2014 12 16

Eglė Šeduikytė-Korienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Bažnyčios vargonininkas Lietuvoje – profesija ar misija?

VU Šv. Jonų bažnyčios didžiųjų vargonų fragmentas. VU nuotrauka

Vargonų menas turi senas tradicijas Europoje, taip pat krikščioniškoje Lietuvoje (nuo 1387 m.). Bažnyčios vargonininko profesija Lietuvoje įsitvirtino XIX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais, tuo pačiu metu, kai Lietuvos bažnytinį meną pasiekė cecilietiškoji reforma.

Daugiaplanė vargonininko profesija aprėpia ypač platų veiklos spektrą. Vargonininkas – tai atlikėjas solistas, choro vadovas, dirigentas, vokalo specialistas, improvizuotojas, liturgikos žinovas, dažnai, trūkstant bažnytinio repertuaro – ir kompozitorius.

Iš istorinės perspektyvos

XIX a. pabaigoje – XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Lietuvoje vargonininkai buvo pagrindiniai muzikos kultūros skleidėjai, liaudies švietėjai bei kultūrinio gyvenimo organizatoriai. Lietuvoje dirbę vargonininkai buvo ir pagrindiniai muzikos mokytojai. Dirbdami parapijinių mokyklų mokytojais, daugelis jų mokydavo ne tik muzikos, bet ir užsienio kalbų. Puoselėdami senąjį lietuviškąjį giedojimą ir liaudies dainą, vargonininkai ugdė tautinę lietuvių savimonę. Jie inicijavo chorų sąjūdį, išsiplėtusį į visos Lietuvos dainų švenčių organizavimą, įnešė svarų indėlį siekiant Lietuvos nepriklausomybės. Bažnyčios vargonininko profesinės kompetencijos vystymasis ilgą laiką atspindėjo ir bendrą Lietuvos muzikinės kultūros raidą, o vargonininkų veikloje ryškėjo tiesioginis Lietuvos muzikinės kultūros ryšys su Vakarų muzikine kultūra.

Katalikiškosios Romos Bažnyčios tradicijos į Lietuvą atėjo per vokiškuosius cecilietiškojo sąjūdžio, apėmusio visą Europos katalikų bendruomenę, centrus. Cecilietiškasis judėjimas, kitaip dar vadinamas bažnytinės muzikos sąjūdžiu (ceacilianizmus), iš esmės keitęs bažnytinės muzikos pobūdį, sustiprino vargonų vaidmenį liturgijoje, buvo atsisakyta styginių instrumentų (bande musicali), sugrįžta prie vienbalsio grigališkojo giedojimo. Ryškų kilimą Lietuvos bažnytinis menas patyrė XIX a. paskutinįjį dešimtmetį, Juozui Naujaliui grįžus į Lietuvą (1894 metais) po studijų Varšuvos muzikos institute ir Regensburgo bažnytinės muzikos mokykloje ir perėmus jam bažnytinės muzikos reformavimą į savo rankas. J. Naujalis nuodugniai vykdė popiežiaus Pijaus X-ojo išleistą dekretą (aplinkraštį) Motu Proprio „Tra le sollecitudini”, kuriame atsispindėjo visi cecilianizmo įtakoje iškelti reikalavimai bažnytinei muzikai. Jam vadovaujant buvo steigiami bažnyčios vargonininkų kursai, mokyklos, susirūpinta jų profesiniu tobulėjimu, bažnyčių chorų stiprinimu.

Kadangi vargonininko profesija buvo viena iš nedaugelio, leidusių lietuviui iš muzikos užsidirbti lėšų pragyvenimui – beveik visų pirmųjų muzikų, vėliau tapusių žymiais Lietuvos kompozitoriais, pedagogais ar atlikėjais, profesinė karjera prasidėjo nuo vargonavimo bažnyčioje. Vargonininko duonos ragavo garsiausi Lietuvos kompozitoriai ir atlikėjai: Česlovas Sasnauskas (1867–1916), Juozas Naujalis (1869–1934), Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911), Mikas Petrauskas (1873–1937), Juozas Gruodis (1884–1948), Stasys Šimkus (1887–1943), Balys Dvarionas (1904–1972) ir daugelis kitų.

