Laiškai iš kaimo. Atsisveikinimo giesmė – lyg liaudies daina

Lapkričio 11-oji

Etnologas Libertas Klimka pasakoja, kad kadaise sūduviai savo žąsis vėlų rudenį pėsčias varydavo į artimiausio miestelio turgų. (Lapkričio 11-ąją, per šventą Martyną, miestelėnai valgydavo keptą žąsį). Žinia įdomi, bet ji nėra nei labai keista, nei egzotiška. Aš dar labai ryškiai prisimenu jaunystėje matytą vaizdą, kaip Kalnų Altajuje varomi jakai į Barnaulą. Į tolimą Multos tarybinį ūkį tada mus vežė brezentu dengtas sunkvežimis, keliavome dvi paras labai vargingai, vis pastumdami tą išklerusią mašiną per upelių brastas ir akmenų birynus, kuriuos altajiečiai vadina kurumais.

Pusiaukelėje ir sutikome gal dviejų šimtų jakų bandą, ją varė piemenys, apsiginklavę ilgomis lazdomis. Buvo tame keistame karavane ir šunų, ir arklių traukiamų vežimų. Mums, studentams, viskas kalnuotame krašte atrodė gražu ir romantiška, o tie niūrūs, labai plaukuoti ir ramūs gyvuliai, pamažu nutolstantys upelio slėniu, dar ilgai vaidenosi tarsi miražas. Multos kaime, kur dirbome visą vasarą, vietiniai altajiečiai pasakojo, kad iš tolimiausių Bijos ir Katunės aukštupių šitaip net tris mėnėsius varo jakus į Bijską ir Barnaulą, varo ir gano pakeliui, o rudenį jau sugena į traukinių vagonus ir kažkur išveža…

Praėjo keli dešimtmečiai, vaizdas atmintyje išliko toks pat ryškus, ir pradėjau galvoti, kad tų varovų gyvenimas yra labai ypatingas – ne tiktai archajiškas, bet ir nuo kokios nors toli esančios valdžios nepriklausomas. Bendraminčių susitikimuose aiškinomės, kaip surasti panašią veiklą Lietuvoje, kūrėme utopines komunos idėjas. Kaip tik tada Rusijos spaudoje pasirodė romantiška Kedrogrado komunos istorija. Vladimiras Čivilichinas išspausdino puikiai parašytą apybraižą „Mesiac v Kedrograde“.

Viskuo, rodos, žavėjomės, tačiau buvo aišku, kad Sibire ar kokiame Sachaline pabėgti nuo kontroliuojančios valdžios yra lengviau nei mūsų krašte. Net ir bandymas rankiniu pjūklu pjauti malkas miško viensėdžių senutėms gali būti kvalifikuojamas kaip veltėdystė ir „tikro“ darbo vengimas.

Labai gerai prisimenu susitikimus Antakalnyje, geologo Valentino Baltrūno tėvų bute. Ateidavo geologas Gediminas Motūza, geografas Rimantas Krupickas, keliautojas Tadas Šidiškis, istorikas Rimantas Matulis. Prisimenu ir tai, kad Valentinas mus vaišindavo gana originaliai: juoda duona, medumi ir arbata. Jokio vyno ir jokių saldumynų. Tai irgi atrodydavo savotiška alternatyva, žinant, kad jaunimas šventiškesnio susitikimo neįsivaizdavo be alkoholio. Vilniaus lunatikų klubo žygiai arba dviejų dienų maratonai tada atrodė labiau egzotiški nei rezistenciniai, bet kai prisimeni, kas visa tai organizavo, iškyla atmintyje tos pačios pavardės. Vaclovas Panumis, Algimantas Jucevičius, Rimantas Krupickas, Vladas Plikūnas – šiuos ir kitus neramius to meto žygeivius dabar galima būtų palyginti su atkakliausiais romuviečiais, kraštotyrininkais bei folkloro puoselėtojais.

