2014 12 23

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Trys karaliai Odminių gatvėje, arba Viltis auga, kai nesi vienas

„Esame trys ambasadoriai – tarsi Trys karaliai, kurie anuomet atnešė dovanų Kūdikėliui. Jūs mums atstovaujate Kūdikėlį Jėzų, ir mūsų dovana, skirta tam, kad galėtumėte tęsti savo veiklą“, – kalbėjo arkivyskupas Pedro López Quintana, apaštalinis nuncijus Lietuvai, dalyvavęs kalėdinėje vaikų šventėje.

Gruodžio 19 d. vaikų ir paauglių dienos centre „Vilties angelas“, kurio steigėjas yra Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“, trys Lietuvoje reziduojančio diplomatinio korpuso nariai įteikė dienos centro vadovei ses. Jolitai Matulaitytei dovaną: nemažą pinigų sumą, skirtą centro veiklai paremti. Nuncijaus pakviesti prie dovanos prisidėjo visi Vilniuje dirbantys konsulai ir ambasadoriai, anot Prancūzijos atstovės Maryse Berniau, norėdami „paremti svarbią veiklą mieste“.

Ponia Maryse Berniau linkėjo šventėje dalyvavusiems vaikams kuo geriausios ateities, turint lygias galimybes su kitais, nes „jūs to verti!“ – sakė ji. Ispanijos ambasadorius Emilio Fernández-Castaño y Díaz-Caneja daug nekalbėdamas vaikams parodė smagų triuką, – žodžiu, šventinei nuotaikai nieko netrūko.

Evgenios Levin nuotrauka

Kokią viltį puoselėja „Vilties angelas“?

Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ vaikų ir paauglių dienos centras „Vilties angelas“ yra vienas pirmųjų Lietuvoje – savo veiklą pradėjo dar 1994-aisiais. Čia renkasi vaikai ir paaugliai iš šeimų, kuriose yra įvairių sunkumų. „Pavyzdžiui, vaikus augina viena mama, arba šeimoje, kur yra daugiau vaikų, tėčiai vis keičiasi. Vaikams trūksta rūpesčio, dėmesio ir meilės, tėvai patiria nedarbą, nepriteklių, piktnaudžiauja alkoholiu, narkotikais…“ – pasakoja dabartinė dienos centro vadovė ses. Jolita Matulaitytė MVS.

Viskas prasidėjo nuo to, kai viena Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacijos narė suorganizavo vasaros stovyklą. Atgimimo pradžioje atsirado vaikų, elgetavusių gatvėse, kurių nepriimdavo klasėse, kurie patirdavo patyčių. Seserys pakvietė po keletą tokių vaikų iš skirtingų miesto parapijų. Po stovyklos, kurioje dalyvavo apie 20 vaikų, tapo aišku, jog, norint ugdyti vaikus brandžiais žmonėmis,  stovyklos neužtenka. Iš pradžių užsiėmimai vykdavo svaitgaliais, o ilgėliau atsirado daugiau patalpų, prisijungė daugiau norinčiųjų. Šiandien įvairiose programose dalyvauja apie 70 vaikų iš 28 šeimų.

„Vilties angelas“ dabar priima vaikus nuo 2 iki 19 metų amžiaus. Vaikai ateina į savo amžiaus grupei skirtą užsiėmimą, jiems padedama ruošti pamokas, rengiamos šventės, stovyklos, vyksta asmeniniai pokalbiai su specialistais. Tačiau dienos centro organizatoriai puikiai supranta, kad to dar negana. „Jeigu norime, kad vaikai gyventų savo šeimose, ir tas gyvenimas jiems būtų keik įmanoma lengvesnis, privalome bendrauti ir su jų tėvais, todėl ir jiems rengiami grupiniai užsiėmimai, kuriuose lavinami tėvystės ir darbo įgūdžiai, vyksta indivudualūs pokalbiai.“ Darbas su tėvais be galo svarbus, kad įvyktų bent minimalių pokyčių šeimose, kurios dorojasi ne su vienu sunkumu.

Dalis šeimų į „Vilties angelą“ ateina per „Caritą“, į kurį kreipiasi bėdai prispaudus. Kitas jų nussiunčia Valstybinė ir savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnyba. „Materialiai padedame minimaliai, žinodami, kad materialinė pagalba dažnai ne visada yra tikra pagalba žmogui – ji kartais tiesiog atpratina pačiam imtis ir kažką pradėti keisti, rūpintis savo gyvenimu“, – sako ses. Jolita.

Tikroji pagalba

Viena iš tikslinės materialinės pagalbos formų – projektas „Parama per atstumą“, kai žmonės įsipareigoja globoti vieną vaiką, per metus jam skirdami bent 500 litų (apie 145 eurų) sumą. Vaikai prisimenami per gimtadienius, didžiąsias šventes. Programos esmė, kad konkretus žmogus remia konkretų vaiką, su juo palaikydamas ryšį tik per laiškus. „Gavę paramą drauge su tėvais arba su pačiu vaiku nuperkame jam, kas būtiniausia: batus, akinius, mokyklines priemones… Šiame santykyje mums svarbu, kad pinigai būtų ne dar viena pašalpa, bet bendravimas ir tarpusavio santykis, kuris taip pat augina“, – pabrėžia pašnekovė, primindama, kad vaikams yra svarbus ir pats faktas, jog nepažįstami žmonės staiga ima juo rūpintis ir jam padėti, niekaip nebūdami tuo suinteresuoti.

