Kun. Mozė Mitkevičius: „Dievas ir toliau dėlioja mano gyvenimo mozaiką“

Tada ir staigūs posūkiai nebestebina, kaip kad besiskleidžianti teisininko karjera, išaugusi į Šventojo Rašto studijas Romoje. Kadaise sėkmingai keliavęs „normaliu“ pasaulietiniu keliu, MOZĖ MITKEVIČIUS (g. 1979) prieš keletą metų buvo įšventintas kunigu. Sako, dabar yra pats normaliausias ir laimingiausias žmogus, atradęs savo vietą.

Šis pokalbis – iš neseniai pasirodžiusios naujausios Bernardinai.lt knygos „Tik ėjimas keliu“, kurioje publikuojama 27 pokalbiai su žinomais Lietuvos dvasininkais. Daugiau apie knygą skaitykite čia.

Kunigauji jau porą metų. Lyg esi minėjęs, kad tavo svajonė buvo tapti kaimo parapijos klebonu, tačiau kol kas taip nenutiko?

Taip, visą laiką norėjau kunigauti kaime. Man atrodė, kad jaunas kunigas turi pradėti kunigišką veiklą nuo kaimo parapijos, nors daug kas jos bijo. Pasaulyje retai karjera prasideda nuo viršukalnių, viskas iš pradžių nuo paprastesnių vietų, o paskui jau sudėtingėja. Bažnyčioje, manau, pastoracija turėtų prasidėti nuo kaimo, nes jaunas kunigas turi daug entuziazmo ir gali atgaivinti kokią nors kaimo parapiją. Paskui jau palaipsniui jo patirtis priaugtų iki miesto sielovados. Bet mano atveju taip nebuvo, kaimo nepasitaikė. Įšventintas į diakonus buvau paskirtas Vilniaus Šv. Juozapo seminarijos propedeutinio kurso ugdytoju. Vėliau keturis mėnesius dirbau vikaru Vilniaus arkikatedroje, po to mane perkėlė į Pal. J. Matulaičio parapiją.

Katedra nėra parapija tikrąja žodžio prasme. Tai daugiau reprezentacinė vieta, daug turistų, tikintieji nuolat keičiasi, tokia labiau „proginė“ bendruomenė, kuri renkasi iškilmingomis progomis – per valstybinių švenčių minėjimus ar pan. O Pal. Jurgio Matulaičio parapijoje jau buvo proga pamatyti, kas yra kunigystė: ten daug įvairiausių veiklų, kunigui tikrai yra ką veikti. Esu labai dėkingas Dievo vedimui ir tai parapijai, džiaugiuosi, kad pasitaikė proga pabūti ten. Daug ko ten išmokau: tai ir bendrystės patirtis, ir pamokos, kaip susikalbėti su žmonėmis. Aišku, parapija didžiulė, žmonių gausa neišvengiamai įsuka į „konvejerį“, kuris atskleidžia ir kitą kunigystės pusę – nelabai patrauklią – labai pavargsti…

Turi būti visada visiems prieinamas? Visą laiką?

Viskas priklauso nuo kunigo, ar tiksliau – nuo paties asmens – kiek leidiesi būti prieinamas, tiek ir būsi. Gali bet kada pasakyti, kad mano darbo valandos baigėsi, nenoriu, negaliu kažko atlikti. Žinoma, reikia nusistatyti tam tikrus prioritetus, bent jau Vilniuje, nes kitaip išsibarstysi: būna daugybė susitikimų, kur kunigo dalyvavimas yra tiesiog etiketo klausimas. Tai pradedi greitai skirti, kad tavęs ten nereikia ir prasmingiau bus apsilankyti kitur, pavyzdžiui, nueiti į darželį ar mokyklą, pas neįgaliukus ar su matulaitiškiais pabūti.

Koks buvo kelias iki kunigystės? Į seminariją įstojai iš Vilniaus Bernardinų parapijos, ar ten ir subrendo tavasis pašaukimas?

