2015 04 26

Rachel Lu

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Kaip gedėti vaikų, kurie „nusprendė“ negimti?

Pastaruoju metu pastebėjau daug kalbant apie persileidimo problematiką. Mano galva, tai prasminga tema, ypač šiuo metu, kadangi adventas – puikus metas apmąstyti nėštumo ir gimimo slėpinį. Gyvybė yra stebuklas, tačiau kartais jis baigiasi anksčiau, nei mes tikimės. Kaip turėtume reaguoti į šį liūdną įvykį, kai žmogaus gyvenimas baigiasi vos tik prasidėjęs?

Daugelis net nenutuokia, kaip dažnai iš tiesų tai nutinka. Ketvirtadalis kliniškai patvirtintų nėštumų baigiasi persileidimu – paprastai per pirmąsias savaites po apvaisinimo. Daugelis mano pažįstamų moterų taip pat patyrė bent po vieną persileidimą. Per visą žmonijos istoriją, be abejonės, buvo pradėta daugybė vaikų, apie kurių egzistavimą nesužinojo netgi jų motinos. Šis suvokimas kelia daugybę klausimų ir sudėtingų emocijų ypač judėjimo už gyvybę aktyvistams. Kaip dera ar privalu jaustis, kai kūdikis prarandamas ankstyvose nėštumo stadijose? Ar reikia šiuos vaikus taip pat pripažinti ir pagerbti jų atminimą? Kokios yra šeimos priedermės vaikui, kuriam nebuvo lemta gimti?

Kalbant apie emocijas, priklausomai nuo žmonių ir situacijos, jos yra labai skirtingos, tačiau drauge ir deramos. Vieniems persileidimas bus kur kas skaudesnis nei kitiems. Porai, kuri kovoja su nevaisingumu, persileidimas gali būti žlugdantis. Persileidimas vėlyvuoju nėštumo periodu iš esmės visiems bus skaudesnis, ypač jei motina jau juto kūdikio judesius. Esama moterų, kurios patyrė daugybę ankstyvų persileidimų per ganėtinai trumpą laikotarpį, kas gali būti itin traumuojama patirtis.

Tačiau niekas neturėtų gėdytis savo liūdesio dėl prarasto nėštumo. O moterys turėtų būti įtikintos, kad jos dėl to nėra kaltos. Daugeliu atvejų persileidimus sukelia niekam nepavaldūs veiksniai. Žinoma, galima atlikti tyrimus ir ieškoti priežasčių, kurias būtų galima nustatyti ir gal netgi panaikinti, kad būtų išvengta kitų persileidimų. Tačiau jei besilaukianti moteris nepadarė jokių neatsakingų veiksmų (nevartojo alkoholio ar narkotikų), ji turėtų nusimesti rūpesčio naštą, kad galbūt ką nors darė ne taip. Juk ji negėrė nešvaraus vandens ar nešokinėjo nuo laiptų, norėdama išprovokuoti persileidimą.

Gerai skleisti tokią informaciją ir siūlyti moralinį palaikymą moterims, patyrusioms persileidimą. Kita vertus, aš kiek abejoju kvietimu didesnei viešajai diskusijai persileidimo tematika. Nors suprantu, kodėl tai gali atrodyti reikalinga. Tėvai, susidūrę su negimusio kūdikio netektimi, gali jausti nusiraminimą, žinodami, jog esama daugiau tokių, kaip ir jie. Tačiau kadangi dauguma persileidimų įvyksta anksti (dažnai dar apie nėštumą nepranešus kitiems), gali atrodyti nepatogu apie tai kalbėti ar prašyti pagalbos. Štai kodėl esama raginimų atsisakyti tradicijos pranešti, kad laukiesi, ne anksčiau kaip po trijų pirmųjų nėštumo mėnesių. Esą taip būsime geriau pasirengę naujos gyvybės atėjimo džiaugsmui, o jei įvyktų persileidimas, gedului.

Iš to išplaukia kitas klausimas: kaip mes turėtume žvelgti į persileidimą iš savo, kaip kovotojų už gyvybę, perspektyvos? Žmonėms, kurie atsidavė kovai su aborto blogiu, atrodo, privalu besąlygiškai pripažinti negimusiojo visišką žmogiškumą. Abortas yra didelis blogis, kadangi tai – nepateisinamas nuostabios, unikalios žmogiškos būtybės žudymas. Persileidimas yra visiškai skirtingas dalykas, tačiau jo metu taip pat miršta nuostabi, unikali žmogiška būtybė. Tačiau ar vis dėlto privalome tai besąlygiškai pripažinti (tiek emociškai, tiek socialinių papročių prasme) kaip reikšmingą įvykį, į kurį reikia atitinkamai reaguoti?

Tokio mąstymo pavyzdys galėtų būti Bridget Green, rašančios puslapyje truthandcharity.net, siūlymas, kad mes, parodydami savo, kaip gyvybės gynėjų, pažiūrų rimtumą, turėtume negimusiems duoti vardus, rengti jų laidotuves ir netgi paminėti juos, kai mūsų klausia apie šeimos dydį. Jai tai atrodo geriausias būdas pripažinti visų žmogiškų būtybių žmogiškumą, nepaisant jų amžiaus ar gyvenimo trukmės. Sutinku, jog čia esama daug gražių ir pasigėrėtinų aspektų, tačiau taip pat raginčiau būti atsargiems. Nors tikrai nesiekiu atgrasinti liūdinčių tėvų nuo to, kas jiems galėtų suteikti paguodos, tačiau, manau, kad čia kyla tam tikrų klaidų grėsmė. Jei nepakankamai suvokiame persileidimo kompleksiškumą, galime dar labiau padidinti su juo susijusį skausmą ar kaltę. Manau, kad, netinkamai reaguodami į nėštumo nutrūkimą, netgi galime neapdairiai sumenkinti kovotojų už gyvybę „reikalą“.

