2014 12 11

bernardinai.lt

Neliberaliai

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Augustė Žičkytė. Adventas – metas tapti vienuoliu

Magnificat iliustracija

Šio straipsnio autorė – Augustė Žičkytė, kuriai domėjimasis literatūra ir intensyvūs skaitymai nesibaigė baigus studijas. Juokinga, bet netikiu, kad baigtos studijos gali apibūdinti žmogų. Gali nebent parodyti, kuo jis domisi: savimi, šiuolaikine dramaturgija, teatru, autobiografiniais, religiniais tekstais. Tiek turbūt „pasakytų“ mano rašto darbai, kiti raštu ir ištartu žodžiu, veiksmu išreikšti svarstymai. Labiausiai vertinu nuoširdų bendradarbiavimą, tokiu laikau ir savo rašymą Neliberaliai.lt.“

Vos prasidėjus adventui, ėmiau svarstyti, kuo jis kitas ir kitoks. Žinoma, jis ypatingas, nes atėjo, nes vėl esame raginami klausti: ko, kaip ir kiek ilgai tu lauki? Kasmet naujai klausdamas, manoma, prieisi prie naujų (kitaip išgyventų) išvadų. Kasmet naujai, nes Bažnyčia kaip tik pradėjo Pašvęstojo gvvenimo metus. Ar nejučia atsiradusi advento ir pašaukimo sąsaja nekreipia į Dievo valios savajame gyvenime apmąstymus? Bent mane – taip. Trapistų vienuolis Thomas Mertonas 1948-aisiais publikuotoje autobiografijoje  Septynaukštis kalnas rašo:


Liturgijos požiūriu nerastum geresnio meto tapti vienuoliu negu adventas. Naują gyvenimą pradedi, ateini į naują pasaulį naujų liturginių metų pradžioje. Ir viskas, ką tau duoda giedoti Bažnyčia, kiekviena malda, kurią kalbi Kristuje ir su Kristumi, Jo mistiniame Kūne yra liepsningas troškimas malonės, pagalbos, Mesijo, Atpirkėjo atėjimo laukimas [1].

Vienuolinis pašaukimas jam atveria naują, liturginių metų apibrėžtą tikrovę. Įžengusio į jį ir visos Mesijo laukiančios Bažnyčios tapatybė bendra: maldos nuo šio momento tampa tavo maldomis, Bažnyčios gyvenimas – tavu gyvenimu. Malonės, pagalbos troškimas bei Mesijo, Atpirkėjo atėjimo laukimas – šiuo iššūkiu kas dieną naujai gyvena visa bendruomenė. Taigi, ne tik davę įžadus, bet kiekvienas krikščionis, tad autobiografijos žodžiai bent dalinai pažįstami ir jam. Pažįstami, nes pašaukimas – tai Dievo valia, todėl „jei turime būti šventieji, Jis turi būti mūsų šventumas“ [2].  Norėtųsi atkreipti dėmesį, jog pastaroji jaunajam Mertonui (nors vėliau jis savo autobiografiją laikė per daug radikalia) tikrai nėra konkreti vieta ar abitas, greičiau – laisvė ir priklausymas Dievui:

Kuo skiriasi viena vieta nuo kitos, vienas abitas nuo kito, jei tavo gyvenimas priklauso Dievui, jei visiškai atsidavei į Jo rankas? Vienintelis svarbus dalykas yra pats aukos faktas, esminis savo savasties, savo valios pašventimas. Visa kita – atsitiktinumas [3].

Dabar, perskaičiusi šią ištrauką, su šypsena prisimenu Thomą kone visą gyvenimą lydėjusius svarstymus, ką reiškia būti vienuoliu, kokią bendruomenę pasirinkti, rašymo ir tapimo vienuoliu priklausomybę. Taip pat – ilgainiui ryškėjantį nenorą pasikliauti išankstinėmis kategorijomis… Visas knygas, taip paveikusias to meto Bažnyčią ir visuomenę: kontempliatyvus gyvenimas – tai ne tik vienuolių, bet ir pasauliečių pašaukimas. Todėl džiaugsmingai Mertono atpažinta vienuolystės ir advento sąsaja man labiau priklausymas nuo Dievo ir Jo valios vykdymas. Šis priklausymas, žinoma, neatskiria nuo žemiškosios tikrovės, tačiau atveria kitokio, Dievo valios, malonės ir pažinimo kupino gyvenimo perspektyvą. Čia pat atminty iškyla vienuolio draugo  iš Kataliko darbininko vienoje esė minėtas 1960-aisias įvykęs Thomo susitikimas su studentais iš baptistų seminarijos. Vienam iš jų paklausus, kodėl toks protingas vyrukas švaisto savo gyvenimą vienuolyne, šis atsakė: „Aš esu čia, nes tikiu malda. Tai – mano pašaukimas“ [4]. Toks atsakymas stebina. Pirmiausia, matyt, todėl, kad vargiai savo bendrystę su Dievu, Jo valią, priimu kaip visa apimantį pašaukimą. Juk norėtųsi ko nors konkretesnio. Antra, prisiminusi neseniai skaitytą Jameso Martino SJ straipsnį galiu tik pritarti, jog „skaityti apie maldą paprastai yra lengviau nei melstis“ [5]. Nes skaityti apie tą, kuris maldą laiko savuoju pašaukimu, tikrai lengviau nei, pažinus Dievo valią, taip ir gyventi. Trečia, viliuosi, jog autobiografijos žodžiai leis bent kiek susitapatinti su visais, laukusiais ir vis dar laukiančiais Kristaus. Skatins priimti kasdienę bendrystę, kiekvieną maldą, giesmę ar skaitinį kaip pagalbą, dėl kurios kiekvieną advento dieną iš tiesų prasideda Dievo perkeisti metai.

[1] Thomas Mertonas, Septynaukštis kalnas, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2011, 506.

[2] Thomas Mertonas, Gyvenimas ir šventumas, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 1997, 81.

[3] Mertonas, 2011, 495.

[4] „I’m here because I believe in prayer. That is my vocation“, Jim Forest, Thomas Merton: Peacemaker in a Devided Christendom, http://jimandnancyforest.com/2009/02/undivided-church-3/

[5] „[…] reading about prayer is usually easier than praying“, James Martin, S.J., Life’s Second Halfhttp://www.americamagazine.org/issue/life%E2%80%99s-second-half

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu