2014 12 18

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

,,Aktorius turi kalbėti širdimi…“

„Ko žmogus apskritai tikisi iš savo kūrybos? Jis laukia, kad jį suprastų“, − teigia Gintaras Grajauskas. Kiek teatre susiduria siekiančiųjų to supratimo? Žodinio kūrinio autorius, režisierius su savo idėja, aktorius, kuriam irgi reikalinga saviraiška, ir žiūrovas, ieškantis dvasinio peno, atsakymų į savo problemas, laukiantis šventės, kad pabėgtų nuo įgrisusios rutinos. Be to, pastarasis dar nori ir suprasti, kokia žinia jam siunčiama. Tačiau visi kartais išsiskiria su praradimais − neišsipildę lūkesčiai, todėl negatyvios emocijos lydi iš spektaklio: nesusikalbėjo, žodžiai iš scenos liko be atgarsio. Kas kaltas?

Sąlygos iš tiesų darosi vis sudėtingesnės: vartotojiškas požiūris, prekiniai santykiai braunasi ir į kultūros sferas – skubiai, skaniai, daug, čia ir dabar, kaip greito maisto įmonėje… O turi vyrauti emociniai, intelektiniai mainai: kultūra – ne greito vartojimo produktas, meno reiškiniams priimti reikia pasirengimo, žinojimo, išmanymo. Ir vėlgi: žiūrovas toks, koks yra, staiga jis nepasikeis. Vadinasi, turi būti kalba, kurią suprastų. Turbūt reikia abiejų pusių atitinkamų pastangų ir nusiteikimo. Teatrologai paprastai vertina iš savo pozicijų, o kokia grįžtamoji informacija, kokia adresato reakcija? Ryškiausia − aplodismentai. Tačiau už ką ir kam?

Aktorius turi kalbėti širdimi… Tai buvo Dalios Tamulevičiūtės credo… − prisimena jos mokytoja Marija Bakanavičienė, atvedusi ir būsimą režisierę į sceną. − Rodos, ji regėjo širdimi… Jos asmenybė su kūryba ėjo viena linija: tu matei gyvą žmogų, gyvą širdį… Todėl nesunku buvo atpažinti jos režisuotus spektaklius…“

Tokiu atveju aktorius – tarpininkas tarp kūrinio personažo ir žiūrovo, jis prisiima atsakomybę nemeluotai perduoti tas emocijas, tą energiją, kuri įkūnyta, įprasminta romane, apysakoje ar dramoje. Kad galėtų perduoti, turi pajausti, išgyventi. Kad kalbėtų širdimi, turi priimti širdimi. Tai nėra taip paprasta − jis per savo širdį turi perleisti personažo išgyvenimus ir siųsti toliau. Taigi dominuojantis pašnekesių klausimas: kas įsirašė į atmintį ir širdį ilgam?

Kalbėti širdimi? Tai aukščiausia meistriškumo mokykla, − sako Gailutė Marija Giedraitienė, Varėnos teatro festivalio vertinimo komisijos narė, – tai psichologinio teatro principas, kada toks santykis su žiūrovu išlieka ir nebyliose scenose, nes veikiama tik žvilgsniais, tokiais iškalbingais, kad tiesiog prikausto žiūrovą ir nepaleidžia iki spektaklio pabaigos. Taip ,,žaidžia“ ir režisierius Oskaras Koršunovas: sąmoningai palieka minimalų scenografijos daiktų kiekį, visi spektaklio veikėjai nuolatos scenoje, kad neatitrūktų nuo veiksmo, emocinės nuotaikos, kūrinio atmosferos. Tokiomis sąlygomis ypač išryškėja aktoriniai darbai. Artistui padeda ir drabužiai, ir grimas, ir daiktai, už kurių galima šiek tiek ,,pasislėpti“, o minimalios sceninės atributikos atveju aktorius lieka tartum vienas prieš žiūrovą ir tegali savo paties pajėgomis užpildyti atsiradusią tuštumą. Tokiai režisūrai reikia ypatingo aktorių pasirengimo, visiško dvasinio apsinuoginimo, tai yra labai didelis ir emocinis, ir psichologinis, ir moralinis krūvis. Tai būdinga daugumai ,,Žuvėdros“ aktorių. Mano požiūriu, išskirtinai šį meną įvaldę Darius Meškauskas ir Nelė Savičenko, palikę neišdildomą įspūdį 2013-ųjų festivalyje, Oskaro Koršunovo spektaklyje ,,Dugne“.