Bet štai koks keistas dalykas: daugelyje dienoraščių ir apybraižų galima surasti, kad Žiūrų kaimo dainininkes į sceną išvedė Jonas Trinkūnas, Vladas Braziūnas, Viktorija Daujotytė, Arvydas Šliogeris, o ar pamatysime kur nors užrašyta, kas tuo metu organizavo tuos keistus žygius, į kuriuos susirinkdavo ne dešimtys, o šimtai žygeivių. Ir nebūdavo tose kelionėse jokių tarybinių šūkių… Ir šiandien prisimenu keistą nuotaiką, sugrįžus iš naktinio Lunatikų klubo žygio. Esi pervargęs ir paršalęs (belaukdamas pirmojo labai šalto rytinio traukinio šaltoje Pakretuonės ar Švenčionėlių stotelėje), žinai, kad negalėsi nei užmigti, nei ką nors dirbti, o ta būsena ir nakties vaizdai tave vis tiek nuteikia gerai. Dar svarbu žinojimas, kad nieko apie tai nereikės rašyti, nes nė vienas laikraštis neišdrįs reklamuoti kažkokių lunatikų.

Lygiai taip pat būdavo sugrįžus iš naktinių pasitarimų Krakėse, kur profesorius Petras Vasinauskas iš visos Lietuvos sukviesdavo savo mokinius ir kurdavo planus, kaip dar būtų galima pasipriešinti labai ideologizuotai Antano Būdvyčio agrarinei politikai. Tada jau darėsi aišku, kad šis nepaprastai atkaklus žmogus, išdrįsęs parašyti piktą laišką Nikitai Chruščiovui, jau pralaimėjo, bet jo argumentai vis tiek buvo labai logiški ir svarbūs… Dabar gali kilti klausimas, kaip budrusis Saugumas galėjo leisti tokius naktinius žygius ir tokias naktines diskusijas. Matyt, todėl ir leido, kad visa tai neatrodė pavojinga.

Visi žinojo, kad apie pasitarimą Krakėse kitą dieną laikraščiuose nebus nė eilutės… Visa tai prisiminti mane privertė netikėtas laiškas iš Mokslų akademijos Turistų klubo: anų laikų žygeiviai ir Birutė Panumienė pradeda ruošti prisiminimų knygą apie šio Turistų klubo kūrėją, buvusį vadovą a. a. Vaclovą Panumį, ir kviečia savo prisiminimais prisidėti prie būsimos knygos. Laiškas taip pat priminė, kad šią vasarą Dubingių apylinkėse įvyko jau 41-asis ištvermingųjų maratonas Ši žinia man irgi svarbi: prisimenu, kad bėgau 9-ojo ir 10-ojo maratono trasomis, išsitekau kontroliniame laike (100 kilometrų – per 28 valandas) ir galiu dabar apskaičiuoti, kokie tai buvo metai, jeigu šiemet jau 41-asis bėgimas…

Visos anų dienų realijos, visi susitikimai ir žygiai dabar darosi artimi todėl, kad vertinimas yra truputį kitas.Tada mes lyg ir nekalbėjome nieko pikto apie valdžią ir partiją, bet nuotaika tuose susibūrimuose tikrai buvo ypatinga. Štai tą nuotaiką dabar ir sureikšminame. Visos jaunystės utopijos taip pat nedingo be pėdsako – liko idėja. Laikai pasikeitė, ir niekas dabar nebus nubaustas, besižavintis tokia veikla, kurios negalima mechanizuoti, automatizuoti, reglamentuoti ir kontroliuoti. Kasmet atsiranda vis naujų senųjų amatų stovyklų, kur dirbama be atlyginimo. Atsiranda bandymų prikelti natūrinį ūkį, kai darbo rezultatas nematuojamas pašariniais vienetais, o sodininko išaugintas obuolys ir yra obuolys, o ne vitaminų C šaltinis. Savanorystė taip pat yra naujas, gražus reiškinys.

Pėsčiųjų žygis dzūkų kovų keliais 2012 m. Brolių Černiauskų nuotrauka

Lapkričio 12-oji

Kol vis galvojau apie altruistiškus darbus bei žygius, netikėtai gavau nedidelę knygelę apie šventajį Pranciškų. (Gilbert Keith Chesterton, Šventasis Pranciškus iš Asyžiaus, iš anglų kalbos vertė Andrius Navickas, išleido VŠĮ „Aštuntoji diena“). Skaitau pamažu, prisimindamas, kad šiemet pranciškonai mini 25-erių metų sukaktį, kai išėjo iš pogrindžio. Tai atsitiko Kretingoje.

