2014 12 10

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Jostein Gaarder „Kalėdų paslaptis“: Gruodžio 10-oji

NENAUDOTI

„Kalėdų paslaptis“ – knyga, kurią galima skaityti daugeliu būdų: visų pirma, tai ypatingas, nepaprastas advento kalendorius, su kiekviena diena atnešantis naują paslaptį. Tai ir stebuklingas pasakojimas apie tai, kaip atsirado Kalėdos. Galiausiai tai – ir detektyvas, leidžiantis keliauti per istorijos puslapius.

Kviečiame iki Kalėdų Bernardinai.lt skaitytojus kartu keliauti advento keliu su knyga „Kalėdų paslaptis“.

Jostein Gaarder „Kalėdų paslaptis“

GRUODŽIO 10-OJI

…po akimirkos kitos ėmė leistis tai,

ką Elisabet manė esant paukštį, –

jis skrido, sukdamas ratus, piligrimų būrelio link…

Joakimas pabudo ir atvėrė dešimtąjį langelį stebuklingame advento kalendoriuje. Šiandien jis rado angelo ant bažnyčios bokšto paveikslėlį. Iš kalendoriaus iškrito plonas popierėlis, kuris buvo daugsyk perlenktas. Joakimas išvyniojo ir ėmė skaityti, kas buvo parašyta ant lapo.

Umiurielis

Tai nutiko Paderborne XIII amžiaus pabaigoje. Į mažą miestelį pusiaukelėje tarp Hanoverio ir Kelno įsiveržia nesuvaldomas avių būrys, kurį gena du piemenys, juodaodis karalius, maža mergaitė raudona striuke ir mėlynomis kelnėmis ir angelas išskleistais sparnais.

Ankstus rytas, miestas dar nepakirdęs, tik miesto sargas vaikštinėja gatvėmis. Jis kažką griežtai šūkteli dviem piemenims, kurie vejasi avių bandą per miestą. Kitą akimirksnį jis pastebi angelą, kuris sklendžia virš grindinio. Tuomet jis iškelia rankas į ryto dangų ir sušunka:

– Aleliuja! Aleliuja!

Tuomet pasitraukia už namo kampo, užleisdamas gatvę šventajai procesijai.

Jie sustojo priešais bažnyčią miesto vidury.

– Čia – Baltramiejaus bažnyčia, – pasakė Efirielis. – Ji pastatyta XI amžiuje ir pavadinta vieno iš dvylikos Jėzaus mokinių vardu. Apie Baltramiejų pasakojama, kad jis nukeliavo iki pat Indijos ir ten skleidė žodį apie Jėzų.

Elisabet pastebėjo kai ką keista. Ji mostelėjo į bažnyčios bokšto smaigalį.

– Ten aukštai tupi baltas paukštis, – tarė ji.

Angelo veidu nuslinko šypsena.

– Kad ten būtų paukštis, – atsidūsėjo jis.

Po akimirkos kitos ėmė leistis tai, ką Elisabet manė esant paukštį, – jis skrido, sukdamas ratus, piligrimų būrelio link. Dar prieš jam nusileidžiant Elisabet suprato, kad tai visgi ne paukštis. Ant bokšto smaigalio tupėjo angelas. Tačiau tai nebuvo suaugęs angelas – jis buvo ne ką didesnis už ją pačią.

Angeliukas nusileido ant kalvos tiesiai priešais Elisabet kojas.

– Nuostabu! – sušuko jis. – Aš vardu Umiurielis ir keliausiu su jumis į Betliejų.

Jis apsuko nedidelį ratą, pažvelgė į Kasparą ir abu piemenis ir gerokai sutriko. Galiausiai pažvelgė į Efirielį ir pasakė:

– Laukiau ketvirtį amžinybės.

Kasparas stovėjo susimąstęs. Tuomet ryžtingai sukrenkštė – jam akivaizdžiai kažkas nedavė ramybės.

– Ketvirtis amžinybės, – pradėjo jis. – Tai maždaug 66 289 metai… arba maždaug 156 498 metai… ar, tikriau sakant, 439 milijonai 811 tūkstančių 977 metai ir 4 sekundės… arba gal truputį daugiau. Nes nėra taip lengva tiksliai pasakyti, kiek trunka ketvirtis amžinybės. Pirmiausia reikia sužinoti, kiek trunka amžinybė, tuomet tą skaičių reikia padalyti iš keturių, bet kiek būtent trunka amžinybė, ypač sunku apskaičiuoti. Dėl to galima sakyti, kad ketvirtis amžinybės yra lygiai tiek pat kiek amžinybė. Net ir tūkstantoji amžinybės dalis iš esmės yra lygiai tiek pat kiek likusi amžinybės dalis. Tai be galo sunku suvokti, nes skaičiuoti amžinybėmis arba jų pusėmis skirta tik dangui.

