Jostein Gaarder „Kalėdų paslaptis“: Gruodžio 19-oji

„Kalėdų paslaptis“ – knyga, kurią galima skaityti daugeliu būdų: visų pirma, tai ypatingas, nepaprastas advento kalendorius, su kiekviena diena atnešantis naują paslaptį. Tai ir stebuklingas pasakojimas apie tai, kaip atsirado Kalėdos. Galiausiai tai – ir detektyvas, leidžiantis keliauti per istorijos puslapius.

Kviečiame iki Kalėdų Bernardinai.lt skaitytojus kartu keliauti advento keliu su knyga „Kalėdų paslaptis“.

GRUODŽIO 19-OJI

…jis manė,

kad beprotiškai smagu

įmesti dovanų žmonėms pro langus…

Mama buvo didžiojoje bibliotekoje ir surado keletą senų laikraščių iškarpų apie mergaitę, kuri pradingo Kalėdų mugės metu 1948 metais. Ji buvo vardu Elisabet Hansen kaip ir mergaitė Joakimo stebuklingajame advento kalendoriuje. Bet yra ir kita Elisabet. Stovinti priešais Šventojo Petro baziliką Romoje septintojo dešimtmečio pradžioje. O gal ji vardu Tebasile? Bet juk tai vis vien Elisabet, tik veidrodinis vardo atspindys.

Ar yra trys Elisabet, ar tik viena?

Tėtis mano, kad Johanas tiesiog sukūrė senosios istorijos apie mažąją pradingėlę Elisabet tęsinį, taigi jam atrodo, kad yra trys Elisabet.

Mama mano, kad jaunoji moteris Romoje gal ir gali būti ta pati mergaitė, pradingusi Norvegijoje prieš penkiolika metų. Bet ji negali patikėti, kad ji nubėgo iki pat Betliejaus. Mamai atrodo, kad yra dvi Elisabet: viena tikra Elisabet ir viena Elisabet stebuklingajame advento kalendoriuje.

Joakimas mano, kad yra tik viena Elisabet. Jis mano, kad Elisabet Hansen nubėgo su angelu Efirieliu į Betliejų ir kad ji nukeliavo laivu ar lėktuvu į Romą vieną ar kitą sykį vėlėliau. Ten jai galbūt kilo noras pasielgti kaip nors neįprastai ir ji ėmė tarti savo vardą iš kito galo.

O gal ji tiesiog buvo priversta slėptis nuo ko nors? Tuomet visada pravartu pasikeisti vardą.

Tik Johanas gali priartinti šeimą prie atsakymo. Jis bent jau buvo sutikęs vieną iš trijų Elisabet. Bet Johanas pradingęs. Jis sakėsi esąs dykynėje.

Gruodžio 19-ąją stebuklingajame kalendoriuje buvo Kalėdų Senelio paveikslėlis. Jis buvo ilgais baltais plaukais ir balta barzda. Dėvėjo raudoną apsiaustą, o ant galvos buvo užsidėjęs smailią kepurę, kuri taip pat buvo raudona. Ant krūtinės jis turėjo didelį sidabrinį kryžių su raudonu brangakmeniu.

Mama ėmė skaityti tai, kas buvo parašyta ant plonojo popierėlio advento kalendoriuje.

Merkelis

Per Mažąją Aziją IV amžiaus pabaigoje skrieja būrys.

Pačiame priekyje plazdena angeliukas Umiurielis, paskui jį šuoliuoja septynios šventos avys. Dar toliau seka piemenys Jozuė, Jokūbas, Izaokas ir Danielius, išminčiai Kasparas ir Baltazaras, romėnų valdytojas Kvirinijus ir pats imperatorius Augustas. Imperatorius pakelia skeptrą, kuris spindi ryškioje saulėje, po pažasčia jis nešasi gyventojų sąrašą. Paskui imperatorių ir valdytoją pusę centimetro virš žemės sklendžia angelai Efirielis ir Serafielis, o visų paskutinė įstabiojoje procesijoje – bandanti neatsilikti Elisabet. Drauge su mažu ėriuku ji pabėgo nuo kasos aparatų pilnos parduotuvės ir Kalėdų iš namų Norvegijoje. Vienoje rankoje ji laiko šviesiaplaukės moters nuotrauką ir yra pakeliui į Betliejų.

