimalistiniai; kaip juokauju, knygos storėja, žodžių mažėja, bet, tikiuosi, ne prasmės sąskaita.

Artūro Valionio nuotr. 
Artūro Valionio nuotr.

O kada poezija Jums tapo svarbi?

Pirmasis dokumentuotas mano sukurtas tekstas datuojamas 1977 metų kovo 11 d. data – toks eilėraštis–daina apie oželį, kuris nori valgyt, bet nieko čia nėra. Išsaugojau iki dabar, užrašytas močiutės ant „Tiesos“ laikraščio skiautės. Tądien man buvo treji metai su puse ir šešios dienos.

Mokykloje poeziją skaitydavau, sau šį bei tą užsirašydavau, bet niekad niekur nesiųsdavau, nedalyvaudavau jokiuose moksleivių konkursuose, ar kokiuose jaunųjų literatų suvažiavimuose. Iš paskutiniųjų mokyklos klasių įstrigo keli dalykai: Sąjūdžio laikais sugrįžusi išeivijos literatūra, šimtatūkstantiniais tiražais leidžiamos poezijos knygos, pvz., B. Brazdžionio rinktinė, minios žmonių „Poezijos pavasariuose“ Palemone, Sigito Gedos „Teisingo žodžio malda“ Šv. Jonų bažnyčioje 1991 metais (mačiau per televiziją, bet net ir per televiziją kirto tiesiai kakton) ir Vytauto Mačernio poezija, įskaityta Valentino Masalskio. Pasiskolinau iš mokytojos plokštelę, persirašiau į kasetę, dar ir dabar turiu. Pernai Vilniaus knygų mugėje aptikau ir plokštelę – parsinešiau tuos laikus namo, gerai išlaikyta pakliuvo, nesubraižyta.

Kaip dabar atrodo, kažkaip visąlaik natūraliai man buvo svarbi ta poezija, bet niekad jos per daug nesureikšminau ir papildomai „nesudvasinau“. Eilėraščių apie eilėraščių rašymą nerašau ir, tikiuosi, nerašysiu. Kaip ir dedikacijų prie eilėraščių, kurias kartais poetai mėgsta vieni kitiems skirti. Mylimosioms dedikacijas reikia rašyti, jei jau norisi, o ne plunksnos ar kompiuterio bendradarbiams.

Artūro Valionio nuotr.
Artūro Valionio nuotr.

Naujausioji Jūsų knyga neturi nugarėlės, puslapiai suvarstyti juodu siūlu, kuris primena raštą, daug baltos spalvos. Papasakokite, kaip buvo kuriama knygos išvaizda.

Dėl knygos viršelio, iliustracijų ir apipavidalinimo viskas įvyko lygiai taip, kaip ir turėjo įvykti: su knygos redaktoriumi Valentinu Sventicku aptarinėjome ir planavome knygos leidybos reikalus, papasakojau jam savo idėjas apie tai, kaip turėtų atrodyti knyga. Atsisveikinom, išėjau, po pusvalandžio redaktorius skambina ir klausia, ar žinau tokį dailininką Ramūną Čeponį. Sako, pagalvojau, pagal tai, ką pasakojai, man atrodo, jis labiausiai tiktų. Pažiūrėk jo internetinę svetainę.

R. Čeponio iki tol nežinojau ir nepažinojau, bet, peržvelgęs dailininko darbus internete, po dešimties minučių skambinu redaktoriui: „Valentinai, tai yra būtent tas žmogus, kurio mums reikia, jei jis sutiks imtis knygos apipavidalinimo, bus puikiau nei puiku.“

Dailininkas sutiko. Nuvažiavau pas jį į dirbtuves, susipažinom, aptarėm, ir po pusės metų rezultatas toks, kokį matome. Iliustracijos knygos viduje, viršelis, dizainas, mano galva, ir yra tai, ko reikia. Nuojauta neapgavo. O idėja susiūti knygą juodu siūlu absoliučiai nereali. Dabar galiu visiems sakyti, jog ši mano knyga ne baltais siūlais susiūta. 

Praėjus mėnesiui po knygos išleidimo nauja akimi pasižiūrėjau, galvodamas, ką būtų galima daryti kitaip. Esu pats sau ir viskam, ką darau, priekabus, bet šiuo atveju kol kas nerandu, prie ko galėčiau prisikabinti. Kai nesiseka, tai nesiseka.

Artūro Valionio nuotr.
Artūro Valionio nuotr.

