2014 12 13

Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min

Gruodžio knygos vaikams: čia prasideda šventės

Jau paskutinį kartą šiais metais vartome naujų vaikiškų knygų puslapius. Ir iki švenčių dar kiekvienas tikrai turime laiko – atrasti knygą kaip geriausią dovaną. Ir pagal skonį: kam poezijos, kam nuotykių, kam nekasdienių, moraliai auginančių skaitinių. Briskim į paskutinę šių metų knygų pusnį kartu.

D. Underwood. Tylioji knygelė/ vertė V. Palčinskaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. 32 p.

Galvoju, kaip čia aiškiau apibūdinti tokią knygą. Nepaprastą, nevienareikšmę, daugialypę. Man tokios patinka išvis labiausiai: kai ne viskas pasakoma iki galo, kai žodžiai pažadina mąstymą, fantaziją, prisiminimus.

Čia rasite vos po vieną sakinį prie kiekvieno paveikslėlio, tačiau tokį talpų, tokį tiesiai į dešimtuką, tokį verčiantį mintimis nuklysti toli už knygelės puslapių – į savo kasdienybę, praeitį, patirtis, kad net darosi svajokliškai šilta… Šios knygos vertėja Violeta Palčinskaitė taip sako: „Jeigu jau pavargote nuo triukšmingų garsų taip, kad kartais norite užsikimšti ausis, paimkite į rankas šią knygelę ir tyliai tyliai vartydami puslapius įsiklausykite, kaip skamba tyla, kupina ne vien ramybės, bet ir kvapą gniaužiančio laukimo pramogų traukinuke ar švelnaus gerumo, kuris gimsta tyloje, užmigdžius sesutę ar broliuką…“ Man patinka, kai knyga yra daugiau nei vien istorija, sumaniai suregztas siužetas ar įdomūs personažai. Tai visomis prasmėmis stebinantis kūrybinis sprendimas, pateiktas vaikams patraukliausiu ir suprantamiausiu – knygos pavidalu. Tikrai kviesčiau į tylos šventę keliauti kartu su šia knyga – kitokia, nepaprastai jaukia ir šilta, stebinančia bei įtraukiančia.

P. Žemgulytė. Žalio lapo skėtis. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2014. 56 p.

Priminsiu, kad ankstesnė autorės knyga (2010 m.) gavo apdovanojimą kaip geriausia metų knyga mažiausiems skaitytojams. Aš pati šią knygą paskatinčiau pavartyti vien jau dėl gana retu tampančio žanro – poezijos.

Šiame eilėraščių rinkinyje poetė kviečia skaitytojus į jaukų pasaulį. Čia žolės takeliu namo bėga skruzdėlytė, krebžda dėžutėn uždarytas vabalas, per tvorą vilkšunis lenktyniauja su keturiom kalaitėm… Knygelėje gyvas ir negyvasis pasaulis: dykumos ilgisi akmeninis liūtas, autobusas geria vandenį, apsiavęs batus žingsniuoja laikrodis, degtukai sapnuoja, o pieštukai vieni piešia.

Knygelė sudaryta trijų skyrių, o iš viso čia rasite virš 30 eilėraščių, kuriuos įvaizdina Agnės Nananai iliustracijos. Kalbant apie pačius eilėraščius, svarbu paminėti, kad jie itin paprasti ir skaidrūs, žaižaruojantys skirtingų metų laikų spalvomis, ir rimas bei ritmas čia neretai išsilaksto į pašales, nušoka į žiemos laukus, kartu su rogėmis čiuožiančiais vaikais. Literatūrinis poetės pasaulis priartėjęs prie pačių mažiausių: paukštelių, vaikų, žolės ar gėlės stiebo, čia paprasti gamtos reiškiniai (pvz. Debesio plaustu atsiiria mėnuo – taip sakoma apie vakarą, arba: Tai pavasaris/ Išsišlavė kiemus,/ Šiltu lietum/ Nuplovė langus,/ Perdažė tvoras – taip kalbama apie pavasarinį švarinimąsi ir t.t.) byloja paslaptimis, atveria kasdienybės stebuklą. Tereikia jį pastebėti.