Nuncijus arkivyskupas Pedro López Quintana

Evgenios Levin nuotrauka

Kas traukia vaikus ir paauglius kelis kartus per savaitę lankytis dienos centre? „Pirmiausia jie čia atranda savo amžiaus draugų, kurių dažnai neranda mokykloje“, – pažymi ses. Jolita. Be to, vaikai čia randa suaugusiųjų, kurie tampa jų vyresniais draugais, priima juos tokius, kokie jie yra. Vaikai jaučiasi mylimi ir laukiami. „Kai pajunta pasitikėjimą kitais, pasidalina tuo, kas juos džiugina, ir tuo, kas sunku, paprašo pagalbos. Čia patenkinami svarbiausi jų porekiai: jie gali ateiti, šiltai būti, pavalgyti, išdykauti, prasmingai leisti laiką.“

Tėvai taip pat yra motyvuoti, nes supranta, jog čia jais rūpinamasi, jiems yra gera ir saugu. „Kad ateitų patys tėvai, kartais užtrunka ilgiau. Jiems iš pradžių būna nedrąsu, dėl dabartinių santykių, asmeninių savybių, žemo pasitikėjimo savimi lygio, nepasisekusių susitikimų kitur“, – tvirtina vienuolė.

„Kai šeimos ateina, neklausiam, kokio jos yra tikėjimo, ar praktikuojantys, ar ne, tačiau žmonės žino, jog mūsų centras yra Katalikų Bažnyčios dalis, kad tikėjimas mums čia dirbantiems ir savanoriaujantiems yra svarbus“, – pabrėžė pašnekovė. Drauge su vaikais meldžiamasi prie valgį, kartą per mėnesį švenčiamos Mišios, išvykų ar stovyklų metu kalbama ryto ir vakaro malda. Kartą per savaitę ar kas dvi vyksta katechezės. Tačiau, anot, ses. Jolitos, šie aspektai nėra skirti padauginti katalikų skaičių, bet kad vaikai ieškotų savo tikėjimo. „Manome, kad žmogus gali būti visiškai laimingas tik sutikęs Dievą. Tad, mūsų manymu, svarbu pažinti Dievą, atrasti santykį su juo, kad kai būsi užaugęs, turėtum platesnį spektrą, iš ko gali pasirinkti, juk negali pasirinkti to, ko nepažįsti.“

„Būna, kad lankydami mūsų dienos centrą vaikai paprašo būti pakrikštijami arba priimti Pirmąją Komuniją, – dalinasi patirtimi centro vadovė. – Būna, kad po ilgesnio santykio apsikrikštija ir tėvai. Vaikams tampant paaugliais kyla labai daug klausimų – esame atviri, kad jie galėtų mums juos užduoti, paskui svarstytų ir pasirinktų.“

Sunkiausia – pradėti kaskart iš naujo“

Centre dirba psichologė ir keletas socialinių darbuotojų, tačiau centro darbas neįsivaizduojamas be savanorių, kurių šiuo metu yra apie 50. Savanoriai individualiai bendrauja su vaikais, veda grupinius užsiėmimus, šventes, stovyklas ir pan. „Dažniausiai tai studentai arba ką tik studijas baigę žmonės, kurie, negaliu sakyti, kad atranda laiko ar neturi ką veikti, bet tiesiog pasirenka savo laiką skirti šiems vaikams“, – sakė vadovė.

Evgenios Levin nuotrauka

„Bendraujant su tėvais dažnai reikia atrasti jėgų pradėti iš pradžių. Pavyzdžiui, vaikui nesiseka mokytis, ir jis nebenori eiti į mokyklą, bet mes susitariam ir atrodo, jog vaikas jau viską suprato ir pradeda ją lankyti, bet staiga vėl meta… Arba tėvams, sergantiems alkoholizmu, ilgai užtrunka, kol pripažįsta, kad serga. Jau atrodo, jog pripažįsta, ir susitariame, kad pradės lankyti Anoniminių alkoholikų grupę, tačiau galiausiai tai įvyksta ne iš pirmo ir ne iš trečio karto… “

Sunkiausia, kai šeimoje įvyksta atkrytis, sako ses. Jolita. „Man asmeniškai daug lengviau priimti vaikus. Tiesa, jeigu nesi mylimas, tavimi per mažai rūpinasi, dažnai būni piktas, agresyvus, su spygliais, nėra lengva tokį mylėti, ir jiems nėra lengva priimti meilę.“ Dažnai meilė žmonės asocijuojasi su prarasta ar nepatirta meile, su prarastais santykiais, sužeidimais, kuriuos turi, – aiškina specialistė. Pasak jos, lengviau bendrauti su vaikais, nes mums aiškiau, kad jų patirtis labai susijusi su šeimos, su suagusiųjų patirtimi. „Tėvus priimti sunkiau, nes jie patys renkasi ir kuria savo gyvenimą. Dažnai ir jie yra užaugę sunkiose savo šeimų situacijose.