Turbūt net nevertėtų klausti, ar tinka eilėraščiams žaidimas ir juokas. Gal mes dažnai į eilėraščius žiūrime per daug rimtai?

Kai kada būnu „kaltinamas“, kad mano poezijoje yra nemažai žaidimo, tai kas belieka? Tik atsakyt į tokį klausimą, kad tinka. Mano nuomone, absoliučiai tinka, tik žaismė neturi būti savitikslė. Žodžių dėliojimai tik dėl žodžių dėliojimo gali būti įdomūs kaip eksperimentai, kaip bandymai, bet ne daugiau. Kompiuteriai irgi gali sudėlioti žodžius.

Visokios poezijos yra, visokios reikia. Ta apie eilėraščių rašymą ir kavos bei arbatos gėrimą ir žiūrėjimą į tolį pučiant cigaretės dūmus irgi tegul sau gyvuoja. Man asmeniškai ne taip svarbu, ar poezija rimta, ar linksma, romantinė ar avangardinė – daug svarbiau, ar joje yra raidė „o“, tai yra, ar ji poezija, o ne vien tik pezija.

Artūro Valionio nuotr.
Artūro Valionio nuotr.

O ar poezija turi kokias nors formos ribas?

Tikiuosi, kad ne. Praėjusio tūkstantmečio pabaigoje atrodė, kur jau čia dar, bet jau mano minėtas Sigito Gedos skaitymas Šv. Jonų bažnyčioje yra puikiausias pavyzdys, kad ribų nėra.

Kaip jau minėjau, kai Varšuvoje virtuvėje žaisdavome stalo tenisą, visą inventorių sugalvodavom, bet kamuoliukas buvo tikras, reikia turėti ribas. Apvertus kaip metafora, manau, tiktų ir poezijai: jei kamuoliukas tikras, stalas, tinkliukas ir raketės gali būti tokios, kokias sugalvosim.

Artūro Valionio nuotr.
Artūro Valionio nuotr.

Daugiau šviesos į mūsų vartus“ – apie kokią šviesą tai? Žodžių? Kalbos?

Vieną gražią šių metų rugpjūčio dieną skaičiau namie knygos maketą, ruošiausi važiuoti į leidyklą (planavome padaryti paskutiniuosius pataisymus), o dukra tuo metu žiūrėjo animacinį serialą „Kempiniukas“. Skaitau, žymiuosi makete vieną kitą dalyką, o vienas iš Kempiniuko draugų iš ekrano rėkia: „Daugiau šviesos! Daugiau šviesos!“ Taigi. Viskas čia surežisuota. Ir dar vienas įrodymas, kad jeigu teisingai darai, tai darai teisingai. 

Kartais pavadinimai tiesiog atsiranda. Štai pirmajai mano knygai buvau sugalvojęs, kaip dabar prisimenu, nelabai kokį pavadinimą; galiausiai vieno iš mano tekstų eilutę pirmosios knygos pavadinimui („skrendant nelieka pėdsakų“) pasiūlė V. Sventickas. Su antrąja ir trečiąja knygomis buvo kitaip – man iškart buvo aišku, kad jos vadinsis taip, kaip ir buvo pavadintos.

O kai kas klausia, kodėl būtent toks vienos ar kitos knygos pavadinimas, sakau: įsivaizduokite, kad susitinkate draugą su vaiku ir klausiat: „Vaikeli, koks tavo vardas?“ „Simas, – atsako mažylis“. „O kodėl Simas, o ne Juozas?“ – tuomet klausiat jūs. Ar klausiat?

Taip jau yra – jei Simas, tai Simas, jei tėvai mato, kad gimė Simas, tai ir pavadina Simu. Kartais panašiai ir su knygomis. O kiekvienas skaitantis pavadinimus gali interpretuoti subjektyviai: esu girdėjęs labai įdomių versijų tiek apie šios, tiek apie ankstesnės knygų pavadinimus, kurių galbūt nebūčiau išgirdęs, jei būčiau iš anksto primetęs savo variantus.

Kalbino Birutė Grašytė

Artūro Valionio nuotr.
Artūro Valionio nuotr.

Nuotraukos A. Valionio iš ciklo „shape | šiaip“

Gruodžio 11 d. 18.30 val. Rašytojų klube (K. Sirvydo g. 6, Vilnius) – vakaras su nauja poezijos knyga „Daugiau šviesos į mūsų vartus“. Programoje „Iš skiedrų, iš skiemenų“: Artūras Valionis, Olita Dautartaitė, Vaclovas Augustinas ir „Jauna muzika singers“.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.