Tačiau to meto spaudoje „kultūros apaštalais“ vadinami bažnyčių vargonininkai, nuolat susidurdavo su socialinėmis problemomis, kurios neleido jiems pakankamai tobulėti profesiškai. XIX a. pabaigoje bažnyčios vargonininko profesinės kompetencijos lėtą augimą daugiausia lėmė socialinė ir ekonominė jų padėtis. Vargonininkas turėjo pragyventi iš muzikos, bet greta pagrindinio darbo – vargonavimo Mišiose – privalėjo dirbti ir daug kitų darbų, nesusijusių su muziko profesija. Toks darbo pobūdis neskatino vargonininko ugdyti profesinius įgūdžius. Vargonininkų muzikinius gebėjimus ne visada vertino jų darbdaviai klebonai, jiems nebuvo keliami aukštesni profesiniai reikalavimai, nesuteikiamos sąlygos tobulintis. Kai kur, ypač mažesnėse parapijose „vargonininku galėdavo pabūti ir zakristijonas, ir duobkasys…“[1]. Ne tik Lietuvoje, bet ir gretimose šalyse vargonininkas turėjo atlikti daug funkcijų. Tai rodo faktas, jog Varšuvoje 1888 m. įsteigus vargonininkų kursus mokyta ir bitininkystės, kad „vargonininkai turėtų iš ko prasimaitinti“[2].  Vargonininkai neturėjo valstybės dotacijų ar kitų nuolatinių šaltinių, todėl į retorinį klausimą, užduodamą vargonininkų vieni kitiems: „Ką pas mus Lietuvoje vargonininkas turi?“, dar ilgą laiką buvo atsakoma: „Ubago krepšį ir špitolninko vardą.“[3]

Socialinės ir profesinės bažnyčios vargonininko aktualijos

Tarpukario Lietuvoje nuolat keltas bažnyčios vargonininko socialinio statuso klausimas išliko aktualus ir šiomis dienomis. Socialiniai daugiaplanės bažnyčios vargonininko profesijos veiksniai buvo ir yra tiesiogiai susiję su vargonininko profesine kompetencija. Praėjus šimtmečiui nuo XX a. pirmaisiais dešimtmečiais vargonininkų organizuoto sąjūdžio Lietuvoje, kalbant apie vargonininko profesiją išliko tos pačios aktualijos.

Pagrindinė problema – socialinio ir su juo susijusio profesinio vargonininko statuso klausimas, kuris neišspręstas nei nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje, gyvavusioje iki Antrojo pasaulinio karo, nei Atgimimo laikotarpiu, prasidėjusiu 1990 metais. Po sovietinės okupacijos penkiasdešimtmečio Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Katalikų Bažnyčia liko nevalstybinė institucija Lietuvoje, neteikianti socialinių garantijų savo tarnautojams. Nors dabar vargonininkas gali oficialiai įsidarbinti ir turėti socialinį draudimą, tačiau realus atlyginimas lieka toks mažas, kad vargonininkas, kaip ir prieš šimtmetį, priverstas dirbti dar keletą darbų, kad pragyventų ir gautų padoresnę rentą senatvėje. „Arkikatedroje mes esame keturi vargonininkai, susumavus visų atlyginimus išeitų normali alga, bet vienam dirbti tokį darbą yra neįmanoma, reikia groti rytais ir vakarais šiokiadieniais, o šeštadieniais ir sekmadieniais ištisą dieną. Dalinamės darbais, dalinamės ir pinigais.“[4]

Iki šių dienų neįtvirtintas profesinis ir socialinis bažnyčios vargonininko statusas neskatina rinktis šios profesijos. Tiek tarpukario Lietuvoje, tiek ir dabar bažnyčios vargonininkas turi būti išsiugdęs daug muzikinių ir kitokių gebėjimų. Bažnyčios vargonininkas privalo išmanyti liturgiką, profesionaliai vargonuoti solo, improvizuoti giesmių ir choralo temomis, būti išlavinto balso, sugebėti vadovauti chorui, akompanuoti, harmonizuoti giesmes, gerai skaityti iš lapo, transponuoti ir išmanyti vargonų konstrukciją, jų veikimo subtilybes.

