2014 12 10

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min

„Šeima – bendrystės sodas“. Kario žmona: žinojau, kokia jo profesija su visomis jos pasekmėmis (II)

Tęsiame pokalbį su Jurgita ir Česlavu Bogdanais. Kalbamės apie tai, kuo ypatingas yra kapitono, tarnaujančio Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų štabe, šeimyninis gyvenimas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Česlavas labai taikliai apibūdino, kad kiekvienas per daugiau nei pusmetį ir šiaip pasikeičia.  Jurgita, kokių pokyčių išprovokavo misijos laikotarpis?

Jurgita. Taip, per misiją pasikeičiau. Teko pagaliau išmokti vairuoti automobilį. Sužinojau, kiek kainuoja elektra ir dujos, išmokau sumokėti mokesčius. Iki tol neįsivaizdavau, kaip tai daryti. Bet kai Česlavas grįžo, vėl viskas stojo į įprastas vėžes. Tačiau aš žinau, jei reikėtų, viską galiu padaryti.

Kaip apibūdintumėte kariškio šeimos gyvenimo savitumą, išskirtinumą?

Česlavas. Esmė – nepastovumas, negali daug į priekį planuoti. Tai šiek tiek apsunkina šeimos gyvenimą.

Jurgita. Įmanoma planuoti, bet sunkiau realizuoti, didesnė rizika, kad planas gali keistis. Yra galvojančių, kad turime didesnes socialines garantijas, daugiau stabilumo, bet aš taip nemanau. Tiek verslas, tiek kariuomenė gali pasiūlyti ilagalaikių išvykų, gali būti nenumatytų atvejų. Gal tik kariuomenėje tai labiau įprasta praktika. Didelio skirtumo nematau, galvoju, viskas priklauso nuo požiūrio.

Česlavas. Aš labiau mąstau apie stebuklingą skaičių 20. Tai tarnybos kariuomenėje laikas, po kurio išeinama į atsargą. Aš į pensiją galėčiau išeiti jau vos ne po 8 metų. Man asmeniškai ir, matyt, daugumai iš karininkų kyla klausimas – kas toliau? Jei karjera sėkminga, tai galima tarnyboje likti ilgiau. O jei ne? Tuomet išėjus civiliame gyvenime tenka pradėti nuo nulio. Man tai būtų iššūkis. Aš būsiu dar jaunas, bet civiliame gyvenime mano patirtis nulinė, juk nuo 18 metų aš pasirinkau karinę karjerą. Dabar keliamas klausimas, ką su mumis daryti, kaip mus integruoti į civilį gyvenimą. Kokios nors verslo įmonės personalo vadybininkei parodęs savo CV su 20 metų karo tarnybos nelabai sudominčiau.

Jurgita. (Juokiasi, ji dirba personalo skyriaus viršininke) Nebent labai gerą nuotrauką pridėtum ir parašytum, kad vienišas.

Česlavas. Be to, mes lyg po padidinamuoju stiklu esame. Net ir ne tarnybos metu kariškiai turi elgtis taip, kad savo elgesiu rodytų pavyzdį. Jeigu ir ne tarnybos laiku kariškis pažemina kario vardą, gali nutrūkti tarnybos stažas. Svarbu kaip vairuojame, ar esam blaivūs. Tenka daug kur sakyti ne. Negalime politinėje veikloje dalyvauti, streikuoti. Negalime neatsakingai leisti laisvalaikio. Netgi vartoti alkoholio negalima, nes esame įsipareigoję 24/7. Tai nėra blogai.

Asmeninio archyvo nuotr.

Ar svarstymai apie karių po tarnybos integravimą į civilį gyvenimą yra sėkmingi?

