2014 12 10

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Michaelis Novakas. Didžiausias išteklių ir gerovės šaltinis – pats žmogus

Daugiau nei aštuoniolika amžių krikščionybės istorijoje ekonomika buvo paremta žemės ūkiu, panašiai, kaip matome skaitydami Biblijoje. Šventajame Rašte pilna palyginimų, kurie susieti su tradicine ekonomika: kalbama apie sėjos ir derliaus nuėmimo laikotarpius, kaip atskirti kviečius nuo raugių, kaip grūdai beriami į gerą dirvą ar uolingą žemę, kaip iš raudonų vynuogių spaudžiamas vynas, papjaunamas ir paruošiamas išrinktasis avinėlis, palyginimuose nurodomi alyvmedžiai ir figmedžiai. Matome, kad tradicinė ekonomika prisisotinusi žemės ūkio. Aštuoniolika krikščionybės šimtmečių ekonomika tebebuvo gana stabili, žmonės gyveno dirbdami žemę, augindami gyvulius. Derlingi metai reiškė klestėjimą, o prasti metai – nepriteklių.

1776 m. įvyko staigus lūžis, kai Adamas Smithas išleido pačią revoliucingiausią kada nors parašytą knygą, labai daug pakeitusią visame pasaulyje. Ta knyga vadinasi „Tautų gerovės prigimties ir priežasčių tyrimas“. Niekas iki šiol nebuvo uždavęs tokio klausimo: nei Aristotelis, nei Ciceronas, nei Tomas Akvinietis, nei Dekartas – niekas nebuvo susimąstęs apie gerovės šaltinį ir priežastis.

Iš Biblijos žinojome, kad vargšų jūs visada turėsite su savimi. Taip ir supratome: vargšų visada bus, ir tai normalu. Šiandien, bent jau Amerikoje, žurnalistai vis parašo publikacijų apie skurdo priežastis. Tiesą sakant, toks klausimas yra beprasmis. Tarkime, kad atliekate tyrimą ir išsiaiškinate skurdo priežastis. Nuostabu, vadinasi, dabar žinote, kaip sukurti daugiau skurdo. Bet kokia to prasmė?

Įdomesnis klausimas: kaip sukurti gerovę? Atsakius į šį klausimą galima išnaikinti skurdą pasaulyje. Tokia ir buvo Adamo Smitho vizija. Jis tai pavadino universaliu pertekliumi – pasauliu, kuriame kiekvienas vyras ir moteris turėtų pakankamai, neliktų nepritekliaus. Tai buvo pirmoji istorijoje plėtros idėja. Popiežius Paulius VI rašė, jog plėtra arba vystymasis yra naujasis taikos vardas. Gaila, kad katalikų tradicija nepasiremia Adamo Smitho veikalais. Jis studijavo, kad taptų Dievo tarnu, ir turėjo daug pasakyti, kaip vargšus pakelti iš jų skurdo.

Pirmą sykį, kai aplankiau šv. popiežių Joną Paulių II Vatikane, ryšėjau kaklaraištį su Adamo Smitho nuotrauka. Taip pat švarko atlape segėjau lenkų išsivadavimo judėjimo „Solidarnošč“ ženkliuką. Jį pamatęs popiežius padėjo pirštą prie ženkliuko ir plačiai nusišypsojo į kameras, tačiau visiškai neatkreipė dėmesio į kaklaraištį su dideliu Adamo Smitho atvaizdu. Man tuomet buvo aišku, jog Šventasis Tėvas dar nėra susidomėjęs kūrimo teologija.

Michaelis Novakas ir šv. Jonas Paulius II

Žurnalistai ir rašytojai iš Europos, atvykę į JAV aštuonioliktame amžiuje, teigė, kad nuvykę beveik nerado skurdo. O kai Thomas Jeffersonas, būdamas JAV ambasadoriumi, nuvyko į Prancūziją, sakė, kad Amerikos vergai gyvena geriau nei Prancūzijos vargšai. Šie faktai iškėlė Europai dilemą: kaip tokia didelė teritorija kaip JAV gali beveik neturėti skurstančių ir koks tada gali būti Prancūzijos pasiteisinimas, kad joje šitiek daug vargšų?

Vokiečiai apibūdino tai kaip socialinę problemą. Tuo jie norėjo pasakyti: kuo galime paaiškinti, kad yra tiek daug vargšų? Tada Marxas padarė visiškai priešingas išvadas – reikia sunaikinti kapitalizmą, kad išlaisvintume vargšus.

Matėme, kaip pritaikius Adamo Smitho idėjas JAV paspartėjo ekonomikos augimas, devynioliktojo amžiaus viduryje pradėjo plaukti šimtai tūkstančių imigrantų, o tuo tarpu Didžiojoje Britanijoje kai kurių žmonių alga per 50 metų išaugo 100 ir daugiau procentų. Negana to, smarkiai pagerėjo ir mitybos racionas. Tai buvo visiškai priešinga Markso prognozėms.