Baigę vargonų studijas Lietuvos ir kitų Europos šalių aukštosiose muzikos ir sakralinės muzikos mokyklose, profesionalūs muzikai, įgiję visus bažnyčios vargonininkui reikiamus gebėjimus, mieliau renkasi muzikos mokytojo darbą mokykloje ar kitą socialines garantijas teikiančią darbo vietą. Šį faktą patvirtina apklausos duomenys, liudijantys, kad tik keletas aukštąjį ir aukštesnįjį išsilavinimą įgijusių bažnyčios muzikų yra baigę vargonų studijas ar bent jau lankę vargonininkų kursus. Dauguma muzikų, bažnyčioje atliekančių vargonininko pareigas, įgiję kitas, dažnai mažai ką bendra su darbu bažnyčioje turinčias specialybes: muzikos pedagogo, choro ir orkestro (netgi bigbendo) dirigento, kanklių, smuiko, džiazo specialybių ir kt.

Nenuostabu, jog vargonavimas bažnyčioje tiek anksčiau, tiek ir dabar dažnai laikomas antraeiliu, papildomu uždarbiu. „Šiais laikais nerasčiau vargonininko, kuris greta savo darbo bažnyčioje nedirbtų dar keleto darbų. Viena vertus, Bažnyčiai yra sunku mokėti vargonininkui tokią algą, kad jis galėtų pragyventi ir išlaikyti šeimą. Kita vertus, Bažnyčia daug praranda, kad vargonininkas priverstas dirbti kitus, dažniausiai muzikos mokytojo ar saviveiklinių būrelių vadovo, o dažnai ir su muzika nesusijusius darbus. Tuomet jis negali skirti pakankamai laiko bažnyčiai ir savo – vargonininko profesijai.“[5] Bažnyčios vargonininkų manymu, į darbo valandų apskaitą turėtų būti įtrauktas laikas, skirtas pasiruošti apeigoms, tai yra asmeninis ruošimasis, repertuaro parinkimas ir taikymas individualiems kolektyvams, aranžuočių rašymas, natų parengimas, repeticijos.

Dalis apklaustųjų vargonininkų sako atliekantys misiją Bažnyčiai, už kurią nereikalauja ir negauna atlyginimo. Nors muzikinės paslaugos Bažnyčiai neapmokestinamos, tačiau be valstybės dotacijų, vien iš tikinčiųjų aukų išsilaikančiai Bažnyčiai sunku mokėti atlyginimus jai talkinantiems asmenims. Todėl čia dažnai ateinama dirbti savanorystės pagrindu. „Vargonininko profesija labiau panaši į misiją, taip pat ir choristų, kurie už tai negauna jokio atlyginimo, ateina ir gieda iš idėjos.“[6]

Kaip ir anksčiau, taip ir dabar didžiausi profesiniai reikalavimai keliami vyskupijų katedrų vargonininkams, o kitose miestų, net ir sostinės bažnyčiose muzikavimo lygis labai įvairus. Jis, kaip ir anksčiau, tebepriklauso nuo kunigo keliamų reikalavimų, parapijos poreikių ir, žinoma, paties vargonininko profesinių ambicijų. „Atgavus Nepriklausomybę (1990 m.), Lietuvos bažnyčiose mačiau dvi muzikantų rūšis: daugmaž savamokslius bažnyčios vargonininkus (daug ką perėmusius „iš klausos“ ar susiklosčiusių vietinių įpročių) ir profesionalus, kurie puikiai moka atlikti kūrinius ir skaityti iš lapo, bet nieko daugiau (t. y. neišmano liturgikos).“[7] Taip pat išliko atskirtis tarp miesto ir kaimo bažnyčių. Periferijoje apskritai trūksta profesionalių muzikų, ką jau kalbėt apie profesionalius vargonininkus. Apklausus vargonininkus paaiškėjo, kad aukštąjį ir aukštesnįjį išsilavinimą yra įgiję mažiau nei pusė jų, o daugumai, kad susitvarkytų su vargonininko pareigomis, pakanka būti baigus kurią nors specialybę muzikos mokykloje. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai vargonininkas neturi jokio muzikinio išsilavinimo.