Jie skuba per Frigijos aukštumas ir pralekia pro kelias druskingas jūras, kur paukščiai gali stovėti ant vandens. Ilgoje kelionėje jie sutinka meškų, vilkų ir šakalų. Bet kai vilkas ar meška sėlina prie jų, jie visuomet įstengia prašokti savaitę ar dvi nuo laukinio gyvūno.

Jie kopia keliu per aukštą Pamfilijos kalnų grandinę, kuri nusidriekusi iš rytų į vakarus palei Viduržemio jūros pakrantę. Pora tūkstančių metrų virš jūros jie pastebi žaliai vilkinčią žmogystą. Tai vyras, sėdintis tarsi gyvas paminklas toje vietoje, kur vandenys prasiskiria ir kelias per kalnus ima leistis žemyn Viduržemio jūros link. Jis galingo stoto.

Kasparas ir Baltazaras pradėjo mojuoti rankomis ir jau mėgino prabėgti pro avis, bet pastebėjo žaliai vilkinčią žmogystą.

– Kas jis toks? – paklausė Elisabet.

– Turbūt vienas mūsų, – atsakė angelas Efirielis.

Nepažįstamasis pakilo ir apsikabino Kasparą su Baltazaru.

– Ratas užsidarė, – paskelbė iškilmingai.

Elisabet nieko nesuprato, bet tuomet nepažįstamasis priėjo ir mandagiai su ja pasisveikino:

– Sveika atvykusi į Pamfiliją. Aš vardu Merkelis, esu trečiasis išminčius ir šventasis Egriskulos karalius.

Tuomet Elisabet suprato, ką jis turėjo galvoje sakydamas, kad ratas užsidarė, nes dabar visi trys šventieji karaliai susirinko draugėn.

– Jūs turite tiek daug keistų vardų,  – pasakė Elisabet. – Jūs ir išminčiai, ir šventieji karaliai, ir Kasparas, Baltazaras ir Merkelis.

Merkelis plačiai nusišypsojo:

– Mes turime ir dar daugiau keistų vardų. Graikų kalba mes esame Galgalatas, Magalatas ir Sakarinas. Kiti vadina mus magais arba persų žyniais. Bet neturi jokios reikšmės, kaip jie mus vadina. Esame šiame pasakojime visų žemės žmonių, kurie nėra iš Šventosios žemės, vardu.

Elisabet pažvelgė į angelą Efirielį, ir angelas linktelėjo:

– Visiška tiesa.

– Taip, juk nevalia meluoti? – tęsė Merkelis. – Nebūčiau šventasis karalius, jeigu nešnekėčiau visiškos tiesos? Ir nebūčiau ypatingas, tik begėdis.

Jis taip juokingai kalbėjo, kad Elisabet negalėjo nenusijuokti. Jis turėjo dar šį tą pasakyti:

– Be to, aš nesivadinčiau Merkelis, jei nemėgčiau pieno^[1]. Ir taip pat nesivadinčiau Sakarinas, jei nemėgčiau cukraus. Trumpai tariant, aš toks laimingas, kad noriu dainuoti ir šokti. Esu toks džiugiai nusiteikęs kiekvieną Kalėdų vakarą, nes tada gimė Jėzus.

– Pakaks, – įsiterpė piemuo Jozuė ir sudavė lazda į akmenį. – Į Betliejų, į Betliejų.

Bet Merkelis dar sykį perėmė žodį:

– Pirmiausia turime susipažinti su Kalėdų Seneliu. Jis gyvena čia žemai.

Ir jie pasileido žemyn stačiais kalnų šlaitais Viduržemio jūros link. Jiems bebėgant, Elisabet paklausė:

– Ar tiesa, kad mes susipažinsime su Kalėdų Seneliu?

Efirielis mostelėjo į miestą, suspaustą tarp kalnų. Fone jie matė Viduržemio jūrą.

– Laikrodis rodo 322 metus. Miestas vadinasi Myra ir čia atkeliavo Paulius, traukdamas pakeliui į Romą, papasakoti apie Jėzų Romos imperijos sostinėje. Ir Myroje jis įkūrė krikščionių bendruomenę.

– Nesuprantu, ką tai turi bendra su Kalėdų Seneliu.