E. Daciūtė ir R. Kasper. Meškių istorijos. Lubinų labirintas. – Vilnius: Tikra knyga, 2014. 60 p.

Dvi moterys, kažkada į vieną darželį vedusios savo vaikus šįkart susitinka labai įdomiomis aplinkybėmis – vaikiškoje knygelėje: viena pasakoja, o kita iliustruoja.

Šioje knygelės rasite šešias pasakas, nutikusias Didžiojoje girioje gyvenantiems meškinams, kurie, beje, kaip ir vaikai, ir susipyksta, ir mokosi pažinti save bei kitus, sužino, ką reiškia dalytis, kaip draugauti… „Meškių istorijos. Lubinų labirintas“ autorės sako norinčios pasidalinti su vaikais pasakojimais apie svarbius dalykus, tačiau įkyriai nemoralizuojant. Knygoje atiduota ir savotiška duoklė šalims, kuriose dabar gyvena autorės: viena istorijų yra olandų pasakos, kita – kinų pasakojimo motyvais. Pasak leidėjų, knygelė skirta 4-9 metų vaikams.

Man patiko, kad pasakose stengtasi kaip galima atidžiau pažvelgti į jausmus, į svarbiausias mažų veikėjų problemas. Ne kartą ir netiesiogiai, skaitydami pasaką, suprantame, kaip svarbu būti sąžiningiems, draugiškiems, kaip suprasti sudėtingą pasirinkimų pasaulį. Mieli ir jaukūs meškučiai, tikiu, padės vaikams prisijaukinti savo baimes ir atpažinti jausmus.

D. Bisset. Tigras nori dar/ vertė V. Palčinskaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. 96 p.

Donaldo Biseto pasakas pažinę per „Keistuolių“ teatrą, iki šiol prisimename varnos Albertinos, paršiuko Ikaro, piktojo dėdulės Smaito ar pamiršto gimtadienio dainas. Iš pradžių turėjome progos susipažinti su Biseto „Aukštyn kojom“ pasakomis, o 2013 m. vasarą gavome dovanų „Pasakas kalbančiam tigrui“. Šiose pasakose gyvena tigras, tik jisai nepavojingas ir neketinantis suėsti skaitytojų. Tiesa, tigras tai alkanas, bet tam, kad pasisotintų, jam reikalingi… žodžiai, o tiksliau – pasakos. Ir pasakotojas jas seka bei pratęsia jau antrojoje tigro pasakų dalyje „Tigras nori dar“.

Jei skaitėte pirmąją dalį, tai žinosite, kad tigrui bet kokios pasakos netinka – nuo blogų pasakų jam susuka pilvelį, tad čia rasite tikrai rinktinius pasakojimus, į kuriuos vis įsiterpia paties tigro pastebėjimai ar šmaikštūs minimalistiniai veikėjai su savo komentarais. Šįkart jūsų laukia pažintis su karaliumi Kąnoriu,tąirdarysiu, sužinosite, kaip padaryti, kad joks vėjas skrybėlės nenupūstų, kaip draugauti skruzdei ir drambliui arba kada gali praversti dygliakiaulė.

Beje, iliustracijos – paties D. Biseto. Šmaikščios. Juokingos. Kaip ir istorijos – jos nonsensiškos, akivaizdus nestandartinis pasaulio jutimas, daugybė smagių keistybių, daug užuominų ir galimybių interpretuoti. Tikras lobis vaiko vaizduotei.

R. Niemela, S. Savolainen. Šilakalnio žirgynas. Grytė mokosi joti/ vertė A. Krilavičienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2014. 36 p.

Suomių autorių knygelė sumaniai supažindina su žirgyno smulkmenomis, kasdienybe per mergaitės Grytės, vieną dieną aplankiusios Šilakalnio žirgyną, istoriją.

Ši knygelė tarsi du viename: ir žirgų mylėtojų žinynas, su išsamiais aprašymais, paaiškinimais, komentarais, ką būtina žinoti apie žirgus, ir tuo pačiu paprasta jauki istorija apie Grytę, kuri iš nedrąsios, prie ponio net prieiti nedrįstančios mergaitės, pamažu virsta tikra raitele.