Situacija nuo tarpukario laikų nepasikeitė. Kai kur bažnyčios vargonininku gali dirbti bet kuris asmuo, bent kiek prasilavinęs muzikoje. Todėl ir šiomis dienomis, dalyvaujant kai kurių parapijų liturgijoje, kurią papildo muzika, vis dar galima pritaikyti XX a. pradžioje pamėgtą posakį apie profesinę vargonininkų kvalifikaciją, vadinant ją „evangeliškuoju“ vargonavimu, „ kai dešinė ranka nežino, ką daro kairė“[8].

Nemaža dalis Lietuvos bažnyčiose dirbančių vargonininkų yra tik iš dalies arba visai nesusipažinę su po Vatikano II Susirinkimo išleistais bažnytinės muzikos dokumentais. Patyrinėjus šiuos dokumentus aiškėja, kad Lietuvoje jie ne visada teisingai interpretuojami, nukrypstama nuo sakralinės muzikos, kuri turėtų skambėti Bažnyčioje, esmės.

Kaip anksčiau, taip ir dabar tiek didmiesčiuose, tiek provincijoje yra ir puikių profesionalių bažnyčios vargonininkų. Šiose parapijose klesti ne tik bendras muzikinis, dvasinis, bet ir kultūrinis bendruomenės lygis. Į Bažnyčios gyvenimą įtraukiama šviesuomenė, suburiami muzikalių vaikų, jaunimo bei mokytojų chorai. Vargonininkas čia atlieka per amžius susiklosčiusią daugiaplanę bažnyčios muziko ir kultūrininko misiją.

Bažnyčios vargonininko profesinė ir socialinė perspektyva

Daugelyje Europos šalių, kuriose Bažnyčia, kaip ir Lietuvoje, nėra valstybinė institucija, ji yra išlaikoma iš bendruomenės narių mokamo metinio mokesčio. Taikant šį modelį, turėtų būti lengviau atsiskaityti su bažnyčiose dirbančiais tarnautojais, palengvėtų ir finansinė bažnyčios pastatų išlaikymo našta. Tikėtina, kad Lietuvos katalikų bendruomenė pritartų tokio mokesčio įvedimui ir galimai norėtų tokiu būdu prisidėti prie savo parapijos išlaikymo. Būtent tokia savo patirtimi ir teigiamais įspūdžiais dalijosi buvęs Zalcburgo Jėzaus Širdies misionierių vienuolyno vargonininkas ir choro vadovas Vilimas Norkūnas, dabar vargonuojantis Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčioje ir dirbantis su jaunimo choru Exaudi: „Austrijoje ar Vokietijoje Bažnyčia taip pat yra išlaikoma bendruomenės, kaip ir Lietuvoje, tačiau, skirtingai nei čia, ten tikintieji moka Bažnyčios mokestį, vadinamą dešimtine.

Kiekvienas deklaruodamas savo gyvenamąją vietą, tautybę, tikėjimą, deklaruoja ir pajamas. Su šia deklaracija yra susijusios prievolės, kurių viena yra Bažnyčios mokestis. Paprastai šis mokestis nesiekia 1 procento nuo uždirbtų pajamų per metus. Bažnyčia atsižvelgdama į kiekvieno parapijiečio pajamas ir socialinę padėtį, esant būtinybei, sumažina mokestį arba nuo jo atleidžia. Pvz., studentai nuo šio mokesčio yra atleisti, o asmuo, uždirbantis 1000 eurų per mėnesį, per metus sumoka iki 80 eurų, ir tik tuo atveju, jei neturi išlaikyti šeimos. Su kiekvienu auginamu vaiku šis mokestis dar ženkliai mažinamas arba nuo jo visai atleidžiama. Bažnyčios vadovybė atsižvelgia į kiekvieno bendruomenės nario individualią finansinę situaciją ir neužkrauna nepakeliamos mokesčio naštos“[9] .