Tačiau angelas tęsė:

– Praėjus dviem šimtams metų nuo Pauliaus apsilankymo Myroje, čia gimė berniukas vardu Mikalojus. Jo tėvai buvo krikščionys ir Mikalojus vėliau buvo išrinktas Myros vyskupu. Myroje gyveno mergaitė, kuri buvo labai neturtinga, nes jos tėvas prarado visą savo turtą. Ji turėjo susituokti, bet kadangi neturėjo kraičio, tai tapo neįmanoma. Vyskupas Mikalojus labai norėjo padėti vargšei mergaitei, bet jis žinojo, kad jos šeima išdidi priimti pinigus kaip dovaną.

– Tuomet jis galbūt galėjo pervesti šiek tiek pinigų į tėvo banko sąskaitą, – pasakė Elisabet.

– Na jau, tai nutiko daug metų prieš atsirandant bankams ir panašiems dalykams. Bet Mikalojus padarė kai ką panašaus. Jis prisėlino naktį ir įmetė maišą su aukso monetomis pro atvirą langą. Tokiu būdu jaunoji mergina gavo pinigų ir galėjo susituokti.

– Taigi Mikalojus buvo kilniaširdis.

– Bet tuo viskas nesibaigė. Jis manė, kad beprotiškai smagu įmesti dovanų žmonėms pro langus, todėl nesiliovė tai daryti. Po Mikalojaus mirties apie jį sklido daug gandų. Vėliau jis buvo vadinamas Šventuoju Mikalojumi. Anglų kalboje virto Santa Klausu, o norvegų – Kalėdų Seneliu. Šie pavadinimai kilo iš Mikalojaus vardo, kaip ir vardai Mikaelis, Nilsas ir Klausas.

– Ar jis dėvėjo raudonus drabužius, turėjo ilgą baltą barzdą ir kepuraitę?

– Palauk ir pamatysi, – pasakė angelas Efirielis.

Saulė dar nebuvo patekėjusi. Jie sustojo priešais žemą bažnyčios pastatą Myroje.

Vos jiems sustojus, bažnyčios durys atsivėrė. Pro jas išžengė įspūdingas vyras ilgu raudonu apsiaustu, ilga balta barzda ir raudona kepure ant galvos. Ant kaklo jis turėjo didelį sidabrinį kryžių su raudonu brangakmeniu. Jis atrodė beveik kaip Kalėdų Senelis, bet Efirielis sušnabždėjo Elisabet į ausį, kad laikrodis rodo 325 metus po Jėzaus gimimo ir kad vyras apsirengęs visiškai įprastais vyskupo drabužiais. Tik vėliau raudoni vyskupo drabužiai buvo pakeisti juodais.

– Tai Myros vyskupas Mikalojus, – sušnabždėjo angelas.

Elisabet turėjo pamąstyti.

– Ar tai turi ką nors bendra su mira?

Angelo veidu nuslydo paslaptinga šypsena:

– Gal ir galima taip sakyti, nes mira buvo viena iš trijų Kalėdų dovanų Kūdikėliui Jėzui. Dovanoti vieni kitiems dovanas per Kalėdas tapo įprasta dėl Kalėdų dovanų, kurias trys išminčiai atnešė Kūdikėliui Jėzui, ir dėl vyskupo Mikalojaus dovanojimo džiaugsmo.

Rankose vyras laikė tris skirtingas dėžutes. Jis žengė tvirtais žingsniais trijų šventųjų karalių link, žemai nusilenkė ir kiekvienam įteikė po dėžutę. Kasparo dėžutė buvo kupina žibančių aukso monetų. Baltazaro dėžutėje buvo smilkalų, o Merkelio – mira.

– Mes keliaujame į Betliejų, – pasakė Kasparas.

Vyskupas Mikalojus nusijuokė taip, kad net barzda sukretėjo:

– Cha, cha! Ir dar jūs turite su savimi paimti keletą mažų dovanėlių Kūdikėliui ėdžiose. Jūs paprasčiausiai esate priversti, ar ne? Cha, cha!

Kadangi Elisabet stovėjo priešais tikrą Kalėdų Senelį, ji šoko prie jo ir pačiupinėjo jo raudonąjį apdarą. Tuomet jis pasilenkė ir pakėlė ją ant rankų. Ji pamėgino papešioti jo barzdą, norėdama patikrinti, ar ji tikra, ir ji buvo tikra.