Angeliukas Umiurielis įsižeidęs suraukė antakius, žvelgdamas į išminčių, kuris pasitaisė kalbėdamas.

– Šiaip ar taip, sėdėjau bažnyčios bokšto viršūnėje daug valandų, – tarė jis.

Kasparas vėl sukrenkštė:

– Labai įmanoma, kad tu teisus, bet tai ne tas pats, kas sėdėti ketvirtį amžinybės.

Kad tarp išminčiaus ir angeliuko nekiltų ginčas, ar ketvirtis ginčo, piemuo Jozuė sudavė lazda į grindinį ir sušuko:

– Į Betliejų! Į Betliejų!

Jie patraukė per miestą keliais ir takeliais. Umiurielis bėgo priešais penkias avis. Taip piligrimų procesija įgijo po angelą sargą kiekviename procesijos gale.

Jie matė daug miestų ir kaimų, bet nesustojo, kol nepasiekė senos romėnų kolonijos Kelno, esančio prie Reino upės platumų. Efirielis paaiškino, kad kelias per Europą buvo suplanuotas taip, kad juos kiek įmanoma mažiau pastebėtų.

– Angelų laikrodis rodo 1272 metus po Kristaus, – tarstelėjo jis ir mostelėjo į didelę statomą katedrą.

– Aure, jau pradėta statyti didžioji Kelno katedra, bet jos statybos nepasibaigs dar daug šimtų metų.

Piemuo Jozuė sudavė savo lazda:

– Į Betliejų! Į Betliejų!

Piligrimų pulkeliui vos spėjus pajudėti, priešais pasigirdo plonytis balselis. Tai Umiurielis atsisuko ir pasakė:

– Kokia čia įspūdinga gamta! Mes keliaujame pasakišku Reino slėniu. Čia ir pilys, ir rūmai, statūs vynuogynų šlaitai, gotikinės katedros, pienės ir rabarbarai.

Jie skubėjo palei krantus didžiausios upės, kokią Elisabet kada nors buvo mačiusi. Gloma atrodė tarsi nedidelis upelis lyginant su ja.

Slėnis ėjo siauryn ir siauryn, o kalnai – aukštyn ir aukštyn. Jie bėgo pro miestelius ir kaimus. Upėje plūduriavo viena kita valtelė.

Kol jie traukė pro nuostabiąją gamtą, Elisabet atsisuko į angelą Efirielį ir paklausė, ar jis buvo anksčiau sutikęs Umiurielį.

Angelui šis klausimas pasirodė toks juokingas, kad jis negalėjo susilaikyti.

– Visi angelai danguje pažįsta vienas kitą visą amžinybę, – paaiškino jis.

– Ar jūsų labai daug?

– Taip, visa kariauna.

– Tuomet kaip visi gali pažinoti vienas kitą?

– Mes turėjome visą amžinybę susipažinti, o tai truko, kaip jau sakiau, labai ilgai.

Elisabet turėjo gerai pasukti galvą, kad suprastų, ką pasakė Efirielis. Jis paaiškino plačiau:

– Į puotą, kuri trunka tris valandas, derėtų pakviesti ne daugiau nei penkis šešis svečius, kad visi suspėtų pasišnekėti vienas su kitu. Bet jeigu puota trunka ištisas tris dienas, gali susirinkti ir penkiasdešimt svečių.

Elisabet linktelėjo; dėl to ji diskutuodavo su mama beveik kaskart, kai ruošdavosi gimtadieniui.

– Ir? – paklausė ji.

– Dangiškoji puota trunka visą amžinybę.

Elisabet pamanė, kad mažumėlę suprato, koks gyvenimas ten, danguje, bet ji mielai norėjo sužinoti daugiau:

– Ar visi angelai turi skirtingus vardus?

– Žinoma. Kitaip negalėtume vienas kito pašaukti. Tuomet mes nebūtume asmenys.

Tuomet Efirielis pradėjo iš eilės vardyti visų angelų vardus:

– Angelai danguje vadinasi Arielis, Berielis, Kurusielis, Danielis, Efirielis, Fabielis, Gabrielis, Hamurabielis, Emanuelis, Joakielis, Kakadurielis, Luksurielis, Mikaelis, Narielis…

– Pakaks, – nutraukė Elisabet. – Kiek tau reiktų laiko norint išvardyti visus angelų vardus?

– Man prireiktų visos amžinybės.

Elisabet pasiduodama papurtė galvą:

– Tuomet kaip reikiant gerai padaryta, kad būtų lengviau atsiminti visus vardus atmintinai.