Yra sunku priimti tėvų melą, nes jie išmoksta gyventi mele ir greičiausiai patys nebejaučia, kad taip gyvena… Dažnai kuria savo įvaizdį, kokie yra rūpestingi, kaip jiems sunku, kaip jų niekas nesupranta, – jie taip išmokę gyventi. Reikia išsaugoti viltį, turėti jėgų pradėti vis iš naujo, – iš naujo susitikti tuos žmones ten, kur jie yra. Jie dažnai kenčia yra vieniši, nepriima kitų“, – sako „Vilties angelo“ vadovė.

ses. Jolita Matulaitytė MVS

Pašnekovė neslėpė ir dar svarbesnio aspekto, nujaučiamos kančios: „Kartais labai sunku priimti ir savo bejėgiškumą, kad negaliu radikaliai pakeisti šeimos, negaliu paimti ir sutvarkyti žmogaus gyvenimo, vadovauti jam…“ Taip niekas nepavyksta, teigia juk žmogus pats gyvena savo gyvenimą – tokios pastangos būtų visišikai tuščios. Daug svarbiau kartu su žmogumi keliauti per jo pasisekimus, nepasisekimus, atkryčius…

Šeimose netrūksta nei psichologinio, nei fizinio smurto. Pavyzdžiui, tėvai sako savo vaikams: „Aš geriu, todėl, kad tu manęs neklausai. Mokytojai tavimi skundžiasi, todėl aš geriu.“ Vaikas nesupranta, kad priklausomas žmogus visada ras dešimtis priežasčių, ir jaučiasi kaltas. Tai viena iš psicholgonio smurto formų.

Arba jeigu mama gyvena su draugu, būna, kad tam tikru gyvenimo etapu draugas jai tampa svarbesnis už vaiką, nes nori jį išsaugoti, tad ir rūpinasi daugiau. Jeigu vaikai yra skirtingų tėčių, būna, kad tuometinis mamos vyras išskiria savo vaikus iš kitų, pavyzdžiui, parneša saldainių tik savo vaikams, o kitam – ne.

Kartais tėvai pasakoja, kaip jiems nelengva auginti vaikus ir kaip sunku susivaldyti nuo fizinių bausmių. Tėvai kartais patenka į beviltiškas situacijas: pavyzdžiui, kai viena mama augina 4–5 vaikus, arba yra tėtis, kuris, užuot padėjęs šeimai, tik apsunkina gyvenimą. Tokiai moteriai sunku ir beviltiška: sunku būti gera mama, sunku susivaldyti ir nešaukti ant vaikų.

Laukiama savanorių ir paramos

„Vilties angelo“ komanda puikiai suformuota, tačiau darbo čia niekada netrūksta. „Savanorių visada visada laukiame“, – teigia pašnekovė, užtikrindama, kad tikrai atsiras veiklos kiekvienam pagal jo lūkesčius ir galimybes bei dienos centro poreikius. Laukiama ir norinčiųjų dalyvauti projekte „Parama per atstumą“ arba paremti kitas centro programas. Parama gali būti ne tik finansinė, bet ir natūra. Pavyzdžiui, pora Vilniaus kepyklėlių kas antrą savaitę iškepa vaikams bandelių, pavakariams praverstų ir vaisiai ar kiti produktai.

„Matome, kad jeigu suskubsime tiems vaikams padėti, jie galės užaugti savo šeimoje, o jeigu nesuskubsime, savo šeimose augti negalės ir turės persikelti į globos namus“, – sako ses. Jolita. Ji pabrėžia, jog vaikui bet kuriuo atveju daug geriau užaugti šeimoje, turėti tėvus, kuriuos jie brangina ir gina, kad ir kokie jie būtų. „Žinodami šį vaikų poreikį ir trokšdami jų laimės, mes intensyviai dirbame ir su tėvais.“

Dėkodamas už Lietuvoje reziduojančių ambasadorių iniciatyvą Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ vadovas Lina Kukuraitis kalbėjo apie viltį: „Kiekvienoje socialinėje srityje matome, kad vieni mes nieko nepadarysime, reikia visų bendros pastangos. O ši iniciatyva ir pastanga teikia labai daug vilties.“ Be abejo, šie žodžiai primena apie visų mūsų bendrą atsakomybę – pagal galimybes bent paremti tuos, kurie nebegalėjo likti tik užjaučiančiais stebėtojais.

Saulena Žiugždaitė

Vilties angelas kalėdinė šventė

Vilties angelas kalėdinė šventė

 

Vilties angelas kalėdinė šventė

Prancūzijos ambasadorė p. Maryse Berniau

Evgenios Levin nuotrauka

Ispanijos ambasadorius p. Emilio Fernández-Castaño y Díaz-Caneja

Evgenios Levin nuotrauka

Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ vadovas Lina Kukuraitis

Evgenios Levin nuotrauka