Česlavas. Taip, yra programa. Likus tik keleriems metams tarnyboje šviečia, vyksta paskaitos, užsiėmimai, siūloma pagalba. Bet aš manau, kad tikslinga būtų prilyginti, sugretinti karinę tarnybą su civiliu gyvenimu.  Sakykime, karinėje tarnyboje personalo skyriuje dirbantysis juk daro tuos pačius darbus, kaip ir civiliame gyvenime, bet tai nėra vertinama. Tai priklauso nuo kiekvieno įmonės vadovo, ar įvertins ir priims į darbą.

Jurgita.  Manau, kad toks patirties prilyginimas gali galioti tik valstybės tarnyboje. Verslo sektoriuje negalėtų būti tokių apribojimų. Jei pagal teisės aktą karinė patirtis bus prilyginta kitai patirčiai, tai darbdavys gali ir neatsižvelgti. Kai darbdaviui reikia žmogaus su patirtimi iš verslo, tai tokį žmogų jis ir priims, juk pats darbdavys renkasi, jis moka atlyginimą.

Renkantis karinę tarnybą juk yra žinoma, kad paskui bus toks iššūkio etapas. Ar tai atrodo labai tolima perspektyva? Kai esi 18-os viskas atrodo optimistiškiau? Ar iš anksto svarstėte, ką darysite po karinės tarnybos?

Česlavas. Mano tėvas buvęs kariškis. Nepriklausomybės laikotarpiu iki 50 metų amžiaus tarnavo. Aš 10 metų mačiau jo karinę patirtį. Karo akademijoje gavau karinį išsilavinimą ir civilį bakalauro laipsnį. Mokytis teko dvigubu krūviu, bet gavau ir aukštąjį personalo vadybos išsilavinimą. Į civilį magistrą stojant dalį kreditų jau užskaitytų. Be to, už mokslą mokėti nereikėjo. Na, už tai tenka įsipareigoti po mokslų 6 metus atitarnauti. Daugelis dabar studijoms ima paskolas, tad nemokamas mokslas tikrai didelis pliusas. Aš lyg gavau beprocentinę paskolą. Per 6 tarnybos po studijų metus galima gerai apgalvoti, ar karinė tarnyba tinka ir pasitraukti arba tęsti.

Ar pats svarstėte pasitraukimo iš karinės tarnybos galimybę?

Česlavas. Pačioje akademijoje po pirmo ir po antro kursų buvo svarstymų, ar teisingai pasirinkau. Pirmas kursas buvo sunkus, praktiškai visą laiką praleidome akademijoje, be savaitgalių, be išėjimų. Antras kursas taip pat sunkus, daug kas išėjo savo noru į kitus universitetus. Trečiam kurse likęs jau galvoji, kad įveikei pusę ir verta eiti toliau, nėra kelio atgal, gal net visai čia gerai. Be to, lieka tik ištvėrę.

Kariuomenės mokykla duoda savo. Požiūris mūsų kitoks. Kol Jurgitos dar nepažinojau, pastebėjau tai susitikdamas su buvusiais bendraklasiais, vaikystės draugais. Jie visai kitaip mąstė, šnekėjo. Bendraamžiai gyveno šia diena, nieko neskaičiavo, man šiandien gerai, darysiu tą ar aną, nusipirksiu daiktą, nepatiks, išmesiu, pasikeisiu, nevertino net ir draugystės. Susipažinau, kitą dieną jis man jau nedraugas, jau kitą dabar pažįstu. Mes kitaip žiūrėjom į gyvenimą.

Asmeninio archyvo nuotr.

O kaip tas kitoks požiūris susiformavo? Šeimoje ar jau studijuojant Karo akademijoje?

Česlavas. Akademijoje buvo griežta dienotvarkė. Buvo nustatyta tvarka, kaip viskas turi būti sutvarkyta: kaip dėti knygas lentynose, kaip turi būti sulankstyta uniforma, kaip turi būti pasiklota lova. Visi gyvendavome kareivinėse, net ir vilniečiai. Vėliau tvarka keitėsi, kai kurie vilniečiai jau galėjo grįžti nakvoti į namus. Gerai besimokantieji laisvu nuo tarnybos metu galėjo išeiti savaitgalį į miestą, darbo dienomis – į parduotuvę.