Kas yra verčiausias, palikęs stipriausią įspūdį, kai kalbėta širdimi, sunku tiksliai pasverti, tačiau yra dalykų, kurie iš tiesų persekioja kelerius metus. Pirmajame Varėnos festivalyje − Lietuvos rusų dramos teatro spektaklis ,,Prakeikta meilė“(režisierius − Agnius Jankevičius). Lyg elektros išlydis per kūną, kai iškeltas aktorės Ingos Maškarinos kumštis beldžia į tariamas duris, (o iš tiesų – į niekur, į žiūrovų salės tuštumą), rodos, beldžiasi į tavo sielą, į tavo sąmonę, verčia ieškoti asmens tapatybės, sąlyčio su gyvenimo realybe taškų. Ir nusileidus uždangai, supranti: užtaisas bus ilgai, dar negreitai paliks tave ramybėje akimirka, kurią spėjo užfiksuoti širdis ir protas. Taip ir yra. Prieš akis vis iškyla tas kumštis kaip klaustukas, ar viską padarei, kad šalia tavęs kitam būtų geriau, ar atsiliepei į pasimetusio žmogaus blaškymąsi? Penkeri metai praėjo, bet negaliu pamiršti: tas gestas ir jo poveikis tebegyvas ir šiandien − iš tiesų į širdį beldėsi širdis. Apskritai Agniaus Jankevičiaus režisūroje judesiai labai iškalbingi: spektaklyje „Gentis“ pagal Ievos Simonaitytės romaną ,,Aukštujų Šimonių likimas“ senoji Šimonienė abiem rankom glaudžia prie krūtinės mažą trinkelę – ,,klėtelę“ – Šimonių praeities reliktą, kaip paskutinį buvusios garbingos giminės simbolį, kai marti užsimoja kirviu; suklumpa ant kelių nevilties akimirką ir, iškėlusi rankas, šaukiasi malonės – aktorė Jūratė Onaitytė daugiau pasako rankomis negu žodžiais: nebeprisimenama tiksliai, ką kalbėjo veikėja, bet gyvi vizualiniai vaizdai, kurie skatina gynybinę žiūrovo poziciją.

Negalėčiau išskirti ką nors labai konkrečiai. Mane žavi visuma, režisieriaus meistriškumas, išradingumas. Tuo aspektu ryškiausias Rolando Kazlo spektaklis ,,Ne pagal šio pasaulio madą“: kiek rasta galimybių šitaip visapusiškai apžvelgti Kristijono Donelaičio asmenybę. Žemaitės ,,Trys mylimos“− daug kartų rodyta komedija. Rodos, ką dar galima išgalvoti? Bet šįmet vėl išradingai pateikta: ir režisūra, ir aktorių vaidyba, tos dainos, juolab kad komediją ypač sunku pastatyti. O ,,Trys mylinčios“? Taip naujai Žemaitė… Apskritai man festivalio mėnuo – didžiausia gyvenimo šventė, jis toks laukiamas. Bet žinot, kas dar ypač džiugina? Išaugusi publikos kultūra, teatro, kaip reiškinio, poreikis: taip gražu, kad atvažiuoja žmonės iš kaimų, iš kitų miestų – Druskininkų, Alytaus…“ (Asta Tamulevičienė)

Iš tiesų Laima Felicija Adomaitienė visiškai naujai pristatė Žemaitę šokio spektakliu ,,Trys mylinčios − iš kito regos taško: komiškos situacijos nėra toks nekaltas reiškinys, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Yra lydimoji, kartais išoriškai nepastebima įskaudinto žmogaus reakcija. Tad jeigu ,,mylintis“ juokiasi, tai mylinčios kenčia… Šiuo atveju šokiu parodoma moterų jausena ir laikysena, atskleidžiamas jų sudėtingas vidinis pasaulis, emocijų gelmė, nuoskauda dėl nerealizuotų vizijų, todėl nebe juokas, o kančia – vyraujantis išgyvenimas. Sceninis vaizdas efektingas, dažnai slėpiningas − gausi simbolika, reikalaujanti iš žiūrovo ne tik nuojautos, bet ir išmanymo, apsiskaitymo. Ir šįmet jau trečias jos parengtas šokio spektaklis − ,,Pasmerkti namai“ pagal T. Viljamsą. Aktorė Jelena Orlova prisipažino, kad vaidmuo pareikalavo iš jos daug ir fizinių, ir dvasinių jėgų: sušoktas skausmas dėl prarasto pasitikėjimo žmogumi, nusivylimas ir retsykiais sušvintanti viltis, tikėjimas svajonės išsipildymu; tai sulaužytos paauglystės šokis, mažo žmogaus, atsidūrusio gyvenimo paraštėje, šokis.