Savo pašaukimo nesieju su kuria nors viena vieta ar vienu žmogumi. Visą laiką pašaukimas man atrodė slėpiningas dalykas; nelabai tikiu tokiais staigiais ar pernelyg aiškiais pašaukimo atvejais, kai scenarijus maždaug toks: „Prasivėrė dangus, ir pasigirdo balsas: eik ir būk kunigu.“ Man atrodo, kad Dievas gerbia žmogaus laisvę, nesibrauna primityviai su reikalavimu būti kunigu. Veikiau palengva, po truputį dėlioja įvairiausius įvykius, kol galiausiai kaip visuma susidėlioja kunigystė.

Taip, Bernardinai užima labai brangią vietą mano tikėjimo kelionėje, nes aš ten subrendau – ne tik pašaukimui, bet apskritai suaugau kaip žmogus, pradėjau kelti gyvenimo prasmės ir tikėjimo klausimus. Ten turėjau gražų kunigiško gyvenimo pavyzdį – pranciškono kunigo Juliaus Sasnausko pavyzdį. Kartais tarsi pajuokauju, bet iš tiesų taip ir yra – kad pirmąją seminariją aš baigiau Bernardinuose, ten gavau visą pagrindą, pirmiausia bendražmogiškų santykių, kuriuose brendo vertybės, o paskui jau ir teologinės žinios, ten augo mano tikėjimas. Tai vyko labai natūraliai, be jokių paskaitų ar ypatingų refleksijų, tiesiog būnant, bendraujant su tais žmonėmis, kurie tuo metu buvo. Kartu besimeldžiant, bedirbant, bekeliaujant ir subrendau kunigystei.

Iš kunigo Juliaus gavau labai daug. Taip pat ir teologinį bagažą, bet ne vadovėlinį. Tekdavo vežioti jį į įvairius Lietuvos miestelius ir kaimus, kur vykdavo atlaidai ar rekolekcijos. O nuvažiavus tokion vieton, negi sėdėsi automobilyje? – tai vis dalyvavau tuose renginiuose, klausydavausi, ir tie dalykai sėjosi ne tik tų žmonių, bet ir mano širdyje. Palaipsniui tai augino. Iš tiesų Juliaus draugystė man labai daug duoda – ir tada, ir dabar. Nedrįsčiau sakyti, kad esu jo mokinys, bet norėčiau lygiuotis į Julių, man visą laiką imponavo jo matymo kampas, jo gebėjimas sudabartinti Evangeliją, tai, kaip jis moka prabilti į žmones, matyti esminius jų poreikius. Tai nereiškia, kad Julius yra populistas. Atvirkščiai, dažniau jis labai nelengvas, nes neprisileidžia kaukių ir nemėgsta gudravimų.

Gal atsimeni kokių įvykių, pavyzdžių iš to kasdienio bendruomeninio gyvenimo, kuris Tave ir kitus ten buvusiuosius augino, labiau paveikė?

Neatsimenu kažkokių konkrečių įvykių, kuriuos būtų galima pateikti kaip receptą, siekiant auginti tikėjimą. Manau, kad viską diktuoja santykis. O įvykiai po to natūraliai dėliojasi, esi toje aplinkoje ir matai, ko reikia. Kažkas pradeda tvarkyti aplinką ar planuoja išvykas, stovyklas, dviračių žygius – prisidedi prie to. Pamenu, tvarkėme Kristaus laiptų koplyčią, kuri sovietiniais metais buvo visiškai suniokota. Tikrai tai nebuvo iš aukščiau nuleistas paliepimas, o natūraliai gimęs troškimas atgaivinti tą vietą, galiausiai ji pasidarė atvira ir kitiems. Gal dar kažką tie laiptai patrauks, prakalbins?

Matai, vieni žmonės gali sekmadieniais ateiti pasimelsti į šv. Mišias ir po jų išeiti, ir jų dvasinis gyvenimas bus pakankamai palaikomas. Bet kai įsijauti į tam tikrą vietą, jos istoriją, supančius žmones, užmezgi su jais ryšį, tada tau nebeužtenka vien sekmadienį ateiti į Mišias, norisi ir artimesnio santykio. O kartu būnant, juk nesėdėsi visą laiką rankas sudėjęs, imiesi veiklos ir gyvenimas pagimdo gražių dalykų. Žinoma, visko pasitaiko – juk esame žmonės, tad ir bendruomenėje būna ir nusivylimų, ir intrigų, bet kai pasižiūriu į visumą, suprantu, kad ta vieta mane augino ir suteikė labai didelę patirtį.