Knygelė patiks jaunesnio amžiaus skaitytojams, mat ją galima ne tik skaityti, bet ir tyrinėti: čia daugybė smulkių detalyčių, vaizdais pasakojančių apie arkliukų gyvenimą, kasdienybę ir dalinančių patarimus svajojantiems išmokti jodinėti bei rūpintis žirgais vaikams.

A. de Lestrade, V. Docampo. Didysis žodžių fabrikas/ vertė E. Sabaliauskaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. 32 p.

Tai viena šio mėnesio knygų, kuri priverčia nustebti ir į mums tokį įprastą dalyką kaip žodžiai, kalba, pažvelgti visiškai kitu kampu. Tai pasakojimas apie vieną šalį, kurioje žmonės beveik nekalba, nes čia žodžius reikia pirkti, o jie kainuoja labai brangiai (Didžiojo fabriko šalyje kalbėti – brangus malonumas). Taip, žodžių kartais galima rasti šiukšliadėžėje ar netyčia pagauti, kai jie kybo ore, bet dažniausiai vis dėlto žodžiais nesišvaistoma ir jie sakomi tik itin apgalvojus bei pataupius gautus žodžius. Kokius žodžius savo draugei Sibelei gimtadienio proga padovanos Filas, svajojantis, kad šie jai prabiltų į pačią širdį?

Tai gražus, poetiškas pasakojimas apie žodžius, priverčiantis susimąstyti, kaip dažnai švaistome juos veltui, iš tiesų nenorėdami nieko jais pasakyti arba jau nebesiekdami susikalbėti. Ir pati knyga mažakalbė – joje, sakyčiau, vaizdai „pasakoja“ žymiai daugiau. Originalios V. Docampo iliustracijos keičia savo spalvinę gamą: iš pradžių buvusios tamsios, be šypsenų, jos pamažu ryškėja ir galiausiai pražysta ryškiai raudona spalva. Taip, kaip ir pražysta jausmai ar taiklus žodis, pataikantis tiesiai į širdį.

J. Liniauskas. Bebriukas Bartas, arba Koks tavo vardas. – Vilnius: Alma littera, 2014. 96 p.

Autorius jau yra pasakojęs vaikams apie bebrų šeimynėlę, tik šįkart esame kviečiami į naujus nuotykius.

Čia rasite 4 istorijas, kurių pagrindinis veikėjas – bebriukas Bartas ir jo šeima. Mėgstantiems nuotykius, ši knyga tikrai patiks: čia ir šuns gaudynės, ir „kova“ su rododendrais (vargšas Bartas nesupranta, kas tie rododendrai ir yra labai rimtai pasiryžęs kovoti su šiais jo kiemo „įsilaužėliais“), didelės liūties pavojai bei, pabaigai, šiek tiek Kalėdų. Kartu veikia ir daugiau miško gyventojų: voveraitė Emilija, ežys Petriukas, kėkštas Kristijonas, šarka Beatričė.

Jei pasiilgote paprasto, jaukaus bei nuotaikingo pasakojimo su mūsų literatūroje įprastomis iliustracijomis ar turite kokį padūkusį berniuką, ši knygą kaip tik jums.

J. Gaarder. Kalėdų paslaptis/ vertė J. Nepaitė. – Vilnius: Tyto Alba, 2014. 280 p.

Jostein Gaarder yra norvegų rašytojas, mums labiausiai žinomas kaip romano „Sofijos pasaulis“ autorius. Pasak leidėjų, „Kalėdų paslaptis“ – ypatinga knyga, tokia, kurią reikia skaityti, belaukiant Kalėdų. Po vieną istoriją per dieną. Aš manau, kad net ir Adventui įpusėjus, ir vėliau, atslūgus šventinės skubos ir blizgučių bumui, ją perskaityti vis tiek verta, nes pats pasakojimas, paslapties ir stebuklo atskleidimas būtinas kiekvienai dienai.