Kambariui buvo skiriamas vyresnysis. Pirmame kurse viename kambaryje mūsų dvylika gyveno, vėliau jau likome keturiese tame pačiame kambaryje. Ir visi turėjome tilpti, visų daiktai turėjo tilpti vienoje spintoje. Visi bendrai atsakėme. Jei vienas ką nors ne taip padaro, tai nukenčia visas kambarys, visiems tenka tvarkytis ar dar ką nors papildomo daryti. Taip išsiugdė atsakomybė, bendras draugų kolektyvas.

Baigus studijas liko keli tokie draugai, į kuriuos galiu bet kada kreiptis, keliaujant netikėtai paskambinus jie tikrai priimtų nakvynei. Ir man jie gali bet kada skambinti, visada padėsiu.

Jurgita. Man buvo keista matyti, kaip jie bendravo tarpusavyje. Aš irgi gyvenau bendrabutyje, irgi turėjau labai gerų draugių, iki šiol su jomis bendrauju. Bet tokio stipraus vienybės, ėjimo vienas už kitą jausmo pas mus nebūdavo. Jie susitikę būdavo lyg koks vienas kumštis. Iš šalies jautėsi, kad jie kitokie. Jei kuriam būtų blogai, tai visi stotų jo ginti.

Džiugu girdėti, kad mūsų Tėvynę pasirengę ginti tokie žmonės.

Jurgita. Kariuomenė tikrai vyrams duoda daug gerų dalykų. Aš žinau, kad tuo žmogumi galiu pasitikėti, jis manęs niekuomet nenuvils.

Asmeninio archyvo nuotr.

Ar turite savo šeimos tradicijas?

Česlavas. Nevadinčiau to tradicijomis, buvo  vasaros išvykų savaitgaliais, susijusių su povandenine žvejyba. Pasikeitus įstatymams dėl žvejybos, liko tik žvejyba meškerėmis, teko jų atsisakyti.

Jurgita. Turėjom tradiciją vieną kartą per sezoną nuvažiuoti į Šventąją valgyti rūkytos žuvies. Žiemomis vykdavome ilsėtis į Druskininkus. Vasarą, matyt, dėl to, kad vyras karininkas, visas hobis buvo turistiniai žygiai. Dar gegužę atidarydavome sezoną ir tik rugsėjo pabaigoje uždarydavome. Penktadienį vakare susikraudavome į bagažinę palapines, daiktus ir iki sekmadienio vakaro keliaudavome į mišką. Aš ne asfalto vaikas, tai man šitai tinka. Romantika, laužas, šašlykai…

Ar vykdavote tik dviese, ar kartu su draugais?

Jurgita. Taip, su draugais. Česlavo draugas karininkas, tai mes šeimomis draugaujame ir su jais kartu važiuodavome keturiese. Kartais dar prisijungdavo žmonių.

Manau, kad tradicijos pasidaro svarbios, kai gimsta vaikai. Kai nori vaikui perteikti prasmę, tai sukuri tradicijas. O kol mes dviese, tol „džiazuojame“, tradicijų lyg ir nėra.

Česlavas. Ir Kalėdų Senelio jau seniai nėra. Pamenu, tėvai pasakydavo, kur laišką Kalėdų Seneliui padėti ir paskui jo ten neberasdavau, Senelis „perskaitydavo“ (juokiasi).

Besikalbant apie Kalėdas mintys pasisuka vaikų link. Česlavas minėjo, kad maksimalus vaikų skaičius galėtų būti 6, nes tiek telpa į automobilį. O kaip realiai svarstote, kiek norėtumėte auginti vaikų?