– Turint visą amžinybę tai nėra taip jau sudėtinga.

Elisabet pajuto nedidelį svaigimą. Bet nepasidavė:

– Manau, kad labai gerai sumanyta sugalvoti tiek daug skirtingų vardų, kurie baigiasi -elis.

Angelas Efirielis linktelėjo:

– Dievo išmonė yra tokia begalinė, kaip begalinis žvaigždžių skaičius danguje. Nėra dviejų visiškai vienodų angelų, kaip ir nėra dviejų tokių žmonių. Na, galima pagaminti tūkstančius visiškai vienodų aparatų. Bet juos taip lengva pagaminti, kad net žmogus įstengia tai padaryti.

Galiausiai angelas Efirielis pasakė kelis žodžius, ir juos Elisabet įsidėjo į savo širdį.

– Kiekvienas žmogus žemėje yra tarsi atskiras kūrinys pats savaime.

JOAKIMAS SĖDĖJO šypsodamasis. Buvo taip smagu skaityti apie visus tuos angelus. Staiga jis išgirdo koridoriumi ateinančią mamą. Jis nebespėjo paslėpti plonojo popierėlio paslapčių skrynelėje. Todėl pasiskubino pastumti jį po pagalve.

Mama pasilenkė virš lovos pasižiūrėti į kalendorių.

– Angelas, – tarė ji. – Ant bažnyčios bokšto.

Dabar nutiko kai kas tokio kvailo, apie ką Joakimas buvo priverstas galvoti visą likusią dienos dalį. Jis pamiršo, kad nederėjo šnekėti apie tai, ką buvo perskaitęs plonajame popierėlyje. Galbūt taip nutiko dėl to, kad jis mėgino atsiminti visus keistuosius angelų vardus. Jis pasakė:

– Tai angeliukas Umiurielis.

Mama pažvelgė į jį:

– Umiurielis?

Joakimas linktelėjo. Jis manė, kad tai šaunus vardas išdykusiam angelui, toks šaunus, kad jis sau galvoje daugel sykių tą vardą pakartojo prieš pasakydamas mamai.

– Jis sėdi ant Baltramiejaus bažnyčios. Ten jis sėdėjo ketvirtadalį amžinybės ir tuoj nusileis sukdamas ratus pas Elisabet ir kitus.

Mama į tai nieko neatsakė. Užtat ji pašaukė tėtį. Kai jis įėjo į kambarį, mama paprašė Joakimo pakartoti, kaip vadinasi bažnyčia paveikslėlyje.

Vaje! Tik dabar Joakimui atėjo į galvą, kad pasakė per daug.

– Baltramiejaus bažnyčia, – pakartojo jis. – Baltramiejus nukeliavo iki pat Indijos ir ten pasakojo apie Jėzų. Tačiau bažnyčia yra Vokietijoje, Paderburge ar kažkaip panašiai.

Mama ir tėtis kurį laiką stovėjo žiūrėdami vienas į kitą.

– Aš patikrinsiu enciklopedijoje, – pratarė tėtis. – Tuomet bus aišku.

Kai jis grįžo, atrodė tarsi vaiduoklis. Atrodė, tarsi jis būtų sutikęs angelą ar du koridoriuje.

– Viskas sutampa. Miestas vadinasi Paderbornas. Ir jame išties yra sena Baltramiejaus bažnyčia.

Jie spoksojo į Joakimą lygiai taip pat, kaip tąsyk, kai jis suvalgė beveik visus sausainius dieną prieš Kūčias. Tai nutiko praėjusiais metais, o gal prieš porą metų.

Tėtis nukabino stebuklingąjį advento kalendorių nuo sienos ir ėmė tyrinėti jį iš abiejų pusių. Tuomet jį vėl pakabino.

„Tuoj viską supras!“ – pamanė Joakimas.

– Ir kurgi tu girdėjai apie Baltramiejų, sūnau? – paklausė tė-tis. – Arba apie Paderborną?

– Mokykloje, – atsakė jis.

– Ir tai – tiesa?

Arba buvo valia meluoti dėl Kalėdų dovanų – arba ne.

– Taip, – sušnabždėjo Joakimas.

Dabar visiems taip smarkiai trūko laiko, kad daugiau nebuvo kada kalbėtis apie Baltramiejų, Umiurielį ar Paderborną. Nei mama, nei tėtis nespėjo sutepti sumuštinių.

Didžiausia Joakimo pergalė tą rytą buvo ta, kad prieš išbėgdamas į mokyklą jis įstengė paslėpti plonąjį popierėlį paslapčių skrynelėje. Raktą jis paslėpė knygų lentynoje.