Labiausiai mums patiko režisieriaus Jono Vaitkaus ,,Nebylys“, paliko stipriausią įspūdį, − tiesiog pakerėjo judesio ir vaizdo raiška. Rolando Kazlo spektaklis ,,Ne pagal šio pasaulio madą“ filosofiškas, daug metaforų, simbolių, verčiantis susimąstyti. Nedaug žodžių šiame spektaklyje, bet tyla tokia prasminga. Tai įdomus spektaklis. Gražiausias, šilčiausias ir nuoširdžiausias – ,,Anė iš Žaliastogių“ (inscenizacijos autorius ir režisierius Antanas Gluskinas), tinkantis visai šeimai. Be įmantrių dekoracijų, savo paprastumu sušildo kiekvieno širdį. Sėdi, žiūri, širdis džiaugiasi, ašaros pačios rieda… Dar kartą įsitikini, kad svarbiausia žmogui – artimo meilė.“ (Vilija Latvienė, Onutė Ivanauskienė)

Turbūt didelė dalis žiūrovų negreitai pamirš genialaus dueto – režisieriaus Oskaro Koršunovo ir aktoriaus Juozo Budraičio – sukurtą monospektaklį Samuelio Beketo ,,Paskutinė Krepo juosta“. Pagrindinis veikėjas tartum tapęs praeities simboliu − taip užsiėmęs savo poelgių, savo klaidų svarstymu, jog, regis, jis nei mato, nei žino, kad jį stebi žiūrovas − atgalia ranka meta į sėdinčius šalia žiūrovus banano žieves… Tačiau kaip kalba jo kūnas! Elena Savukynaitė sakė: ,,Tik tokie meistrai kaip Juozas Budraitis gali suvaidinti šį vaidmenį – tai ne tik dvasinis susitapatinimas, bet ir fizinis adekvatumas, tai savęs, visapusiškas savo asmenybės ,,laužymas“… Tikrai ta sukumpusi personažo figūra verčia raudoti…

Po pirmojo festivalio Varėnos rajono meras, festivalio globėjas Vidas Mikalauskas taip apibūdino įspūdžius: ,,Tik patys pozityviausi – tai ir intelektinė, ir dvasinė versmė, informacijos gausa apmąstymams. Netgi edukacinės. Pavyzdžiui, apie Unę Babickaitę. Juolab kad pačios aktorės Birutės Mar tartum ir nebeliko – toks subtilus josios pirmtakės išgyvenimų perteikimas. Identifikacijos procesas dvasinio pakilumo momentais visada pagauna, kaip ir kiekvieną žiūrovą. Be to, ir negatyvūs poelgiai veikia – tai perspėjimas, kaip nereikia elgtis. Tad jeigu žmogus pasirengęs dvasinei bendrystei, visada ras peno“.

Optimistiškas vertinimas ir šįmet:

Kadangi per šį penkmetį stebėjau beveik visus spektaklius, tai ypač džiugina tas faktas, kad užaugo reiklus žiūrovas, kitaip tariant, festivalis turi savo žiūrovą. Šiųmetinis festivalis išsiskyrė dėl sugrįžimo prie geriausių kūrinių. Spektakliai talentingi, įtaigi meno sintezė, atsivėrusi literatūros klasika per teatro žmones – režisierius, aktorius – įgavo naujų atspalvių, suformavo gilesnį suvokimą, sugrąžino prie primirštų dorinių vertybių. Kristijono Donelaičio pristatymas Rolando Kazlo spektaklyje skamba kaip simfonija, išryškėja ,,Metų“ autoriaus asmenybė, aktoriaus meistriškumas – visa tai ateina iš vidaus, to išorinėmis priemonėmis perteikti nepavyks. Festivalio laikotarpis – tartum dvasinės terapijos seansas: į sielą ateina ramybė, nes užpildoma ta dvasinė tuštuma, atsirandanti dėl alinančios kasdienybės darbe.Žinot, neužmirštama senųjų išėjimo į Amžinybę scena ,,Nebylyje“… Ją reikia pamatyti, kad įvertintum… Sąlygos varėniškiams susipažinti su teatro menu yra išskirtinės ir idealios, bereikia išnaudoti suteiktas galimybes.

