2014 12 11

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Laima Šidlauskytė. Įspūdžiai iš Stokholmo

Laima Šidlauskytė. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Pasidalinti įspūdžiais iš Stokholmo! Pff… lengviau ir nebūna. Tačiau nuo ko pradėti, svarsčiau ilgai. Vis dėlto pradėsiu elementariai: mano vardas Laima, esu Vytauto Didžiojo universiteto studentė, šiuo metu pagal Erasmus+ programą svečiuojuosi Stokholmo universitete. Labai noriu pasidalinti savo pirmaisiais įspūdžiais, kurie, praleidus Stokholme šiek tiek daugiau laiko, nežymiai transformavosi… Kaip?

Stokholmas. Autorės asmeninio archyvo nuotrauka

Iškeliavau nuteikta kontroversiškai. Vieni kalbėjo, kad skandinavai – draugiški, šilti žmonės, kiti iškėlę pirštą pranašavo, kad atšiaurioje (taip pat ir piniginę draskančioje) Skandinavijos žemėje paliksiu paskutines kelnes. Ikšiolinė mano patirtis labiau linksta prie pirmosios pozicijos. Taip, šis lapkritis – toks tamsus, kokio švedai seniai nematė (tai nustatė Švedijos meteorologijos tarnyba!), ir taip – viena taksi kompanija siūlo po Stokholmą pasivažinėti su kvalifikuotu psichologu. Tačiau šie slogūs faktai manęs neprivertė nukabinti nosies, nes čia tiek daug besišypsančių žmonių, kuriems tiesiog privalau atsakyti tuo pačiu.

Plačiausia šypsena papuošia mano veidą apie septintą ar aštuntą valandą ryto, kai į už kuklaus kambarėlio lango esantį kiemelį suguža darželinukai. Ir pati negalėjau patikėti, kad man tiesiai priešais nosį – darželis! Vaikystėje neteko lankyti jokios ikimokyklinės įstaigos (tikriausiai niekas kitas negali išauklėti taip gerai kaip močiutė!), tad dabar atsiimu savo su kaupu. Tačiau kartu ir nepaliauju stebėtis – mažieji švedai lauke leidžia ištisas dienas! Suaugusieji, aišku, orus vertina daug objektyviau – nuolatos kartoja, jog su kiekviena diena darysis vis tamsiau, o žmonės jausis kaskart vis labiau prislėgti. It’s going to be even more depressed! – ne kartą buvau įspėta. Todėl nenuostabu, kad pažiūrėjęs pro langą gali priimti vienintelį sprendimą – nekišti nosies iš namų. Vis dėlto, pažvelgusi pro savo langą, matau lankstančius, krutančius, žaidžiančius ir garsiai pastebėjimais bei atradimais besidalinančius vaikus! Ir taip kone kasdien – nesvarbu, kad lyja ar į veidą drebia pirmoji šlapdriba… Negana to, mažieji dar ir labai smalsūs. Ne kartą teko mojuoti būreliui „žiūrovų“ ir šaukti „hej hej“, o vieną popietę – net pasikalbėti su penkiamečiu Aleksu, kuris labiau už visus susidomėjęs trynėsi į stiklą.

Šie įspūdžiai veda ir prie kitų… ech, užburtas džiaugsmo ratas! Su Stokholmo universitete studijuojančiais lietuviais nusprendėm, kad švediškas „hej“ – labai universalus. Šiuo žodeliu galiu sveikintis su visais – draugais, dėstytojais, pardavėjomis, brandaus amžiaus kaimynais, vaikais… Taip pat ir atsisveikinti. Pasisveikinusi švediškai (gera pradžia, pripažinkim!), su bet kuo galiu drąsiai bendrauti angliškai. Kol kas švedus, nekalbančius angliškai, galėčiau suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. O angliškai bendrauti nėra kliūtis ne tik dėstytojams, bet ir autobusų vairuotojams, viešųjų tualetų prižiūrėtojams ir jau minėtam Aleksui.

Autorės asmeninio archyvo nuotrauka

Dar viena švedų sąmoningumo apraiška – reakciją į depresiją. Na, gal kiek ir per aštrus šis žodis. Gerai, pavadinkime tai slogia nuotaika. Ieškau kompromiso vien todėl, kad Lietuvoje žodis „depresija“ turi itin neigiamą reikšmę ir apie šią būseną kalbama nenoriai. Švedijoje – priešingai: kaip jau buvo galima suprasti iš pastabos apie psichologo konsultacijas taksi, į šviesos bei šilumos (tiek saulės, tiek žmogiškosios) trūkumą reaguojama – apie tai kalbama, imamasi veiksmų. Kadangi Lietuvoje negalima (nepriimtina?) „depresuoti“, susilaikau ir Stokholme.

Mano tėtis jau dešimt metų dirba įvairiuose Švedijos regionuose ir kartoja, kad skandinaviški orai nuo lietuviškų mažai kuo skiriasi, tad net nemaniau tikėtis kažko naujo. Stokholmo universiteto organizuoto informacinio renginio metu už studentų sveikatą atsakingo departamento darbuotoja įspėjo: Stokholme darysis vis tamsiau, jus gali užplūsti liūdesys… tad kuo daugiau laiko leiskite su draugais ir būtinai bendraukite „Skype“ su namiškiais. Juokėmės tada, pamenu, ir džiaugėmės saulėtu rugsėju. Na, ir dabar neliūdžiu, tačiau kitoks požiūris nori nenori provokuoja kitaip mąstyti.

Nuklydau, prisipažįstu, nuklydau nuo žadėtųjų džiaugsmų! Bet taip norisi pasidalinti viskuo, kas išjudina sustabarėjusias mintis ir priverčia į nepatirtus ar „nekintamus“ dalykus pažvelgti kitaip. Vis dėlto kai kurių savo požiūrio aspektų pasukti negaliu… Buvau laiminga Lietuvoje, tad ir Stokholme, net ir raginama „depresuoti“, negaliu pasikeisti, nors tu ką! Nespėjau aprašyti pažinties su lietuvių kalbos besimokančiais vokiečiais, kazache, japone ir kolumbiečiu, nespėjau pasidžiaugti ir iki šiol nepažintais XX amžiaus rašytojais… Tačiau šį kartą palinkėsiu džiaugtis tuo, ką turime po nosimi, ir pažadėsiu pasidalinti esamais ir būsimais įspūdžiais kitame rašinyje.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.