Jurgita. Galvoju, kaip norus suderinti su galimybėmis. Mano tėtis yra iš gana nemažos šeimos, o mama iš tradicinės šeimos su dviem vaikais. Žvelgdama iš šalies, aš palygindavau šventes vienokioj ir kitokioj šeimoj. Tai absoliučiai nesulyginami dalykai!

Didelėj šeimoj užtenka tiesiog susikviesti brolius ir seseris su šeimomis, ir tai jau yra visas balius. Ir daugiau nieko nereikia, kad būtų smagu. Bendravimas visai kitoks, niekas nekelia klausimo, ar arti, ar toli, gali, negali, visi suvažiuoja į giminės suvažiavimus. Be to, aš žinau, kad turiu daug dėdžių ir tetų, žinau, kad už manęs stovi didelė giminė, kad bet kada galiu į juos kreiptis pagalbos. Tai yra didžiulė jėga. Pas mamą yra kitaip. Susitikimai nykesni, nėra tos šilumos.

Man gal ir norėtųsi turėti tokią didžiulę šeimą. Bet, manau, su šituo skaičiumi, jei užsibrėžtume tokį tikslą, jau esame pavėlavę. Ketvirtoje dešimtyje juk esame. Be to, pagaunu save, kad kuo toliau, tuo sunkiau prisiversti apie tai galvoti. Dabar aš turiu prabangą veikti, ką noriu, grįžti, kada noriu, kada noriu nueiti į teatrą, susitikti su draugais, kai noriu vakare nieko neveikti, negaminti valgyti, o skaityti knygą. Mamos neturi tos prabangos. Laikui bėgant turbūt apima toks truputėlį tingulys.

Tikiu, kad motinystės instinktas nėra natūraliai įgimtas visoms moterims. Vienoms išreikštas labiau, o kitoms gal visai nėra. Aš gal esu toks tarpinis variantas. Labai išreikšto poreikio, kad jau būtinai dabar reikia vaikų, nes tiksi biologinis laikrodis, nejaučiu. Nors jau pradedu pastebėti mažus vaikus, tad gal jau ir atsiranda tas noras. Kad ir kaip norėtųsi didelės šeimos, manau, maksimumas bus du vaikai.

Ar be tarnybos karių šeimos bendraujate tarpusavyje, ar jūsų draugai kitos šeimos?

Jurgita. Oi, didžioji dalis mūsų draugų yra karininkai ir jų šeimos.

Česlavas. Tai ne tik kolegos, bet ir buvę mano bendrakursiai. Kasmet vyksta kurso susitikimai.

Jurgita. Pastebėjau, kad mano aplinkoje šeimos draugų ratas susiformuoja iš vyro pusės. Gal moterys linkusios labiau prisitaikyti, dėl to šitaip susiklosto? Manau, kad tai yra blogai. Kadangi esu ne vilnietė, tai mano draugai visur išsibarstę. Su geriausiomis draugėmis susiskambinam, susirašom ir per didžiąsias šventes susitinkam. Bet investicija į draugystę lyg ir palikta nuošalyje. Reiktų daugiau dėmesio skirti draugams. Vyrui Vilniuje ir vaikystės, ir mokslų, studijų ir darbo draugai.

Asmeninio archyvo nuotr.

Paminėjote investiciją į tarpusavio santykius, nesvarbu juk, ar tai draugai, ar poros bendravimas. Juk kiek investuosi, tiek turėsi. Pastanga yra labai svarbi. Įdomus buvo jūsų pasidalinimas apie bendravimą Česlavui būnant misijoje. Minėjote, kad kasdien susirašinėdavote ir daug svarbių dalykų išsiaiškinote. Ar nebūna taip, kad būdami šalia kalbamės apie bet ką, bet ne apie tai, kas mums iš tiesų svarbu?