Kaip supratai pašaukimą kunigystei? Kaip jį atpažinai?

Man tikrai nenutiko taip, kaip kad šv. Ignacui Lojolai ar kokiam kitam šventajam, kuris prisiskaitė šventųjų gyvenimų aprašymų ir nusprendė tarnauti Dangaus Karaliui. Mano kunigystė gimė iš realių santykių, ne iš šventų pasakojimų. Apskritai į pašaukimą žvelgiu kaip į visumą, man patinka lyginti jį su mozaika. Skirtingos patirtys, įvykiai, sutikti žmonės – tarsi akmenukai dėliojasi, tačiau niekada nežinai, kas išeis. Mano atveju susidėliojo kunigystės paveikslas, bet nebūtinai tai reiškia, kad tas pašaukimas buvo Dievo primestas. Manau, jog Dievas taip nesismulkina, Jis apskritai nori matyti žmogų amžinybėje, šalia savęs ir pirmiausia santykyje su Juo, o kunigystė, vienuolystė, viengungystė ar šeima – tai yra būdai, per kuriuos Dievas mėgina kurti santykį.

Ne tik iki seminarijos, bet ir seminarijoje – gimė labai gražios draugystės, ji man dovanojo draugų, su kuriais ir šiandien bendrauju, jie tapo geriausiais bičiuliais. Taigi labai nesureikšminčiau kunigystės kaip išskirtinio būdo būti su Dievu, nematau reikalo įsivaizduoti, kad esu ypatingas tik dėl to, jog esu kunigas. Dievui turbūt labiau rūpi pati kelionė, tiksliau – buvimas kartu, negu keliavimo būdas ar maršrutas. Man rodos, kad kartais pernelyg sureikšminame kelią, keliavimo būdą. Taip, galbūt kiekvienam žmogui Dievas numato kelią, kuriuo būtų lengviausia eiti ar kuris jam teiktų didžiausią džiaugsmą, bet Jis vis tiek palieka laisvę rinktis. Be to, ne visada taip jau ir aišku, kad turi eiti šiuo, o ne kitu keliu. Iš tiesų daug svarbiau, ar eini su Dievu.

Bet vis tiek kažkada reikėjo apsispręsti ir labai konkrečiai pasirinkti kunigystę?

Mes dažniausiai žvelgiame gana paprastai, arba – arba: aš tapau kunigu arba pasirenku šeimos gyvenimą. O Dievas, man atrodo, mato milijoną galimybių, ir jos visos Jam yra tinkamos. Gal mums patiems svarbesnis pasirinkimo klausimas. Vaikystėje svajodavau apie pasiaukojančius žygdarbius dėl kitų, paauglystėje norėjau būti kaip visi, „normalus“ žmogus, o kunigai man atrodė „nenormalūs“. Ne tik dėl to, kad kartkartėmis kyla koks skandalas, susijęs su jais, bet tiesiog man atrodė, jog kunigai yra labai nesavanaudiški, altruistai, o „normalus“ žmogus turi galvoti apie savo šeimą, savo namus, ir gerąja prasme turi būti truputį egoistiškas – nes jei negalvosi apie savo šeimą, kas apie ją galvos? „Normalus“ reiškia, jog atitinki tam tikrus standartus; jaunas žmogus turi turėti šeimą, gražią žmoną, du vaikus – geriausia kad būtų berniukas ir mergaitė, namą, gerą darbą, porą automobilių ir t. t. Nuo mažens esame pratinami prie tokio gyvenimo idealo. Juntamas didelis spaudimas, jei renkiesi kitokį gyvenimą, tada patenki į „nenormaliųjų“ klasę. O aš juk norėjau būti kaip visi. Man atrodė, kad dabartinis žmogus turi gyventi būtent taip. Ir tokio „normalaus“ gyvenimo siekiau, svajojau apie jį. O dabar suvokiu, kad esu pats normaliausias žmogus, ir esu laimingas būdamas kunigu.

Atrodo, buvai įstojęs į tokio „normalaus“ gyvenimo vėžes – baigei teisės studijas, dirbai Mokesčių inspekcijoje. Ir tada – staigus posūkis į kunigystę. Kas nutiko?

