Pascal Riou: „Poezija turi tarnauti gyvenimui, o ne atvirkščiai“

Poetas Pascal Riou. Virginijaus Benašo nuotrauka

Prancūzų poeto Pascalio Riou poezija tarsi jo gimtojo Provanso oras, pilna grožio ir virpesių. Už tariamo paprastumo, už subtilios žodžio išraiškos slypi patirties gelmė. Eilėse – gilios filosofinės įžvalgos, bibliniai motyvai, ypatingas santykis su Dievu, meilė aplinkai ir artimui.

P. Riou viešėjo „Panevėžio literatūrinėje žiemoje 2014“, kurią tradiciškai rengia Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka. Poetui bendraujant su visuomene, gausiu būriu čia susirinkusių poetų, jam vertėjavo lietuvis kolega Tomas Taškauskas. Jis yra išvertęs į lietuvių kalbą P. Riou eilėraščių ir mano, kad būtų galima išleisti šio autoriaus knygą dviem kalbomis – prancūziškai ir lietuviškai.

„P. Riou galima pavadinti santykio poetu. Santykio su daiktais, asmenimis – viskuo, kad jį supa. Kai kuriuose poeto eilėraščiuose pasirodo vaikystės namai, su kuriais jis glaudžiai susijęs. Labai daug eilėraščių, kurie skirti jo artimiesiems: sūnui, mamai, tėvui. Jam labai svarbus ryšys su aplinka: žmonėmis, kraštovaizdžiu, daiktais. Autoriaus poezija išsiskiria, nes į pasaulį žvelgiama labai atidžiai ir kartu, tarytum atsiribojus, iš amžinybės perspektyvos“, – sakė T. Taškauskas.

„Panevėžio literatūrinėje žiemoje“ P. Riou sutiko prancūziškai kalbančių žmonių, tarp jų ir pačią festivalio sumanytoją bei rengėją Elvyrą Pažemeckaitę, su kuriais galėjo pakalbėti apie savo šalies kultūrą, poeziją. Prancūzų poetas sakė, kad jam didelė garbė, jog buvo pakviestas, tik apgailestavo nesuprantąs lietuviškai skambančių eilių, kurios dvi dienas liejosi ir iš poezijos grandų, ir iš jaunimo lūpų.

P. Riou poezija yra išversta į anglų, graikų, italų kalbas. Pirmąkart jo eilėraščiai į lietuvių kalbą išversti 2013 metais. Publikuoti „Poezijos pavasaryje 2013“ ir kultūros leidiniuose.

Su poetu kalbėjomės apie jo poeziją, aplinkos, filosofijos įtaką.

Dažnas poetas bando sukrėsti skaitytoją aštriu žodžiu, imasi skaudžių temų ir šokiruojančių raiškos būdų, tuo tarpu Jūsų poezija skamba labai subtiliai, estetiškai.

Šokiruoti bet kokia kaina manęs visiškai nedomina. Jei yra šokiruojančių dalykų, žinoma, juos būtina pasakyti, ir kai kuriuose eilėraščiuose aš lieju savo pyktį. Bet manau, kad poezijos vaidmuo, pirmiausia yra atrasti slaptingą žmogiško gyvenimo grožį. Tai nereiškia atsisakyti matyti tai, kas negražu. Arba vengti sukrečiančių dalykų, įvykių. Tai reiškia pirmiausia ieškoti tiesos ir grožio.

Ar aplinkos grožis, Provanso peizažai, puikus oras daro įtaką jūsų kūrybai? Sako, kad Šiaurės kraštų poezijoje tiek daug depresyvumo dėl klimato įtakos.

Akivaizdu, kad kraštovaizdis stebina sielą. Juntu, jog esu veikiamas savo gimtojo krašto. Taip pat akivaizdu, kad pirmieji vaikystėje pamatyti kraštovaizdžiai išliko manyje visam gyvenimui. Tuo pat metu nesu lokalus, vienos nedidelės vietos poetas. Net jei mano eilėraščių erdvė yra Viduržemio jūros regionas, manau, kad mano eilėraščius gali pajusti ir save juose atrasti ir Baltijos valstybių gyventojai.

Kas dažniausiai inspiruoja eilėraštį?

Nežinau ir neieškau atsakymo. Pats gyvenimas neša įkvėpimą.

Eilės gimsta labai įvairiai. Skirtingi poetai turi savo rašymo manierą. Galima rašyti eiles prie rašomojo stalo valandų valandas tarsi kokioje darbovietėje. Galima staigiai pajutus įkvėpimą brūkštelti eilėraštį čia pat.

Neturiu jokių rašymo taisyklių. Esu mokytojas, ir tai užima labai daug laiko. Rašau tada, kai darbas duoda laisvo laiko rašyti. Tačiau, jei pajuntu stiprų poreikį rašyti tą pat akimirką, tą ir darau.

Ar darbas turi stiprių sąsajų su kūryba?