Gerovės augimui svarbią įtaką turėjo ir naujos nuostatos JAV Konstitucijoje įtvirtinimas. Abraomas Linkolnas atkreipė dėmesį ir suprato, kad labai svarbu įtraukti į Konstituciją ir ginti autorines teises ir patentą. Šis jo darbas buvo vienas iš septynių galbūt svarbiausių darbų, padarytų pasaulyje – suteikti žmogui teisę į jo idėjų vaisius.

Tokiu būdu pirmą kartą nuosavybė buvo sutelkta ne tik į žemę, kaip būdavo 5000 metų, bet į žmonių idėjas. Žmonės galėjo gauti naudą iš savo proto vaisių. Pagal Konstituciją buvo numatyta, jog išradimą padariusiam žmogui atitenka visas jo sukurtas pelnas. Įvyko labai svarbus pokytis: pagrindinis pragyvenimo šaltinis tapo nebe žemė, o paties žmogaus idėjos.

Ką tai reiškia praktiškai? Pavyzdžiui, 1887 metais dar nebuvo elektros, lempų, mikrofonų, nebuvo net medžiagų stalo, prie kurio sėdžiu ir kalbu. Tai dirbtinio medžio stalas su chromo kojomis. Neegzistavo ir diktofonai, kurie dabar įrašinėja tai, ką kalbu. Nebuvo net paprastų tušinukų, kuriuos išrado II pasaulinio karo lakūnams, nes tokiame aukštyje įprastų rašalinių parkerių rašalas ištikšdavo per visą kabiną. Beveik visas JAV, Lietuvos ar Japonijos verslas remiasi išradimais. Staiga pasaulis pasikeitė, nes pakito gerovės šaltinis.

Michaelis Novakas Vilniaus kunigų seminarijoje

Pažiūrėkime į mus supančius naujus namus. Kiekvienam iš jų pastatyti reikėjo daugybės žmonių pastangų. Ne tik reikėjo tą namą suprojektuoti, bet dirbo ir elektrikai, santechnikai, visokie darbininkai. Praėjus kokiems dvidešimčiai ar šiek tiek daugiau metų, žmonės statę namą išmirs, juose apsigyvens kiti žmonės, galbūt pirmųjų savininkų vaikai ar anūkai, ir ta gerovė pereis kitiems. Joks žmogus negali pasiimti gerovės, turto su savimi. Mums mirus gerovė atitenka kitiems. JAV yra 3000 privačių universitetų, nes žmonės suprato, kad gerovės šaltinis yra idėjos. Iš idėjų ateina naujas pasaulis. Geriausia vieta investuoti savo kapitalą yra ta, kuri gali sukurti dar didesnį kapitalą. Kaip Evangelijos istorijoje apie gerąjį tarną, kuriam šeimininkas davė kažkiek talentų ir jis uždirbo keleriopai tiek.

Dievas Kūrėjas kiekvieną iš mūsų sukūrė kūrybingą. Esame sukurti pagal Dievo atvaizdą ir panašumą, kad kurtume. Vien žvelgdami į pastatus mieste galime matyti gražią įvairovę. Muzikos, literatūros ir daugybėje kitų sričių matome žmogaus kūrybiškumą, kad ir virtuvėje. Kiekviename gyvenimo žingsnyje reikia kūrybiškumo. Tad kodėl to nepritaikius ir ekonomikoje? Nei ekonomistai, nei teologai apie tai nekalba, išskyrus Joną Paulių II.

Jeigu Bolivijoje gimsta 10000 kūdikių, ekonomistai sako: „O Viešpatie, kaip reikės juos visus išmaitinti? Kiek mums tai kainuos…“ Manau, jog tai kvaila. Jeigu gimtų 10000 kiaulių, ekonomistai sakytų – kaip puiku, turėsime daug mėsos!. Tačiau iš kiaulių labai greitai lieka tik rūkyta šoninė, o kiekvienas gimęs kūdikis yra naujas kūrėjas, galintis per gyvenimą sukurti daug daugiau gerovės, nei pats suvartos. Žmonės turi gebėjimą sukurti didžiulį gėrį. Pats žmogus yra pats didžiausias išteklių ir gerovės šaltinis.