Jurgita. Dažnai pastebiu, kad nors ir būdami kartu, dėmesį sutelkiame ne žmogui. Kiekvienas būname prie savo kompiuterių, savo reikalais užsiimame arba žiūrime televizorių. Šeimose dažnai taip nutinka. Svarbiausia, to žmonės net nepastebi. Per vakarą gal dešimčia žodžių vienas su kitu persimeta. Mane šokiravo perskaityta žinia, kad tėvai savo vaikams sąmoningo dėmesio skiria tik 5 minutes!

Jurgita, minėjote, jog visko gali nutikti ir galit išsiskirti. Ar tai nesukelia neužtikrintumo jausmo?

Jurgita. Gyvenimas yra labai įdomus, jame visko nutinka. Gali apie tai galvoti arba negalvoti, tai kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Manau, kad reikia drąsos sau tai įsivardyti ir su savo žmogumi apie tai pasikalbėti. Nepaisant to, ar būsi apie tai pagalvojęs, ar būsi apie tai pasikalbėjęs, gyvenime visko nutinka. Savo žmogaus nepriimu kaip duotybės, suprantu, kad jis yra priėmęs sprendimą šiuo metu gyventi su manimi. Žinau, kad šis sprendimas gali pasikeisti, priežasčių gali būti įvairiausių ir suprantu, jei taip atsitiks, turėsiu paleisti tą žmogų.

Mano tėvai išsiskyrė po 18 metų. Vienareikšmiškai negaliu įvertinti ir nuspręsti, ar tai blogai, ar gerai, kad jie išsiskyrė. Tuo metu buvo blogai. O dabar iš vienos sėkmės istorijos yra dvi sėkmės istorijos. Jie abu yra sukūrę kitas šeimas ir labai gražiai gyvena. Nežinau, ar gerai turėti abu tėvus, kurie gyvena kartu, bet yra nelaimingi, ar tuos pačius tėvus laimingus skirtingose šeimose.

Mums šito nelinkiu ir norėčiau, kad taip niekam neatsitiktų. Žinoma, tai nuo mūsų priklauso. Nėra nieko savaime suprantamo, savaime duoto. Kiek įdėsime, tiek turėsime, kaip ir su draugyste.

Kaip manote, ar išgyventa tėvų skyrybų patirtis prisideda prie jūsų minčių apie galimas skyrybas?

Jurgita. Manau, kad jau nebegalima rasti žmogaus, kurio aplinkoje nebūtų skyrybų. Kai su žmogumi gyveni ilgai, viską apie žmogų žinai, tai nesuprantu, kas turi įvykti, kad išsiskirtum. Suprantu, kai išsiskiria dar santykių pradžioje. Arba, kai šeima tampa lyg kokiu „uabu“. Kol yra veikla, rūpinimasis vaikais, tol kartu laikosi. Vaikus išleidę pamato, kad nebesutampa charakteriai. Keistas momentas, matyt, ir prieš tuos 20 metų charakteriai nesutapo.

Česlavas. Anksčiau išsiskirti buvo labai baisu, visas kaimas užbadys pirštais. Aš tėvų skyrybų nepergyvenau, mano vyresnis brolis jas pergyveno. Tikimės, kad neišsiskirsime, bet juk visko būna, negali juk visko gyvenime suplanuoti.

Kokie judviejų būdo skirtumai jums labiausiai pastebimi?

Jurgita. Yra du esminiai skirtumai. Česlavui atrodo, kad niekada negalima vėluoti, netgi reikia viską padaryti anksčiau. O man atrodo, jog galima ir kokį 10 minučių pavėluoti, ypač kai ne autobusu važiuojame. Jam reikia viską suplanuoti, dienotvarkė turi būti sustyguota, sudėliota punktais, o man reikia laisvės, „džiazo“. Aš manau, kad nuo įvairių aplinkybių priklauso, kas ir kaip vyks. Ir  tada kyla nesutarimų. Moteris juk gali nežinoti atsakymų į visus klausimus, gali persigalvoti, negalima juk visko iš anksto apgalvoti.