Pagrindinis veikėjas berniukas Joakimas paskutinę minutę spėja įsigyti Advento kalendorių, tačiau jau vien keistas ir stebuklingas kalendoriaus įsigijimas nurodo mums, kad čia bus daug paslapčių. Kasdien atverdamas po langelį, Joakimas randa ne žaisliuką, bet lapelį su pasakojimo pradžia. Tai istorija apie septynmetę mergaitę Elisabet Hansen, kuri, ieškodama pabėgusio avinėlio, iš XX a. Norvegijos pateko į praeitį – į Betliejų, ir savo akimis matė Kūdikėlio Jėzaus gimimą. Kasdien Joakimas atveria vis naują langelį, ir Elisabet istorija ima darytis vis paslaptingesnė. Su kiekviena advento diena Joakimas vis daugiau sužino apie tikrąją Kalėdų istoriją ir Kalėdų paslaptį, o į Elisabet paieškas įsitraukia ir Joakimo tėvai.

Knyga patraukia savo daugiasluoksniškumu, paprastu, bet talpiu pasakojimu, ji kviečia į kiekvieną dieną žvelgti naujai ir, jei dar nespėjote, atrasti tikrąjį Kalėdų stebuklą. Juk jis tikrai ne blizgučiuose ir šokoladiniuose saldainiuose.

S. Paltanavičius. Girios paštas. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. 160 p.

S. Paltanavičius išpildė savo pažadą ir girios paštas vėl atidarytas – tad turime progos prisiminti senus draugus iš ankstesnės autoriaus laiškų apie gamtą knygos „Labas, kaip gyveni?“. Pastarojoje buvo publikuota 14 laiškų, kuriuos pasakotojui iš miško atsiuntė įvairūs gyvūnai. Autorius atplėšia laišką po laiško ir itin subtiliai mus įveda į kiekvieno gyvūno pasaulį.

Šįkart, tęsinyje, autorius imasi pats rašyti atsakymus savo bičiuliams iš girios, „juk rašyti laiškus yra taip pat smagu, kaip ir juos gauti“. Laiškus išsiuntęs, gamtininkas tuoj pat sulaukia naujų žinučių ir atvirukų – net keletas bičiulių sulaukė šeimos pagausėjimo. O ir laiškų šįkart net 28!

Puikiu stiliumi papasakotos istorijos viena po kitos veria dureles į miško gyvenimą.  Pavyzdžiui, rašydamas lapinui autorius prisimena lietuvių liaudies pasakas ir stereotipą apie lapes, kad šios gudruolės, apgavikės – rašytojas klausia, ar tik ne pats lapinas šias pasakas ir sukūrė. Kurmiui, kad šis galėtų skaityti tamsoje, laiškas parašytas ant popieriaus juostelės, susuktos į ritinį ir t.t. Istorijos ne tik įdomios, bet ir informatyvios, paveikios, įtraukiančios. Keliauti su šiuo rašytoju gamtos pasauliu ir jį pažinti – vienas malonumas.

Ch. Inden. Ana ir Ana/ vertė E. Zamacevičiūtė. – Vilnius: VšĮ Gelmės, 2014. 144 p.

Tai pirmoji naujos leidyklos „Gelmės“ serijos „Kitoks romanas“ knyga paaugliams ir suaugusiems. Kaip teigia leidėjai, šios serijos romanai patrauks pasakojimo būdu, savitu stiliumi, į gyvenimą čia žvelgiama kitu kampu. Visi į seriją įtraukti romanai – pelnę daugybę literatūrinių apdovanojimų savo šalyse, sulaukę tarptautinio pripažinimo ir tapę šiuolaikine klasika.

Ši knyga – tai anūkės Anos ir jos močiutės Anos pokalbis laiškais. Jųdviejų ryšys ypatingas. Anūkė Ana buvo priversta išsiskirti su savo draugu Janu, kuris su mama persikelia gyventi į Amsterdamą. Močiutė Ana dėl ligos neteko kairės kojos. Ji prarado ir prieš penkiasdešimt metų mylėtą Henrį. Ana ir Ana rašo laiškus ne tik viena kitai, taip pat Janui bei Henriui. Yra ir močiutės laiškų prarastajai kojai. Skaitydami juos, susipažįstame su abiem Anomis ir jas pamilstame. Jos šiek tiek juokingos ir išmintingos. Jų susirašinėjimas – gyvenimo atspindys, mintys apie meilę, šeimą, tarpusavio santykius, netektį ir laimę.