Na, nebuvo kažkokio staigaus posūkio, galbūt tiesiog trūko dar kelių akmenukų į mozaiką, kol išryškėjo konkretus piešinys. „Normalaus“ gyvenimo motyvacija šiek tiek pastūmėjo teisės studijoms, bet vėliau tie motyvai keitėsi. O studijos davė nemaža patirties. Mokesčių inspekcija šalia popierių dovanojo puikų kolektyvą. Aišku, pripranti prie švaraus, be jokių įtampų darbo, be jokios grėsmės ar baimės jo netekti, pripranti prie gero atlyginimo ir lengvatinių paskolų, visa tai įsuka į planus apie būstą, šeimą ir pan. Taigi, atsiranda visos galimybės nebūti kunigu.

Nors staigaus pokyčio kelyje į kunigystę nebuvo, bet išskirčiau du įvykius, kurie kažkaip supurtė ir kurių dėka pradėjau kitaip daug ką vertinti. Vienas jų nutiko dirbant Mokesčių inspekcijoje, kitas – dar mokykloje.

Kai mokiausi Vilniaus jėzuitų gimnazijoje, vienuoliktoje klasėje man su keliais draugais vairuojant automobilį įvyko avarija. Važiavome be teisių – jų nebuvom pamiršę, tiesiog jų net neturėjome. Tai nutiko prie Misionierių bažnyčios, Vilniuje. Ten stovi toks stulpas, tiksliau – gatvės žibintas, dar ir šiandien pasviręs; ir dabar važiuodamas pro šalį dėkoju Dievui už tą stulpą. Tai į jį mes trenkėmės su mašina lenkdami autobusą. Kažkaip sugebėjome išlipti iš to automobilio, ištikti šoko, pradėjome bėgti, staiga prisiminę, kad dabar fizikos pamoka. Taip bebėgant mane ištiko tokia tarsi nušvitimo akimirka, man kilo klausimas: bet kur aš bėgu? Tada kilo mintis, kad policija vis tiek mūsų ieškos ir turbūt ras. Sustojau, grįžau atgal, atsisėdau ant šaligatvio ir pradėjau laukti policijos. Tas klausimas, „kur aš bėgu“, po truputį išprovokavo ir dvasinius apmąstymus, gyvenimo prasmės paieškos klausimus. Žinoma, ne iš karto sėdint ant šaligatvio, bet tam įvykiui atslūgus. Iki to įvykio apskritai jokios atsakomybės neturėjau, o dabar pasimokiau iš neigiamos patirties. Pradėjau mąstyti, ką gyvenime veiksiu, ir turbūt tada sugalvojau, kad noriu būti „normalus“ žmogus, siekti tų dalykų, kuriuos jis turi. Pradėjau geriau mokytis ir, žiū, visai neblogai baigiau mokyklą.

Gana atsitiktinai įstojau į teisę, nors labiau norėjau studijuoti filosofiją ar psichologiją (ačiū Dievui, ten neįstojau). Atsimenu, kad viena draugė važiavo laikyti stojamojo lietuvių kalbos egzamino į Teisės akademiją. Mes, keli bičiuliai, palaikėme jai kompaniją, o kartu nuvežėme ir savo dokumentų kopijas, „dėl kompanijos“ ir egzaminą laikėme. Kiek vėliau važiavau pro šalį ir, pamaniau, pasiimsiu dokumentus, o pasirodė, kad įstojau – taip ir pradėjau visai „netyčia“ teisę studijuoti. Pirmame kurse buvo nelengva, sakiau – Dieve, jei leidai čia įstoti, leisk ir pabaigti. Ir pabaigiau.