Kartą, kai buvau JAV ambasadorius, manęs paprašė skaityti paskaitą Panamoje. Susitikime dalyvavo daugelio valstybių atstovai. Sakiau – palyginkime Japoniją su Brazilija. Šiose šalyse gyvena panaši žmonių populiacija – apie 140 mln. gyventojų. Brazilija plotu didesnė už JAV (neskaičiuojant Aliaskos), o Japonija tebūtų kaip tik nedidelė valstija. Japonija beveik neturi naudingųjų išteklių, tik šiek tiek anglies ir ryžių, o Brazilijoje tiesiog trykšta gamtos ištekliai – auksas, sidabras – ko tik nori. Mums tai liudija du dalykus –naudingieji ištekliai dar nereiškia turto, o per didelė populiacija – skurdo. Japonijoje žmonių skaičius tikrai per didelis žiūrint į jos plotą. Net savo saloje jie gali gyventi tik siaurame pajūrio ruože, nes kitur stūkso kalnai, o turi tokią pat populiaciją kaip Brazilijoje. Be to, galima turėti apsčiai gamtinių išteklių kaip Brazilijoje ir vis tiek skursti.

Viskas priklauso nuo mūsų galvų, kaip organizuojame darbus, kokių turime idėjų. Paklausiau ambasadorių, kiek daiktų namuose jie turi iš Brazilijos, ir kiek – iš Japonijos? Gerovę nulemia tai, kas yra mūsų galvoje ir ką su tuo darome, o ne valstybės dydis ar ištekliai. Maniau, kad mano kalba buvo labai gera ir daugelis, atrodė, jai pritaria. Bet vėliau susitikau su Brazilijos ambasadoriumi, kuris parašė skundą į JAV ambasadą, esą aš padariau gėdą savo šaliai. O ambasadorius iš Japonijos gyrė, kad puikiai pakalbėjau. Galbūt toji tiesa kažkam buvo nejauki, bet tai tiesa.

Savo pirmojoje socialinėje enciklikoje Laborem Exercens Jonas Paulius II pabrėžė, kad kiekvienas žmogus turi teisę į asmeninę ekonominę iniciatyvą. Tai buvo smūgis tiesiai komunizmui į veidą, nes žmonės turi teisę pradėti savo verslą ir jį plėtoti.

Jau nebekalbame apie žmones kaip apie paprastus darbininkus: kalbame apie žmones kaip kūrėjus. Dievas sukūrė kupiną turto ir gerovės pasaulį, bet daugelį tų turtų paslėpė. Todėl žmonės turi panaudoti savo protus, kad tą gėrį atrastų. Jei pažvelgtume į istoriją, kokie buvo patys skurdžiausi ir vargingiausi žmonės? Dykumų beduinai. O kokie būtų patys turtingiausi? Kas yra turto simbolis? Arabų naftos šeichai. Koks tarp jų skirtumas? Žmogus savo protu išrado būdą, kaip iš po žemių išgauti naftą ir ją panaudoti, sukūrė variklius, varomus benzinu ir dyzelinu – daugybę išradimų.

Jono Pauliaus II pastebėjimai dokumente Centesimus Annus kyla iš Adamo Smitho idėjų. Galbūt jis mano kaklaraiščio ir nepastebėjo, bet kai kurias Adamo Smitho įžvalgas visgi perėmė.

Tačiau yra ir kita nuosavybės forma, kuri ypač mūsų laikais tampa ne mažiau reikšminga už žemės nuosavybę: tai yra žinių, technikos ir sugebėjimų nuosavybė. Supramonintų kraštų turtingumas daug labiau remiasi šio tipo nuosavybe negu natūraliomis atsargomis.

Anksčiau minėjome, kad žmogus dirba su kitais žmonėmis, dalyvaudamas „visuomeniniame darbe“, kuris apima kaskart platesnį ratą. Jeigu kas nors gamina kokį nors daiktą, tai šita daro ne tik dėl savo naudos, bet ir tam, kad kiti galėtų tuo daiktu naudotis, už teisingą kainą, nustatytą laisvu susitarimu, abiem pusėms sutinkant. Taigi kaip tik sugebėjimas laiku sužinoti, kokie kitų žmonių poreikiai ir kokia gamyba geriausiai sugeba labiausiai tuos poreikius patenkinti, yra svarbus dabartinės visuomenės turtų šaltinis. Pagaliau yra daug gėrybių, kurių negali sukurti vienas žmogus, kurias kurti turi kartu daug žmonių, siekdami vieno tikslo. Tokių pastangų organizavimas, jų laiko planavimas ir rūpinimasis, kas iš tikrųjų tiktų tam, kam turi tarnauti, taip pat neišvengiama rizika – irgi šiandieninės visuomenės turtų šaltinis. Vadinasi, kaskart akivaizdesnis ir lemiamas disciplinuoto ir kūrybiško žmonių darbo vaidmuo ir kaip esminė to darbo dalis – sugebėjimas imtis iniciatyvos ir verslų. (Centesimus Annus, 32)

Jonas Paulius II pabrėžia, kad pagrindinis gerovės šaltinis yra žmogaus protas, jo išsilavinimas ir talentai. Tai yra labai viltinga. Tai reiškia, kad pasaulis kupinas turtų, kuriuos tereikia atrasti.

Pagal Michaelo Novako paskaitą parengė Monika Midverytė OFS