– Kodėl tu toks geras? – paklausė ji.

– Cha cha, – vėl nusijuokė vyras raudonais drabužiais. – Kuo daugiau atiduodame, tuo turtingesni tampame patys. Ir kuo daugiau pasiliekame sau, tuo skurdesni daromės. Tai ne kas kita, kaip davimo džiaugsmo paslaptis. Bet taip pat ir skurdo paslaptis.

Angelas Umiurielis suplojo rankomis:

– Gerai pasakyta, vyskupe!

Vyskupas Mikalojus tęsė:

– Visi, kurie kaupia turtus žemėje, vieną dieną taps skurdžiais. Bet tie, kurie atidavė viską, ką turį, niekuomet nebus skurdžiai. Be to, jiems bus beprotiškai smagu, kad jie visada linksminosi. Cha, cha! Nes visų didžiausias džiaugsmas yra davimo džiaugsmas.

– Gali būti, – pasakė Elisabet. – Bet visų pirma reikia turėti ką duoti.

Dabar linksmasis vyskupas taip smarkiai juokėsi, kad visas jo kūnas kretėjo. Elisabet vos nesusirgo jūros liga, sėdėdama ant jo rankų.

– Visiškai ne, – atsakė jis, kai jau buvo nurijęs šiek tiek juoko ir jau galėjo prašnekti. – Nereikia turėti visiškai nieko, kad pajustumei davimo džiaugsmą, pulsuojantį gyslose. Pakanka mažos šypsenos arba ko nors, ką pats pagaminai.

Su tais žodžiais jis vėl pastatė Elisabet ant mozaikos priešais bažnyčią.

Jozuė sudavė lazda į žemę:

– Į Betliejų, į Betliejų!

Jiems beskubant, vėl girdėjosi vyskupo juokas bažnyčios šventoriuje:

– Cha cha! Cha cha! Cha cha!

MAMA PAKĖLĖ AKIS nuo lapelio ir taip pat pradėjo juoktis. Juokas užkrėtė Joakimą, ir kai jis prapliupo juokais, tėtis irgi nebeįstengė susivaldyti. Taip jie sėdėjo ir prunkštė iš juoko visi trys.

Galiausiai mama pasakė:

– Manau, kad su juoku tas pats kaip su pievų gėlėmis.

Nei tėtis, nei Joakimas nesuprato, ką ji turėjo galvoje. Bet tuomet ji tarė:

– Ir viena, ir kita yra dalelė dangiškos didybės, pasklidusios žemėje. Jai labai lengva pasklisti.

Dar mamai nebaigus skaityti to, kas buvo parašyta ant plonojo popieriuko, tėtis jau buvo susiradęs istorijos atlasą. Tai buvo nauji Europos žemėlapiai kiekvienam istorijos amžiui. Todėl žemėlapiai vaizdavo, kaip visos šalys atrodė ilgojoje kelionėje, kuri nusitęsė beveik per du tūkstančius metų. Jeigu tie istorijos žemėlapiai būtų sudėti vienas ant kito, atrodytų kaip blynų kalnas. Nes visi, kurie mėgsta blynus, žino, kad nėra dviejų vienodų blynų.

Tėtis pakėlė akis nuo blynų knygos:

– Pavadinimai sutampa su žemėlapio. Ir Paulius išties buvo mažame mieste, kuris vadinosi Myra, kai keliavo iš Jeruzalės į Romą.

– Galbūt Elisabet nuotraukoje keliavo tuo pačiu keliu kaip Paulius, – pakišo mintį Joakimas. – Nes ir ji keliavo į Romą.

– Be to, ji turėjo sidabrinį kryželį su raudonu brangakmeniu, – pridūrė mama. – Tokį turėjo ir Kalėdų Senelis.

Tėtis nusijuokė. Tuomet nuėjo į svetainę paimti enciklopedijos. Greitai jis atžingsniavo koridoriumi skaitydamas:

– Visiška teisybė dėl Myros vyskupo. Jis buvo visų pirmasis Kalėdų Senelis.

– Iš tiesų istorija pilna įstabių sutapimų, – nusistebėjo mama. – Tarsi šokinėtų daug mažų Kalėdų Seneliukų aukštyn ir žemyn per visus amžius.