O antras esminis įvykis, po kurio įstojau į seminariją, nutiko dirbant Mokesčių inspekcijoje, kai labai aiškiai supratau, kad esu ne savo vietoje, nors, kaip minėjau, ten dirbti buvo labai smagu. Buvo surengtas Naujųjų metų vakarėlis darbuotojams, tarsi padėkos šventė. Labai gerai prisimenu, kaip viršininkė visiems darbuotojams dėkojo už darbą. Įstrigo maždaug tokia frazė: „Šiais metais surinkta mokesčių 0,0…% daugiau nei pernai, darbas efektyvus, viskas tobulėja.“ Ir taip toliau. Tada savęs paklausiau: negi visą gyvenimą dirbsiu, kad pasikeistų kažkokia dalelytė procento po kablelio? Tas darbas tikrai labai geras, reikalingas valstybei, bet kai pradėjau galvoti konkrečiai apie savo gyvenimą – vienintelį man skirtą gyvenimą – staiga suvokiau, kad nenoriu jo viso atiduoti tokiam kilniam tikslui kaip mokesčių mokėjimo kėlimas procento dalimi po kablelio. O ko aš tada noriu? Noriu dirbti su žmonėmis, tarp žmonių? Dėl to nebūtinai reikia tapti kunigu. Bet tai, matyt, buvo tas paskutinis akmenukas, po kurio pamačiau labai aiškią kunigo mozaiką, ir tada net nebuvo svarbu iš principo – po kiek metų baigsiu seminariją, ar ką darysiu, jei manęs nepriims. Tada jau labai aiškiai žinojau, kad mano gyvenimas vis tiek kažkaip bus susietas su Bažnyčia.

Būna, kad žmonės kalba, jog kunigai gerai gyvena, be rūpesčių, kai kurie gal dėl to net ir pasirenka šį kelią – o man tikrai nereikėjo bėgti nuo nepatogaus gyvenimo. Po mano apsisprendimo kaip tik paskyrė į aukštesnes pareigas, alga padidėjo. Taigi turėjau visas sąlygas sėkmingai gyventi tą „normalų“ gyvenimą. Nebeteko tos padidintos algos gauti. Nors ne visada taip jau lengva buvo. Teko patirti ir sunkių akimirkų, pamenu, kai paauglystėje, kelerius metus valgydavom „Betanijos“ valgykloje, kai po tėvo mirties gyvenome labai skurdžiai. Tačiau ir ši patirtis naudinga, ugdė jautrumą kitam žmogui. Žodžiu, viskas vienaip ar kitaip pasitarnauja visumai, kurios mes dažniausiai iš karto nesuvokiame. Kažkaip susidėliojo tai į kunigystę…

Kaip šeima, artimieji reagavo į apsisprendimą tapti kunigu?

Mano močiutė nuolat melsdavosi, kad aš būčiau kunigas. Aišku, maldos įtakos nepamatuosi, ji – slėpinys, bet tikiu, jog močiutė nemažai prisidėjo savo malda. Iki paskutinės akimirkos niekam nesakiau, kad stoju į seminariją. Kai paskambinau močiutei pranešti, jog įstojau, sode sau kapstėsi… Paskui pasakojo savo reakciją: „Aš tik trypt, trypt ir vienon pusėn, ir kiton, nei tūpt, nei stot, nebežinau nei ką čia bedaryt iš tos laimės.“ Labai džiaugėsi. Paskui, būdamas klieriku, jau aš meldžiausi už ją, kad ji sulauktų tos dienos, kada mane šventins kunigu. Sulaukė, dar ir balių atšokom. Dabar sveikata jau susilpnėjo.

Mama ir sesės niekada nebuvo labai religingos, nelabai supranta, iš kur čia tie kunigai atsiranda, tad niekaip negalėjo patikėti, kad tokiu būdu ir iš tokios šeimos gali imti ir gimti kunigas. Man buvo jau 25 metai, buvau suaugęs žmogus. Tad jos ir norėdamos nelabai būtų galėjusios atkalbėti. O reagavo keistai, sesuo leptelėjo, kokią čia nesąmonę sugalvojau. Tačiau vėliau ją sutuokiau ir dukterėčias krikštijau, manau, jog džiaugiasi. Mama labai norėjo anūkų ir tikėjosi, kad gal aš pirmas šeimą kursiu. Ji iki pat seminarijos baigimo vis dar klausdavo, iki kada dar galima išeiti iš seminarijos. Atsimenu, anksčiau Bernardinų parapijoje dar išgirsdavau: „Bet kokia laiminga jūsų mama, kad jūs kunigas…“ Tiesą sakant, mano mama visai nebuvo dėl to laiminga, bet dabar džiaugiasi: ne dėl to, kad esu kunigas, bet dėl to, jog esu laimingas. Man patinka, kad ji nesureikšmina ir nemistifikuoja mano kunigystės…

Likusią šio pokalbio dalį rasite knygoje „Tik ėjimas keliu: pokalbiai su dvasininkais“.