Lapkričio 19-oji

Pirmasis sniegas. Ir šaltas šiaurės rytų vėjas. Liškiava atsisveikina su Ona Balčiūte- Kalpokiene. Ji gimė Gailiūnuose 1928 metais, o juk tada dar gyveno knygnešys ir daraktorius Antanas Balčius, gimęs taip pat Gailiūnuose. Benjaminas Kaluškevičius ir Kazys Misius knygoje „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai“ rašo, kad Antanas Balčius (gim. 1865 m. gegužės 5 d.), palaidotas Liškiavos kapinėse. (Tokios informacijos šaltinis yra Juozo Kuckailio „Leipalingio kalendorius, 2003“.) Deja, iki šiol jo kapo rasti nepavyko, ir nė vienas senbuvis jau neprisimena šio knygnešio.

Graudi paskutinė atsisveikinimo giesmė:

Sudie sudie – ainu namo,

Sudie sudie – ainu namo…

Kai šiems prasmingiems žodžiams pritaria vargonai, kai melodiją aidu pakartoja barokinis kupolas, viskas atrodo šventiška ir iškilminga. Kapinėse to iškilmingumo jau nėra. Matyt, ir neturi būti.O kai šilinių dzūkų mažame kaimelyje miršta senolis, čia gimęs, augęs ir visą laiką čia gyvenęs, jis išeina į savo kapelius daug paprasčiau.Bet vis tiek iškilmingai.Parapijos klebonas atvažiuoja, pirkioje šlaksto karstą, kalba amžino atilsio žodžius, palydi iki kapo duobės. Ir giesmė „Sudie sudie – ainu namo“ aidi tarp aukštų pušų lyg liaudies daina. Moterys negarsiai verkauja, kartodamos tuos pačius graudžius žodžius, o vyrai gieda iškilmingai, jausdami ir šios minutės svarbą, ir savo vertę…

Taip buvo prieš dvidešimt metų, ir taip pat – lapkričio mėnėsį. Rudnioje, prie Skroblaus, mirė paskutinis šio mažo kaimelio vyras Zigmas Stoškus. Giedojo Darželių kaimo vyrai, verkavo Stasė Stoškienė. Šalia jos – du sūnūs. Ir dvi šio kaimo našlės – Agota Akstinienė ir Ona Kriaunelienė. Buvo labai aišku, kad šiame nepaprasto grožio kaimelyje lieka tik šios trys moterys – našlės…

Kai viskas buvo pasakyta ir sugiedota, kai jau reikėjo skirstytis, kapų tyloje pasigirdo aiškūs žodžiai: „O dabar sukalbėkim po tris poterius už visus mirusius šiuose kapuose, ir už tuos, kurie mirė toli, gal niekas niekada už juos nesimeldė.“ Tyliai meldėsi visi. Už tuos, kurie, išėję iš Rudnios, žuvo prie Merkio ir prie Nemuno, už tuos, kurie numirti atėjo čia iš Randamonių ir Uciekos. Buvo tokie laikai – užmuštus ir sušaudytus laidojo bet kur, laidojo naktį, be giesmių ir verkavimų…

Daug vėliau, prisimindamas šias ypatingas laidotuves Rudnioje, aš bandžiau išsiaiškinti, kas yra katalikybės liturgija, ir kas – improvizacija, ir kodėl kai kurios giesmės tikrai panašios į liūdnas liaudies dainas. Kas yra „gadzinkos“ ir kodėl Samūniškių kaimo pusberniai, naktį per pusnis brisdami į Merkinę, į „rarotus“, muša būgnus? Bet paaiškėjo, kad šitoks aiškinimasis yra mokslininkų – religijos tyrinėtojų duona. Ne viską turbūt ir galima paaiškinti.

Subartonių kaime 2008 m. Brolių Černiauskų nuotrauka

Lapkričio 28-oji

Fenologinis kalendorius sako, kad paskutinės lapkričio dienos yra priešžiemis, bet už lango vaizdas visai žiemiškas. Šį rytą termometras rodė net 14 laipsnių šalčio. Sniego irgi daug. Sako, kad nei Alytuje, nei Kaune sniego nėra. Čia, Aušrinėje ir Liškiavoje, prieš savaitę per vieną naktį pridrėbė 25 centimetrus šlapio sniego. Kieme tą rytą buvo labai šviesu, bet pirkioje elektra prapuolė. Kažkur miške nusvirusios nuo sniego šakos, matyt, sujungė laidus, ir transformatoriuje perdegė saugikliai.