Kai, regis, neberasi žodžio tinkamai pasakyti, kažkas lyg pakiša tekstą (skaitau Donatą Petrošių (Bernardinai.lt) – fantastiška mintis: ,, jei nori ko gyvenime pasiekti – reikia daryti ne taip kaip visi“. Rolandas Kazlas darė Ne pagal šio pasaulio madą (dabar beveik visi kuria pagal). Kazlas parodė pavyzdį, kaip atsakingai reikia elgtis su istorine medžiaga. Jis pristatė, V. Mykolaičio-Putino žodžiais tariant, ,,kertinį lietuvių literatūros akmenį“. Donelaičio asmenybės ir laikmečio dvasios pajautimas ir priartinimas prie žiūrovo subtilus ir pagarbus. Susikalbėjimas su žmogumi etiškas ir estetiškas. Ir ne tik. Per būties ir buities vaizdų sandūras tartum nutiesiamas tiltas tarp ano meto ir šių dienų: aktorius lieka ,,basas“, kad apgintų savo personažo tiesą. Kokia įtaigi mizanscena ir kokia ryški asociacija su šių dienų dalies Lietuvos visuomenės patirtimi ir likimais! Jo spektaklis – tai kalbėjimas širdimi per scenines metaforas, užuominas ir simbolius. Daugeliu aspektų reikėjo ,,užaugti“, subręsti, kad ,,Metai“ taptų gražūs, o pats autorius – pažįstamas, bet vis, rodės, kažin ko trūksta. Po Rolando Kazlo spektaklio įvaizdis išbaigtas: Kristijonas Donelaitis tapo artimas, savas, aš matysiu jį, žingsniuojantį po Tolminkiemio apylinkes, nes tenai ne kartą būta realiai. Tegul tai būna ir fantazija, bet ji nesikerta su man žinoma rašytojo gyvenimo, veiklos ir kūrybos istorija.

Man festivalio viršūnė –,,Ne pagal šio pasaulio madą“, o Rolandas Kazlas – išskirtinis aktorius, režisierius, tai žmogus, kuris kalba širdimi. Ko vertos scenos, kai po moters kojomis klojamos lentelės ir ji atsargiai vedama tuo ,,taku“? Kai ji nešama ant rankų? Tai ir moters lydėjimas per gyvenimą − slėpiningos būties keliais, jos palaikymas kiekvieną sudėtingesnę akimirką, pagarba moteriai budinamas jos savivertės pajautimas… O tada ,,Nebylys“… Tėvų išėjimo į Anapus momentas fantastiškas, jaudinantis iki graudumo… Taip delikatu, tokia rami egzistencinė baigtis. Taip ir turi būti… (Regina Svirskienė)

Daugelis pabrėžė ,,Nebylio“ moterų – Dėdienės ir jaunosios Šnervienės − subtilų išorinio panašumo pateikimą vienodais tikrai plastiškais, sinchroniškais judesiais (šokio specialistė Lina Šimkienė).

Šešėlių teatro momentais spektaklyje ,,Be adreso. Be pavadinimo“ pagal Jurgį Kunčiną (režisierė Inesa Pilvelytė) parodomas dar egzistavęs XX amžiaus viduryje jaunatviškas drovumas, atskleisti trapūs jaunų žmonių santykiai, pirmosios meilės išgyvenimas. Nors praėjo jau ne vieneri metai, vis dar nepamirštas kaip vienas įspūdingiausių liko elegantiškas Anželikos Cholinos šokio spektaklis ,,Vyrai ir moterys“. Pati režisierė sakė: ,,Statant šį spektaklį, mano viena akis juokėsi, o kita verkė“. Taip jautėsi ir žiūrovas stebėdamas.

Gerokai nustebino įspūdžiai: ne verbalinė informacija labiausiai jaudino ir paliko stipriausią poveikį, o judesys. Kalbėjimas širdimi per judesį? Ar tai visuotinė žodžio devalvacija? Kasdieninė patirtis atsinešama ir į teatrą? Tauta nelabai klauso, ką jai kalba valdžios elitas, bet žiūri, ką nuveikia.

Žmogus ateina į pasaulį, atsinešdamas savo prigimtį, tartum kokį kompetencijų portfelį, kuriame glūdi visi gebėjimai. Atiduoti galėsi tik tiek, kiek atsinešei, ir ne daugiau, ir prabilti, kaip pajausti duota. Kiek p e r s k a i t o, išgyvena, supranta, suvokia, tiek tegali atiduoti. Identifikacijos procesas gana ilgas: supratimas, priėmimas, įsisąmoninimas ir pajautimas toks, kad ta medžiaga taptų savastimi, ir pagaliau − perdavimas. Sugestyvumo tiek, kiek aktorius išgyveno, pajautė. Ne ,,suvaidinimas“, o pajautimas veikia žiūrovą. Tad gal ne visada aktorius įgalus tokią užduotį atlikti – jam tiek neduota?

Girdžiu aktorės Nijolės Narmontaitės žodžius: ,, vadinasi, pasirinkta ne ta profesija“.

,,Vienas iš gražiausių principų, kurio festivalyje laikėsi didžioji dalis teatrų, kad visom priemonėm, pasitelkdami įvairių laikotarpių dramaturgiją bei prozos kūrinius, sprendė aktualiausias, skausmingiausias kaip tik šio laikmečio problemas ir drauge žadino šviesesnio gyvenimo viltį. Ir dėl to teatras geras, jei žiūrovas taip paveiktas, jog pasirengęs iš naujo skaityti Vaižgantą, Simonaitytę, Donelaitį.“ (Gailutė Marija Giedraitienė)

Parengė Joana Grigaitienė