Česlavas. Bet reikia šito siekti. Kariuomenėje juokaujame, kad pats geriausias planas sugriūna po pirmo šūvio. Nepaisydamas to, kiek įmanoma stengiuosi susiplanuoti, nors žinau, kad kai tik pradėsiu įgyvendinti, planas iš karto sugrius. Manau, jog planuodamas labiau pasirengi blogiausiam variantui. Kai aš kalbu apie vėlavimą, tai turiu mintyje, kad vėluojantis žmogus arba tavęs negerbia, arba išėjo bet kada, nes nėra susiplanavęs laiko, gal nelabai atsakingas. Moteris gali vėluoti, tai nelaikoma vėlavimu. Moteris tiesiog užsilaiko.

Laiką planuoju labai detaliai. Pagal sudarytą planą galiu daug ką pasiskaičiuoti. Jei kas nors nutinka, turėdamas planą gali pastumti suplanuotus dalykus, nereikia staigiai galvoti: o kas dabar bus? Gali vieną punktą praleisti ir eiti prie kito, nereikia laiko sugaišti.

Jurgita. (Juokiasi) Mūsų vaikai bus išrikiuoti pagal ūgį, rūbų spalvą. Į automobilį lips tik švariai nusivalę batus. Į mokyklą bus atvežami likus 10 minučių iki pamokų pradžios, visuomet tuo pačiu metu. Visa tai gerai. Klausimas: kam sunkiau, ar man su juo, ar jam su manimi? Matyt, abiem nelengva, bet yra atsvara.

Česlavas. Kuo žmonės skirtingesni, tuo įdomiau.

Jurgita. Manau, kad svarbiausia šeimoje vertybiškai sutapti. Manau, mūsų vertybės sutampa. Mes esam gana sėslūs žmonės, mums svarbu šeimoje jaustis gerai, netoleruojame draudimų, neleidimų, vienas kitu pasitikime. Mums svarbu namai, mes juos kuriame tokius, kad abiem būtų gera čia sugrįžti. Mūsų požiūris į aplinką sutampa, į tai, kaip save matome ateityje. Turime bendrų tikslų ateičiai, bendrų planų, ir tai veda mus viena kryptimi. Dabartinis mūsų tikslas – namas. Statome patys, savo jėgomis.

Česlavas. Sklype ąžuolas jau pasodintas.

Jurgita. Namas jau pakeliui. Liko vaikai.

Česlavas. Taip, liko vaikai.

Kalbino Jolanta Ramonienė

Tikimės, kad šis pasidalinimas padės Jums ugdyti santykių kultūrą šeimoje, tirpdyti įvairovės baimę, padės šeimoms kūrybingai reaguoti į iššūkius; skatins dialogiškumą. Gilins visuomenės supratimą, kad šeima yra gyvas valstybės pamatas.

Bernardinai.lt ir Šeimos instituto projektą „Šeima – bendrystės sodas“ iš dalies remia Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Kitos „Šeima – bendrystės sodas“ publikacijos:

„Šeima – bendrystės sodas“. Kario žmona: žinojau, kokia jo profesija su visomis jos pasekmėmis (I)

„Šeima – bendrystės sodas“: kūrybos nuspalvintas šeimos gyvenimas

„Šeima – bendrystės sodas“: Didelės šeimos namuose tylu nebūna

„Šeima – bendrystės sodas“: Negalia nėra gyvenimo stabdys ar džiaugsmo trukdis

„Šeima – bendrystės sodas“: Irena ir Juozas Polikaičiai. Vaikai ir anūkai yra mūsų draugai

„Šeima – bendrystės sodas“: Mūsų šeimą „klajokliškas“ gyvenimas sutvirtino

„Šeima – bendrystės sodas“: Drąsa nesuklysti – apie pagalbą krizinio nėštumo atveju

„Šeima – bendrystės sodas“: Pirmąją sriubą virti pamokė vyras

„Šeima – bendrystės sodas“. Negalia meilei ir šeimai – ne kliūtis