Pasak vargonininko, šiose šalyse, nors bažnyčios vargonininkų atlyginimo tarifai yra ne teisiškai įpareigojantys, bet rekomendacinio pobūdžio – visgi jų yra laikomasi. Šiuos tarifus nustato vyskupijos Bažnytinės muzikos taryba arba kitaip vadinamas „Bažnytinės muzikos referatas“. Atlyginimo tarifų vargonininkui gairės yra orientuotos į jo profesinio išsilavinimo lygmenį. „Kai atvažiavau į Zalcburgą (aut. past. 2002 m.), vargonininkas be aukštojo išsilavinimo čia uždirbdavo 12 eurų, įgijęs bakalauro išsilavinimą – 16 eurų, o magistro – 20 eurų (aut. past. už Mišias). Kuo aukštesnį muzikinį išsilavinimą yra įgijęs vargonininkas ir kuo daugiau investavęs į savo profesiją, tuo labiau įvertinamas ir atlyginamas jo darbas.“[10]. Rekomendaciniai tarifai yra atnaujinami kas keleri metai, pagal esamą pragyvenimo lygį, jie šiek tiek skiriasi skirtingose vietovėse ir šalyse. Paskutinį kartą minėtoje Zalcburgo arkivyskupijoje atlyginimai vargonininkams buvo padidinti 2014 m. pradžioje [11].

Skirtingai, nei Lietuvoje, minėtų Vakarų Europos šalių didžiosiose bažnyčiose būna skelbiami vieši konkursai užimti vargonininko vietą. Konkurse Bažnyčios muzikų ir dvasininkų komisija vertina ne tik vargonininko diplomus ir pasiekimus, bet ir realius giedojimo, vargonavimo, improvizavimo ir kitus būtinus įgūdžius. Mažesnėse parapijose aukštasis muzikinis išsilavinimas nėra būtina sąlyga vargonininkui, tačiau iš jo pageidaujama būti baigus sakralinės muzikos mokyklą prie vyskupijos. Šios mokyklos yra tarsi kursai, kurių metu bažnyčių vargonininkai įgyja reikalingų praktinių įgūdžių ir liturginių žinių. „Deja, Lietuvoje net ir kai kuriose didžiosiose bažnyčiose pakanka savanorio, pramokusio groti gitara ir šlovinimo giesmių ir nesvarbu ar jis moka tradicines privalomas Šv. Sakramento giesmes, tokias, kaip „Pulkim ant kelių“, „Linksmą dieną“ ir kitas.“[12]

Grįžtant į Lietuvos Katalikų Bažnyčios vargonininko profesines ir socialines aktualijas, nesunku pastebėti, kad daugiaplanės vargonininko profesijos pobūdis nuo XX a. pradžios iki šių dienų iš esmės nepasikeitė. Liko neišspręsti esminiai, tarpusavyje susiję socialinio statuso ir profesinės vargonininko kompetencijos klausimai. Anot pačių vargonininkų, kai kuriose bažnyčiose Lietuvoje sakoma, kad mums nereikia profesionalų, nes mes neturime iš ko jų išlaikyti. Į bažnyčios muziką žiūrima ne kaip į profesiją. Juk vargonininkas kaip ir kiti turi turėti iš ko gyventi, susimokėti už būstą, komunalines paslaugas, maistą ir visa kita. Jei vargonininkui iš atlyginimo nepakanka susimokėti net už transporto bilietą – taip neturėtų būti. Tarsi, greta vargonavimo bažnyčioje, jam būtų keliamas reikalavimas turėti tokį darbą, iš kurio jis pragyventų, bet ir sykiu visuomet turėtų galimybę kasdien groti Mišiose, laidotuvėse ar jungtuvėse ir visais kitais atvejais. Svarbus yra kunigo požiūris, siekiant harmoningo ir darnaus vargonininko ir parapijos bendradarbiavimo“[13] .