Kai Joakimas grįžo iš mokyklos, mama buvo namie. Ji atvėrė jo paslapčių skrynelę!

Ji atvėrė jo paslapčių skrynelę. Mama padarė tai, ko pažadėjo niekuomet nedaryti. Ji sulaužė iškilmingą pažadą. Ji pasielgė taip bjauriai, kaip elgiasi žmonės, kurie atplėšia kitiems priklausančius laiškus.

Ant valgomojo stalo gulėjo visi dešimt plono popieriaus lapelių, kuriuos Joakimas buvo radęs stebuklingame advento kalendoriuje.

Joakimas buvo įtūžęs. Jis taip supyko ant mamos, kad norėjo jai trenkti.

– Jūs juk pažadėjote man, kad paslapčių skrynelė yra tik mano ir kad jūs niekada jos neatversite, – pasakė jis. – Tuomet jūs apgaudinėjate. Ir vagiate.

Greitai namo pargrįžo tėtis. Jis buvo kalbėjęs su mama telefonu. Tai jis pasiūlė pamėginti rasti raktą ir atidaryti paslapčių skrynelę. Nes jiems reikėjo sužinoti, iš kur Joakimas galėjo žinoti tiek daug keistų vardų ir vartoti tiek daug suaugėliškų žodžių.

Joakimas pasakė, kad jiems išvis nederėjo turėti vaikų. Nes tie, kurie meluoja savo vaikams, gali imti ir pradėti juos mušti, pasakė jis, o to tikrai negalima. Jie bent jau galėjo palaukti, kol jis grįš iš mokyklos, ir paprašyti leidimo atidaryti skrynelę. Galiausiai jis pasakė, kad slėpė visus tuos paslaptingus lapelius, nes norėjo juos supakuoti ir padovanoti mamai ir tėčiui kaip Kalėdų dovaną. Joakimas pasakė, kad norėtų išvis išmesti stebuklingąjį advento kalendorių. Tuomet jis pravirko. Jis įpuolė į savo kambarį ir smarkiai užtrenkė duris už savęs.

Niekuomet gyvenime jis jiems neatleis! Niekuomet daugiau jų neklausys. Niekuomet jais nebetikės. Niekuomet!

Joakimas atsisėdo lovoje ir ėmė žiūrėti į stebuklingąjį advento kalendorių, bet akys buvo tokios ašarotos, kad spalvos susiliejo ir jis nebeįstengė atskirti angelų nuo piemenų. Dabar viskas buvo sugadinta, advento kalendorius tapo lygiai toks pats paprastas kaip visi kiti advento kalendoriai, jis jau nebebuvo stebuklingas.

Po kurio laiko kažkas ėmė dainuoti jo ausyse, ir ta daina, kurią jis girdėjo, buvo maždaug tokia: „Sabet-tebas-sabet-tebas-sabet-tebas…“

Daina buvo tokia paslaptinga, kad jis išsyk suprato, jog galbūt nieko nereiškia, kad mama ir tėtis sužinojo apie plonuosius advento kalendoriaus lapelius. Galbūt stebuklingasis advento kalendorius toks kupinas paslapčių, kad jų pakaks visai šeimai.

Jis dar nebuvo papasakojęs, kad sutiko Johaną. Joakimas dar tebeturėjo paslapčių, kurias žinojo tik jis vienintelis.

Kažkas pabeldė į duris. Joakimas neatsakė, ir po minutėlės duris atsargiai pravėrė tėtis.

– Teisybė, mes pasielgėme kvailai, – prisipažino jis.

Greitai atėjo ir mama.

– Ar gali mums atleisti? – paklausė ji.

Joakimas spoksojo į grindis.

– Gal…

Visi tylėjo.

– Ar jūs perskaitėte tai, kas buvo parašyta paslaptinguose lapeliuose? – paklausė Joakimas.

Mama pažvelgė į tėtį, paskui vėl į Joakimą.

– Na, aš perskaičiau, – prisipažino ji. – Bet aš juk nežinau, kokia seka tu radai lapelius kalendoriuje. Gal gali mums parodyti ir perskaityti viską iš eilės tėčiui?

Joakimas gerai pagalvojo:

– Na, gerai.

Jis jautė palengvėjimą dėl to, kas įvyko. Nuo šiol jam nebereikės nieko slėpti. Be to, jis galės paklausti mamos ir tėčio, jeigu skaitydamas aptiks ką nors nesuprantama.

Nuo šiol stebuklingasis advento kalendorius bus visos šeimos advento kalendorius.

Pubilkuojama sutarus su leidykla TYTO ALBA

Bus daugiau