Žavu tai, jog tai laiškų romanas, atskleidžiantis nuotrupas, pažeriantis paslapčių ir pamažu susidėliojanti viso gyvenimo mozaika mums rodosi nepaprastai žavi ir tikra. Nepaminėjau, kad jaunoji Ana yra paauglė, kuri kaip tik patiria pirmąją meilę, draugystės išbandymus, ieško atsakymų į svarbiausius klausimus – kaip gyventi, kada atleisti, ką pasirinkti. Savo patarimus, visiškai be primetimo, o pasitelkdama savo gyvenimą jai laiškuose rašo nepaprastoji močiutė. Jų bendravimas kupinas nepaprasto viena kitos pajautimo, bandymo suprasti ar prisiminti, kaip buvo pačiai. Puiki istorija tikrų žodžių pasiilgusiems.

L. Leyson. Berniukas ant medinės dėžės/ vertė T. Einoris – Vilnius: Nieko rimto, 2014. 144 p.

Tai labai savitas ir nepaprastas pasakojimas, padėsiantis vaikams, paaugliams iš tiesų pažinti bei prisiliesti prie itin sudėtingo pasaulio istorijos momento – holokausto. Galbūt jūs jau esate girdėję apie garsųjį O. Šindlerį, kuris II pasaulinio karo metais išgelbėjo daugybę žydų. Taigi, šis pasakojimas apie tai, tik papasakotas jis vis tai išgyvenusio tada dar vaiko L. Leysono žodžiais ir patirtimi. Į pasakojimą įterpta atsiminimų, istorinių faktų, rasime ir žemėlapį, taip pat pabaigoje rasite nuorodų, jei nuspręsite pasidomėti tema giliau.

Antrojo pasaulinio karo metais naciai, užėmę Lenkiją, žydams paruošė tikrą košmarą. Vienas drąsus žmogus nutarė padėti žydams, nors už tai galėjo sumokėti gyvybe. Šią istoriją verta išgirsti. Tai pasakojimas apie tų laikų įvykius iš lūpų paauglio, perėjusio pragarą. Pasakojama paprastai, bet įtaigiai, čia nerasime išankstinio nusistatymo ar ant lėkštutės pateikiamų vertinimų. Stebėdami tai, ką per karo baisumus patyrė Leono šeima, akis į akį su visu tuo susiduriame patys, ir, žinoma, darome išvadas.

Gražiausios Rytų šalių pasakos. – Kaunas: Debesų ganyklos, 2014. 240 p.

Pasakų rinktinėje „Gražiausios Rytų šalių pasakos“ rasite ne tik 46 nacionalines Rytų kraštų pasakas, bet ir žemėlapyje galėsite patyrinėti, iš kur pasakos atkeliavo ir kokiu atstumu kiekvienos šalies sostinė yra nutolusi nuo mūsų sostinės Vilniaus. Rytų šalių pasakos atskleis kiekvienos tautos išskirtinumą, charakterį, išmintį ir mintimis padės nusikelti į dar neatrastus Rytų šalių kampelius. Ir patirti, kad nors ir esame skirtingi, mūsų simboliai ir patirtys kiek kitokios, tačiau žmoniją vienija gėrio siekimas, piktųjų nugalėjimas, tiesos paieškos.

Ar esi kada matęs iš dangaus krintančius virtinius? Ar stebuklinguosius moliūgus, iš kurių pasirodo deivė ir būrys nenuoramų velniukų? Ar tai tikrai įmanoma? Taip, skaitydamas pasakas susidursi su nuostabiais Rytų šalių stebuklais. Galėsi skraidyti ne tik svajonėse, bet kartu su Džemal Chanu skrieti kilimu virš debesų ir apsižvalgyti po apylinkes. O galbūt beskrajodamas sutiksi keliaujantį kalną, kuris nugabens į kitus dar nematytus kraštus: Bahreiną, Jemeną, Kambodžą ar kitas šalis. Jei jau gerai pažįstate mūsų, tradicinių pasakų pasaulį, pats laikas pasisvečiuoti ir dar nežinomų pasakų šalyse.