Siekiant sklandaus Bažnyčios dvasininkų ir muzikų bendradarbiavimo, o taip pat ir harmoningo profesionaliosios sakralinės muzikos skambėjimo bažnyčios erdvėje, šiandien būtina giliau ir plačiau pažvelgti į daugiaplanės vargonininko profesijos pobūdį įtakojančius profesinius ir socialinius veiksnius. Remiantis daugiau nei šimtmečio istorine patirtimi ir žvelgiant į perspektyvą, matyti, kad tik išsprendus socialinio vargonininko statuso bei apibrėžto ir pastovaus atlyginimo klausimą, būtų galima pradėti bažnyčios muziko darbą vadinti profesija Lietuvoje ir imti kelti profesinius reikalavimus bažnyčių vargonininkams ir bažnyčiose skambančiai muzikai. Tuomet būtų skatinama profesionalių vargonininkų, baigusių platų disciplinų spektrą aprėpiančias vargonų studijas aukštosiose muzikos mokyklose, motyvacija rinktis bažnyčios muziko profesiją, o bažnyčios vargonininko studijos aukštojo mokslo įstaigose išties taptų prasmingos. Vargonininko pareiga turėtų būti orientuota į per šimtmečius susiformavusių profesionaliojo meno ir sakralinės muzikos puoselėjimą Bažnyčios erdvėje, o misija – skleisti muzikinę-dvasinę kultūrą tikinčiųjų bendruomenėje ir plačioje visuomenėje, kurios nemaža dalis kasdien susiburia Katalikų Bažnyčioje.

Straipsnis yra Lietuvos mokslo tarybos finansuojamo (sutarties nr. MIP-095/2013) kultūrinės plėtros projekto „Atlikėjo polifunkcionalumas muzikiniuose, kultūriniuose ir socialiniuose procesuose“ dalis.

[1] Landsbergis V. Vargonininkų gadynė // Pergalė. 1976. Nr. 9. P. 160.

[2] Kursa organistów // Muzyka Kościelna. 1888. Nr. 8. P. 60–61.

[3] Vargonininkas Trumpaplaukis. Vargonininkų reikalai // Šaltinis. 1907. Nr. 24. P. 374.

[4] Iš straipsnio autorės pokalbio su Vilniaus arkikatedros bazilikos vargonininku Bernardu Vasiliausku. 2013 12 06.

[5] Ten pat.

[6] Ten pat.

[7] Iš straipsnio autorės pokalbio su vargonininke, muzikologe, LMTA doc. dr. Danute Kalavinskaite. 2014 02 11.

[8] Landsbergis. Vargonininkų gadynė // Ten pat. P. 156–157.

[9] Iš pokalbio su vargonininku, dirigentu, Zalcburgo („Mozarteum”) ir Graco (Austrija) menų universitetų vargonų ir sakralinės  muzikos absolventu, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto dėstytoju Vilimu Norkūnu. 2014 m. spalio mėn.

[10] Ten pat.

[11] Šiomis dienomis įgijęs specializuotą sakralinės muzikos magistro laipsnį minėtoje Zalcburgo arkivyskupijoje vargonininkas už Mišias gauna € 34.00, dirigavimo, vargonų, koncertinio skyriaus ar pedagogikos magistro laipsnį – € 31.00, baigęs bakalauro studijas arba vyskupijos konservatoriją (B-kategoriją) – po € 27.00, dar besimokantys bakalauro studijose (C kategorija) € 23.00. Be specialaus muzikinio išsilavinimo (D kategorija), bet įgiję reikalingų praktinių įgūdžių ir liturginių žinių – € 18.00. http://www.kirchen.net/kirchenmusik/page.asp?id=17276

[12] Iš pokalbio su vargonininku, dirigentu, Zalcburgo („Mozarteum”) ir Graco (Austrija) menų universitetų vargonų ir sakralinės muzikos absolventu, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto dėstytoju Vilimu Norkūnu. 2014 m. spalio mėn.

[13] Ten pat.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Prisidėk prie išlikimo!

Jei „Bernardinai.lt“ norite skaityti ir rudenį, paremkite jau dabar.