Bitinų keliuku nuburzgė traktorius ir tuoj pat grįžo atgal. Padarė vėžes, kad Tadas galėtų iš savo kiemo su mašinėle išvažiuoti. Taip anksti šiemet ir prasidėjo žiemiški rūpesčiai… O Krūčiuje šiandien plaukioja vandeninis kirstukas. Išlenda iš šakų krūvos, greit plaukia iki akmenų, kur vasarą slėpėsi vėžiai, kažką pagriebia ir vėl sugrįžta į savo slėptuvę. Ir šitaip – kelis kartus. Bet nespėjau pamatyti, ką jis ten randa. Gal kokių mažutėlių moliuskų. Tų pačių mažiausių bestuburių vandeny yra daugybė, tik mes jų nematom. O vandeninis kirstukas mato. Tą gražų šalčio nebijantį žvėrelį aš dabar galiu palyginti su mažiausiu mūsų krašto paukšteliu nykštuku, kuris vis zuja pušelių viršūnėse, ir niekaip nesuprasi, ką jis ten randa. Ornitologai sako, kad nykštukai renka voriukus, tokius mažus, kad žmogus į juos turėtų žiūrėti su padidinamuoju stiklu. O nykštukas mato.

Krūčiaus kriokliai dar nesukūrė ledo skulptūrų, o Nemune dar neplaukia ledo lytys. Žiema atėjo staiga, bet ką tik buvusio šilto rudens inercija vis dėlto jaučiama. Dar nenukritę gelsvi šeivamedžio ir vėlyvųjų ievų lapai snieguotame Vaikšnoro ravo šlaite atrodo šviesesni nei aiškiausią bobų vasaros dieną. Bet ant sniego jau krinta juodos juodalksnių sėkliukės. Beveik kiekvienais metais tokie kontrastai žiemos pradžioje atsiranda, bet vis tiek viską norisi pamatyti iš naujo.

Apleistoje sodyboje 2007 m. Brolių Černiauskų nuotrauka

Lapkričio 30-oji

G. K. Čestertono studija apie Šventąjį Pranciškų iš Asyžiaus verčia ne tiktai žavėtis nepaprastu herojaus atkaklumu, bet ir šiek tiek suabejoti, ar viskas iš tikrųjų buvo taip. Kyla keletas klausimų, į kuriuos atsakymų tenka ieškoti kituose šaltiniuose. Antanas Maceina rašo, kad šv. Pranciškaus veikla buvo bandymas plėsti rojų Žemėje – tą biblinį Rojų, kai darbas yra pirmučiausia žmogaus pareiga, o dirbama ne dėl atlyginimo. Sunku tikėtis tokios idealios tvarkos visur kur, todėl pradėti būtina mažame savo plote. Štai tada tas nutolęs rojus ir žemiškasis rojus tarsi susilygins, svarbu, kad šitokio darbo pasekėjų būtų kuo daugiau.

G. K. Čestertonas irgi vaizdžiai aprašo, kokia visuotinės brolybės idėja buvo užvaldžiusi šventąjį Pranciškų. Ta idėja ir pareikalauja visiškai atsisakyti turto. („Šv. Pranciškus vyskupui atsakė su jam įprasta keista, netgi pritrenkiančia išmintimi, kuri neretai būdinga ne šio pasaulio žmonėms: „Jeigu mes ką nors turėtume, mums reikėtų įstatymų ir ginklų, kad tai gintume.“) Toks pat vaizdingas yra ir šis palyginimas, kurį mums primena knygos apie šv. Pranciškų autorius: „Šis pasaulis, kaip sakiau, priminė sudėtingą tinklą, suregztą iš feodalinių, šeimyninių ir kitų mazgų. Šv. Pranciškus nusprendė, kad broliai turi būti kaip žuvys, kurios lengvai prasmunka pro bet kokį tinklą. Jie galėjo tai padaryti, nes buvo mažos žuvelės.“) O Antanas Maceina rašo: „Nuodėmė nutraukė darbą į ekonominę sritį, jį pažemino ir jo prasmę aptemdė. Naudos prisišliejimas prie darbo yra nuodėmės pasėka“ (Antanas Maceina, Saulės giesmė, Katalikų pasaulis, 1991, psl. 59).