Man pasisekė, kad dėstau literatūrą. Akivaizdu, jog egzistuoja stiprus ryšys tarp mano profesijos ir mano kūrybos. Tačiau tuo pat metu man tai yra du atskiri dalykai.

Julio Cortazaras yra sakęs, kad savo kūrinių siužetus susapnuoja. Iš kur ateina temos, idėjos į jūsų poeziją? Apie ką dažniausiai rašote?

Negalėčiau tiksliai pasakyti, nes ne aš renkuosi, apie ką rašyti. Tai, ką rašau, tos temos mane tarsi savaime ištinka. Aš jų nesirenku. Tai nėra mano sąmoningi pasirinkimai. Reikia, kad tai, apie ką aš rašau, mane patį palytėtų. Antraip, kam apie tai iš viso rašyti. O plačiau pakomentuoti galėtų patys mano poezijos skaitytojai.

Ne vienas poetas yra sakęs, kad eilėraštis yra išpažintis. Ar galėtumėte tą pasakyti apie savo eiles?

Poezija kalba apie labai asmenišką tikrovę, bet su tam tikromis ribomis, išlaikant kuklumą ir padorumą.

Ar yra tokių temų, kurios jums būtų tabu?

Ne. Tokių temų nėra.

Miestas Provanso Ekse, kuriame Jūs gyvenate ir kuriate, siejasi su garsaus tapytojo Paulo Cezanne vardu. Ar yra daugiau čia gyvenusių asmenybių? Ar tai turi įtaką Jums?

Tai puikus, nuostabus miestas, kuriame daug gražių pastatų, fontanų. Jį supa graži gamta. Nors dabar apylinkių grožį gadina ten įsikūrusios komercinės zonos. Mano gimtajame mieste yra daug gerų muziejų. Liepos mėnesį vyksta garsus muzikos festivalis.

Kalbant apie asmenybes, P. Cezanne man yra svarbiausias. Ryšys su šiuo dailininku sieja nuo vaikystės, nes aš užaugau netoli jo dirbtuvių. Netgi slapčiomis įsmukdavau žaisti į šalia dirbtuvių esantį sodą. Savaime suprantama, tai buvo draudžiama. Vėliau studijavau P. Cezanne darbus su savo filosofijos dėstytoju Henry Maldiney. Mano nuomone, P. Cezanne yra reikšmingiausias peizažo dailininkas per pastaruosius tris šimtmečius.

Mano gimtajame mieste taip pat gyveno prancūzų poetas, Nobelio premijos laureatas Saint-John Perse(Prancūzų poeto Saint-John Perse kūrybą į lietuvių kalbą vertė Tomas Venclova – red.).

Sakoma, kad šiandienos poetų misija gerokai pasikeitė palyginti su ankstesniais šimtmečiais.

Nėra kažkokios išskirtinės poeto misijos. Poezija turėtų saugoti žodžio orumą ir grožį.

Literatūrinėje žiemoje nuskambėjo mintis, kad poetas galėtų atsisakyti dėl kūrybos – net Dievo, šeimos. Ką Jūs manote?

Gyvenimas daug svarbesnis negu poezija, ir poezija turi tarnauti gyvenimui, o ne priešingai.

Kokios filosofijos metmenys yra jūsų poezijos pagrindas?

Pirmiausia – fenomenologija. Ypač didelę įtaką man padarė meno filosofas Henry Maldiney, buvęs mano dėstytojas ir tikras mokytojas. Kuo pasižymi fenomenologija? Tai santykio su supančiu pasauliu, su daiktais ir asmenimis filosofija. Ji perteikia ryšį su aplinka, su gyvenimu.

Ar poezija Prancūzijoje poezija mėgstama?

Deja, Prancūzijoje poezija menkai skaitoma. Yra daug daugiau žmonių, kurie rašo poeziją ir nepakankamai žmonių, kurie ją skaito. Visi didieji poetai pirmiausia yra daug skaitantys žmonės. Jie – didieji skaitytojai.

Kalbino Virginija Januševičienė

Pascal Riou eilėraštis „Pasenęs Zachiejus“

Laipiodamas į medžius visada maniau,
kad būsiu pirmasis tave pastebėjęs
ir pakilęs virš minios erzelio, kur ligoti vaikai,
apdairūs išminčiai ir svetimšaliai kareiviai,
savo ginklais staiga tave užstojantys.

Diena, kai mano tarnai tau padengė stalą,
buvo mano šlovės ir jaudulio laikas;
tikėjau ją nesibaigsiant.

Pasenau bėgant metams – ir tavo veidas kaip gyvas priekaištas.
Privalėjau toliau rinkti mokesčius
ir lenktis dienos galingiesiems. Šakos
išsikerojo ir aš taip pavargau
tave sekti – net iš toli…

Būna laikas, kai tylėdamas stoviu
paskendęs šviesoj, kuri krinta
gilumoje didžiulės, tuščios navos,
paliktos giedotojų.
Man prireikė penkiasdešimties metų suprasti,
kad ten manęs lauki.

Iš prancūzų kalbos vertė Tomas Taškauskas