2014 12 27

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Aurelija Umbrasienė. Ką radai po eglute?

Mūsų pirmagimė taip nedrąsiai ėjo prie eglutės ryte. Su vyru gulėjom ir tyliai laukėm, kada gi ji ims šaukti, radusi dovanas. Bet dukra nusliūkino į vonią ir ten ilgokai užtruko… Akimirksniu suvokiau, kad ji… bijo. 

Tiesiog bijo – o ką, jei nieko neras? Ne juokas, jei naktį buvo Kalėdų Senelis, o dar labiau ne juokas, jei netyčia jis ėmė ir neužsuko… Pernai per Kalėdas jai buvo ketveri metai, ir, galvoju, galbūt ji ne taip gerai pamena, kaip ten buvo prieš metus – žinoma, dovanų buvo, bet penkiamečiai jau gali daugiau pamąstyti ir sugalvoti, o kas būtų jeigu… 

Taip, žinau, kad dalis krikščionių nepatikliai žvelgia į tuos „žaidimus su eglute“, teigdami, kad tai nieko bendro neturi su Kristaus Evangelija. Na, bet mano nuomone, Evangelijose nėra aprašyti ir tokie žaidimai kaip krepšinis, kvadratas, „trečias bėga“, „akla višta“ ir t. t. O vaikystė pilna žaidimų, ir kartais man atrodo, kad danguje su Jėzumi mes ne tik juoksimės, ne tik kalbėsimės rimtais veidais, bet ir pokštausime, žaisime. Nesmerkiu tų, kurie nestato eglutės, viliuos, kad ir nestatantys jos visą širdį atiduoda tam, kad šlovintų Viešpatį, o ne kad smerktų statančius.

Kalėdų išvakarėse pasakiau vyrui, kad būtų gerai, jei ryte ir jis pasėdėtų po eglute. Kodėl? Na, sakau, juk tu esi didžiausia Dievo dovana man… Juokėmės abu, kaip tai atrodytų, bet tos smulkmenos tokios smagios būna. Dukra jau kuris laikas svajojo būti fėja, o aš, eidama pirkti batų tepalo visai netyčia aptikau fėjos kostiumą… Tai ir skraido fėja mūsų namuose, kasdien kaip įvairiaspalvis drugelis. „Mama, tėčio noras išsipildė, mano noras išsipildė, o tavo noras, mama, ar išsipildė, ko tu norėjai?“. Akimirką virptelėjo širdis, nesumojau tuoj pat, kokį gi norą turėjau (tiesa, ir aš radau puikią dovaną po ta miela eglute…), tačiau čia pat prisiminiau: taip, Viešpats yra ištikimas, ir Jis išpildo norus Jo bijančių. Ir kokie norai, svajonės bekunkuliuotų mano širdy, žinau, jog didžiausias troškimas ir išsipildė, ir vis dar pildosi, ir jis dar turi pasiekti išsipildymo viršūnę, kulminaciją, kaip tas muzikinis kūrinys, turintis savo „aukščiausią tašką“.

Išties, gera žinoti, kad tau visai nereikia bijoti Kalėdų rytą. Tau nieko nereikia bijoti, nes Dievo gerumas beribis, Jo meilė gili, tikra, neveidmainiška.  Tau nereikia bijoti, kad nerasi dovanos po eglute, nes visa tai, apie ką net nedrįsti svajoti, kas pasotina tavo sielą, širdį, taip pat ir kūną, yra Kristuje. Jis myli tave. Tas, kuris nepagailėjo savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, – kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo? (Rom 8, 32) Ir Jis yra gyvas šiandien, Jis trokšta prisiliesti prie tavęs, kalbėti ir kalbėtis su tavimi. Taip, Jėzus atėjo, kad palaimintų tave. Kad atleistų kaltes, išgydytų ligas, dovanotų ramybę. „Aš atėjau, kad jūs turėtumėte gyvenimo, ir gyvenimo apsčiai“, – kalbėjo Jėzus. Ar galėtų gyvenimą teikti tas, kuris pats neturi apsčiai? Ir ar girdime, dėl ko Jis atėjo į mūsų gyvenimus? Jis atėjo praturtinti mus, aleliuja! Evangelija, ačiū Dievui, yra geroji naujiena! „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes Jis patepė mane skelbti Gerąją naujieną vargšams, pasiuntė mane gydyti tų, kurių širdys sudužusios, skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo, siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti maloningųjų Viešpaties metų“ (Lk 4, 18) – kokia yra gera naujiena tam, kurio širdis sudužusi? Kas yra gera naujiena tam, kuris yra nelaisvėje? Ar tiem, kurie yra akli? Geroji naujiena yra ta, kuri veda į laisvę, išgydytą ir atstatytą gyvenimą, geroji naujiena yra ta, kuri atveria Kristų visoje Jo šlovėje, atveria Jį mumyse, tikinčiuosiuose, geroji naujiena yra ta, kuri liudija, koks yra Jėzus… O štai, kai pradedi matyti, koks yra Jėzus, suvoki, kad tai vaikščiojantis žydintis sodas, kad Jo keliai – ne mirties, ne tamsos, bet šviesos ir gyvenimo, džiaugsmo ir malonės bei tiesos keliai: Aš visuomet matau Viešpatį priešais save. Jis mano dešinėje, kad Aš nesusvyruočiau. Todėl džiūgavo mano širdis, krykštavo mano lūpos, ir mano kūnas ilsėsis viltyje, nes Tu nepaliksi mano sielos pragare ir neduosi savo Šventajam matyti supuvimo. Tu man atvėrei gyvenimo kelius ir pripildysi mane džiaugsmu prieš savo veidą (Apd 2, 25-28; Ps 16)

Ne po eglute, bet Kalėdų rytą aš radau Jėzų. Ne ką tik gimusį, bet esantį Tėvo dešinėj. Išaukštintą Tėvo ir esantį mano širdyje. Nesuprantu, kaip tai gali būti, kaip Dievas tiek daug suteikė žmonėms, bet Kristus apsigyveno tikinčių Juo širdyse. Ir šiandien Jis nori gyventi per mus, būti per mus, kalbėti per mus. „Kalėdiniai“ Evangelijų skyriai man byloja, kad Dievui išties nėra negalimų dalykų (Lk 1, 45), bet Jis vis dar ieško žmogaus, žmonių. Jis neatsižvelgia į asmenis, bet atsižvelgia į vienintelį dalyką – ar Jo trokšta? Ir kaip labai Jo trokšta? Jis ieško tų, kurie leis Jam veikti per juos, daryti savo darbus per juos… Kaip kažkas yra taikliai pastebėjęs: ar Jėzus nustojo būti pateptas tą akimirką, kai apsigyveno tavyje? Ne. Suprantu, kad turiu augti Jo pažinime, suvokime, kas Jis yra, ir kad Jis yra manyje. Ir kai gyvensiu ne aš, bet many gyvens Kristus, pasakysiu dukrai, kad didžiausias mano troškimas išsipildė…

Kalėdų rytą taip pat suvokiau, kad tai Jėzus rado mane. Jis rado mano širdį… Kažkurią akimirką pasimetusią ir sutrikusią. Paprastai pasimetimas ir baimės ateina per žmones ar kokias sunkias aplinkybes, bet jos neateina iš to, kuris dovanoja ramybę. Ir Jis yra mano Viešpats. Ir niekas nėra taip svarbu kaip Jis, aleliuja!

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.