Taigi akivaizdu, kad įsikūrę sodai vienuolynuose ir buvo tas bandymas susigrąžinti prarastą brolybę – ne tiktai aiškinant Kristaus mokymą, bet ir dirbant kasdienius darbus. Dirbant be atlyginimo. Ir tryliktojo, ir penkioliktojo, ir devynioliktojo amžiaus vienuolynų puoselėjamas natūrinis ūkis buvo tokios brolybės pavyzdys. Kiekvienas dirba tai, ką moka, dirba, kiek gali. O prie pietų stalo visi sėdasi kaip lygūs. Ypatingai pagerbiami tiktai svečiai – piligrimai ir pasauliečiai. Bet juk šv. Pranciškus iš Asyžiaus kalba ne tiktai apie asmeninį neturtą, bet ir apie tai, kad ir visa bendruomenė negali nieko savo turėti. Tuo tarpu ir vaistažolių daržai, ir vaismedžių sodai, ir kalvės, ir kepyklos buvo vienuolynų nuosavybė…

Matyt, todėl po šv. Pranciškaus mirties ir kilo šioje vienuolijoje tie nesutarimai, apie kuriuos paskutiniame skyriuje rašo G. K. Čestertonas… Šis sunkiai išsprendžiamas klausimas (ar absoliutus pranciškonų neturtas yra tiesa, ar ne) gali dar labiau susipainioti, jei paskaitysime, ką rašė žymus kultūrologas Dmitrijus Lichačiovas: „Karolio Didžiojo 812 metų reskriptas, kur nurodoma, kokias gėles yra būtina jo sode sodinti, liudija, kaip dėmėsingai Viduramžiais žiūrėta į sodus bei gėles.

Reskripte buvo išvardinta apie šešiasdešimt gėlių bei dekoratyvinių augalų. Šis sąrašas vėliau buvo perrašinėjamas ir platinamas visos Europos vienuolynuose. Sodus puoselėdavo netgi skurdžiausieji vienuolių ordinai. Pavyzdžiui, pranciškonai iki 1237 metų pagal savuosius įstatus neturėjo teisės valdyti žemių, išskyrus sklypelį prie vienuolyno, kuris būdavo tinkamas tik sodui. Kiti vienuolių ordinai vertėsi būtent sodininkyste bei daržininkyste, garsėdami tuo“ (Dmitrij Lichačiov, „Apie sodus“, iš rusų kalbos vertė Vaidotas Daunys, Krantai).

Gruodžio 5-oji

Turbūt sunku tryliktojo amžiaus istorijas suprasti, lyginant jas su šia diena. Dabar nė vienas pranciškonas nenešioja ašutinės ir nebadauja. Besikeičianti pasaulio realybė veikia visus. Niekas negali išbūti be mažesnių ar didesnių kompromisų. Bet yra kertiniai tam tikros pasaulėjautos reikalavimai, ir jų nepamiršta tie, kurie tęsia šimtmečių tradicijas. Turbūt visada bus reikšmingi ir šie šventojo Pranciškaus Asyžiečio žodžiai: „Nėra prasmės eiti kur nors pamokslauti, jeigu mūsų vaikščiojimas nėra pamokslavimas.“

Šitaip ir paaiškėja, kad pasišventusių žmonių gyvenimo būdas, atjauta ir gerumas keičiasi nedaug. Pranciškonai dabar gal ir nėra patys neturtingiausi mūsų bendruomenės žmonės, bet jie eina pas vargingiausius, eina nesitikėdami jokio atlyginimo. Štai toks ėjimas jau ir yra tas geras pamokslavimas. Žinoma, šitaip einančiųjų nėra daug. Turbūt niekada jų nebuvo daug. Gal todėl jie labai matomi… Prisimenu dabar, ką apie atsiskyrėlius vienuolius rašė rusų etnografas Sergiejus Maksimovas. Ir taigoje, ir Šiaurės vandenyno salose tūno tie pasišventėliai tarsi niekam nereikalingi, bet retkarčiais menką jų žiburį vis dėlto pamato tie, kurie ieško. Yra užrašyta keisčiausių atsitikimų: dingsta žmogus taigoje prie Uralo, o po dvidešimties metų tėvynainis suranda jį besimeldžiantį Solovkų saloje…