Metafizine prasme esu tvirtai įsitikinusi, kad dėl persileidimo negimę vaikeliai (net ir tie, kuriems buvo vos keletas dienų) yra nuostabios ir unikalios žmogiškos būtybės. Tokie vaikai ontologine prasme yra visiškai tokie pat, kaip ir aš. Tačiau žvelgiant iš žemiškosios perspektyvos, vaikai, kuriuos praradau dėl persileidimų, man yra visiškai kitokie nei tie, kurie gimė. Taip yra bent jau dėl vienos svarbios priežasties – aš pirmųjų nepažįstu ir niekada jų neturėjau. Mano gebėjimas juos mylėti ir jų gedėti yra ribotas, kadangi aš paprasčiausiai negaliu patirti jų individualaus charakterio ar asmenybės bei kitų savybių, sudarančių jų unikalumą.

Aš taip pat ne kartą esu girdėjusi iš gydytojo lūpų: „Labai apgailestauju, bet mes negalime nieko padaryti, kad išsaugotume nėštumą.“ Tačiau dėl to nepatyriau didžiulės psichologinės traumos. Aš tiesiog blaiviai suvokiau, jog štai mano sūnus ar duktė taip greitai perskriejo per šį mirtingą gyvenimą, kad net nespėjo su mumis susipažinti. Manau, jog tai visai nuostabu ir labai paguodžia, kai suvoki, kad esama sielų, kurios Dievo valia pereina per šį gyvenimą, net nepatyrusios jo sunkumo. Nors man yra tekę girdėti kontroversiškų nuomonių apie limbą ir nekrikštų likimą, niekada nesijaučiau ramesnė dėl ko nors kito nei negimusiųjų sielų. Šie vaikeliai yra visiškai patikėti Dievo gailestingumui ir negaliu netikėti, jog tai – geras ir palaimintas likimas.

Mano manymu, šis „palaimintas paslėptumas“ yra vienas nuostabiausių dalykų, kalbant apie niekada negimusiuosius. Jie, niekada neatsidūrę mirtingų žmonių bendruomenėje, yra laisvi nuo sunkumų ir problemų, kurios natūraliai kyla iš šio pasaulio žmogiškų santykių. Ir kadangi mes, jų žmogiški tėvai, niekada neturėjome galimybės jų maitinti ar ugdyti, galiu daryti išvadą, kad Dievas prisiėmė visišką atsakomybę už jų moralinę ir dvasinę gerovę. Dėl to niekada nejaučiau poreikio atlikti kokių nors ypatingų apeigų (kaip, pavyzdžiui, laidotuvės) savo negimusiems vaikams. Tačiau suvokdama, kad tai buvo Dievo valia, manau, jog iš tiesų iš mūsų ir nėra reikalaujama tokio šių vaikelių atminimo pagerbimo.

Čia vėl pasikartosiu, kad neperšu savo emocinio atliepo į persileidimą kaip vienintelio teisingo. Net ir nepažindami šio vaikelio asmenybės, mes galime jausti didžiulį netekties liūdesį, galimybės mylėti praradimą. Man taip pat buvo sunku priimti persileidimus kaip Dievo valią pirmaisiais santuokos metais, kai mudu su vyru kovojome su nevaisingumo problema. Man taip pat vaisiaus judesiai pažadindavo instinktus saugoti besivystantį kūdikį, sustiprėdavo nerimas dėl nėštumo sveikatos. Taigi, apibendrinant mūsų jausmai, patyrus persileidimą, gali būti labai sudėtingi dėl daugybės įvairių veiksnių, todėl man nesunku užjausti tėvus, kurie jaučiasi sugniuždyti dėl savo negimusio kūdikio praradimo.

Nepaisant to, manau, kad svarbu būti labai atsargiems kalbant apie persileidimo problematiką. Todėl nėra nei tinkama, nei jautru reikalauti, kad žmonės į persileidimą reaguotų su tokiu sielvartu, kurio jie paprastai nejaučia nepažįstamiems asmenims (netgi jei ir susiję su jais kraujo ryšiais). Viešas apraudojimas ne visada padeda žmonėms ir kartais verčiau susilaikyti nuo itin asmeniškų gyvenimo įvykių aptarimo. Jei imsime garsiai reikalauti ritualų, skirtų pagerbti negimusiems, tai atrodys nenatūralu ir pertempta, o pašaliečiai tai gali interpretuoti kaip savotišką moralinį ekshibicionizmą ir imti abejoti mūsų, kaip kovojančių už gyvybę, įsitikinimų tikrumu ir racionalumu.

Turėtume būti itin apdairūs, kad mūsų gyvybės kultūros propagavimas nebūtų suprastas iškreiptai. Žinoma, abortas yra siaubingas smurto aktas prieš mūsų pačių vaikus. Abortas užtrenkia duris meilei. Tai – tiesioginis atsisakymas bendradarbiauti su dieviškąja valia. Tačiau visai kas kita, kai tėvai susitaiko su tuo, jog Dievas nusprendė susigrąžinti vaikelį sau atgalios, užuot jį padovanojęs žmonių šeimai. Čia meilės durys lieka plačiai atvertos, o mes liekame dėmesingi Dievo valiai. Mes paprasčiausiai priimame, kad dėl kažko Dievas galbūt numatė kitokį to vaikelio likimą, nei mes įsivaizduojame.

Pagal Crisis magazine parengė Jurga Žiugždienė

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.