K. Cotton, A. Blecha. Baubai lovoje/ vertė R. Makauskienė. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. 24 p.

Tai knyga-žaidimas patiems mažiausiems skaitytojams, kurioje, beje, dar ir stebuklų rasite – kiekviename puslapyje paspaudę baubukui pilvelį, išgirsite po skirtingą baubagarsį. Manau, kad tai itin šmaikštus būdas papasakoti vaikams apie baubus – ne paslaptis, tam tikrame amžiuje bene visi vaikai tų savų baubų turi prisigalvoję. O čia tų baubų – kur tai matyta! – net 10, ir visi jie vienoje lovelėje, ir kiekvienas su savo garsais, tad nieko nuostabaus, kad pamažu jie vienas po kito ima virsti žemėn… Tik ar likus vienam, be draugų, paskutiniam baubukui netampa baisu?

Knygos vartymą su mažaisiais bailiukais galima puikiai panaudoti edukaciniams tikslams – pokalbiui apie baimes. Juk kartais jos išties ne tokios jau didelės ir baisios. Tereikia tik garsiai apie tai pasikalbėti.

J. Vaivoras. Labai labas, nelabai sudie. – Vilnius: Homo liber, 2014. 76 p.

Visiškai paprastai išleista knygelė savyje turi labai daug: ir pamokymų, ir kasdienybėje pažyrančių vaikų kalbos perlų, ir tautosakos (pasakų, mįslių) aido, vaikiškų piešinių. Net sunku ir apibūdinti jos žanrą – pasaka ne pasaka, kasdienybė, sumišusi su fantazija ir tautosaka, dyvų dyvai.

Patraukia gyva kalba, tačiau didžiausias vis dėlto minusas – pernelyg didelis painumas, sunku sekti pasakojimą, kuriame mintis nutrūksta vidury sakinio arba vienas po kito seka visiškai nesusiję pasakojimai, patirtys. Todėl knyga vietomis primena visišką raizgalynę, kurioje, tiesą sakant susigaudyti labai sunku, tada ir stiprieji knygos perlai – gyva kalba, pasakojimo daugiasluoskniškumas, tautosakos klodai prapuola, pasiklysta, išskysta.

A. Karosaitė. Lapės paso paieška. – Vilnius: Charibdė, 2014. 24 p.

Alma Karosaitė – gerai žinoma vaikų poetė, šįkart vaikams pateikusi išmanią pasaką šiuolaikiniam vaikui. Tai smagiai eiliuota pasakėlė apie gudrią lapę ir nelabai gudrų vilką. Lapė visaip apgaudinėja vilką, kad jis jai, rudauodegei, padėtų ieškoti paso, nes ji nori būti tikra pilietė, o paso vilkas vis neranda, nors ieško visur, kur tik lapė liepia.

Pasas galėtų būti keisčiausiose vietose – vaikelis, kuriam ta pasaka bus skaitoma, greitai pasakys, kad paso negali būti valtyje ar ežere, kur niekas paso nesineša, tačiau juk vilkas šito negali suprasti ir stengiasi, kol galiausiai pamato tik lapės uodegą, mat gudragalvė su visu pasu maloniai išbildėjo į užsienį.

Eiliuota šiuolaikinė pasaka, su šauniomis iliustracijomis.

V. V. Landsbergis. Gediminas ir keturi seneliai. – Vilnius: Dominicus Lituanus, 2014. 52 p.

Autorius ir toliau iš naujo perleidžia bei mažiesiems skaitytojams naujai pristato ankstesniąsias savo pasakas. Ši 2008 metais buvo nominuota „Geriausios metų knygos vaikams“ rinkimuose. „Gediminas ir keturi seneliai” pasakoja stebuklingą istoriją apie berniuką Gediminą, kuris vieną dieną susilaukė keturių netikėtų svečių, keturių senelių – Tingelio, Žioplelio, Poilsėlio ir Lepūnėlio. Jie įsiprašo pas berniuką į svečius ir Gediminas netikėtai ima… labai tingėti. Ši stilingai iliustruota knygelė apie tinginystę – vaikišką nenorą atlikti savo pareigas, aplaidumą. Pateikiama žaismingai, kūrybingai, vengiant tiesmuko moralizavimo.

Jaukių jums švenčių tarp knygų!

Skaitė ir aprašė J. Lūžaitė-Kajėnienė

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.