2014 12 27

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

In memoriam lenkų kino režisieriui Krzysztofui Krauzei

2014 m. gruodžio 24 d. mirė vienas žymiausių ir jautriausių šių dienų lenkų kino režisierių Kšištofas Krauze (Krzysztof Krauze). 61-erių kūrėjas sirgo prostatos vėžiu.

Pateikiame kino kritikės, režisieriaus draugės Barbaros Hollender laikraštyje „Rzeczpospolita“ publikuoto nekrologo ištraukas:

Lenkų kino režisierius Krzysztofas Krauze, 2007 m.

EPA nuotrauka

„Žinojome, kad tai nutiks. Kad jau pablogėjo. Kad padėti gali tik stebuklas. Keletą savaičių Kšištofo telefonas buvo išjungtas, o „Skype“, kur visada rodė, kad jis „Prisijungęs“, pasirodė užrašas „Pasišalinęs“. Taigi.

Kšištofas buvo fantastiškas menininkas. Žmogus, kuris mums paliko „Skolą“, „Išganytojo aikštę“, „Mano Nikiforą“, „Papušą“. Yra man sakęs: „Kažkuriuo metu žmogus turi sau užduoti klausimą: Kuo aš esu? Nusiplėšti kaukę, atsikratyti iliuzijų. Nes iliuzijos įtraukia ir išsekina. Gaila joms švaistyti energiją. Ir laiką, kurio, tiesą sakant, žmogus turi ne per daugiausiai.“

Kšištofas nuolat stengėsi sužinoti, kas jis yra. Žinojo, kuo tikrai nesąs. Nes nebuvo, nenorėjo būti režisieriumi-amatininku. Stodavosi už kameros tik tuomet, jeigu turėdavo ką pasakyti – paprastai apie tuos silpnesniuosius, kurie patys neturėjo jėgų šaukti. Kartojo, kad filmus kuria „apsaugai“. Žmonių, teisių, vertybių.

[…]

Kai susipažinom su Kšištofu, jis jau buvo nugyvenęs kelias dešimtis metų. Žymaus Varšuvos advokato ir aktorės sūnus, baigęs operatoriaus studijas. Bet nenorėjo filmuoti, galvojo apie režisūrą. Pralaukė karo padėties laikus, po to už tą laisvės akimirką sumokėjo keliais emigracijos metais. Bet grįžo į šalį, 1984 m. sukūrė svarbų dokumentinį filmą „Yra“ (lenk. „Jest“) apie piligrimo Zbrošo Dužo iš Grujco kaimo susitikimą su popiežiumi.Po ketverių metų debiutavo vaidybiniame žanre – „Niujorkas, ketvirta ryto“ pasakojo apie provincijos bufetininkę, svajojusią gyventi Amerikoje. Buvo apdovanotas už debiutą, tačiau pats laikė šį filmą nesėkme. 8 metus nestojo prie kameros. Kalbėjo: „Viskas žmogaus gyvenime vyksta ne be priežasties. Pradėjau suprasti, kodėl išėjo „Yra“. Ten buvo prisilietimas prie tiesos. Ir tai – vienintelis kelias. Reikia prie tos tiesos kastis“.

[…]

Kadras iš kino filmo „Papuša“ (rež. K. Krauze)

Už kukliomis sąlygomis kurtą filmą „Skola“ („Dług“) gavo Gdynės kino apdovanojimą. Tikrais įvykiais paremta istorija apie jaunus, greitai praturtėti norėjusius verslininkus, kurie nužudė juos šantažavusį gansterį, apie baimę, įsukančią į blogio spiralę, apie žmonių bejėgystę, apie tuometinį teisingumo lygį šalyje sujaudino žmones. Kšištofo žvilgsnis buvo ir naujas, ir kartu rodantis negailestingą tiesą apie laikus, kuriuose senų vertybių vietoje suklestėjo pinigų kultas.

Po to sekė filmai, kuriuos galėjo sukurti tiktai jis, su savo neįtikėtinu jautrumu, palaikomu žmonos Joannos Koss-Krauze. „Mano Nikiforas“ („Mój Nikifor“) pasakojo apie vienišą, negražų menininką, kuris pasiekė visišką laisvę – nuo pasaulio, sėkmės, kitų nuomonės, savo geismų. Bet taip pat ir apie draugystę, pasišventimą. „Išganytojo aikštėje“ („Plac Zbawiciela“) parodė dramą, kuri vyksta šalia mūsų, už sienos. Nieko šiame filme nekaltino, nesmerkė. Nes prieš tai to filmo herojai nebuvo blogi. Gal tik silpni, kad pakovotų už savo gyvenimą darbu.

Ir, pagaliau, „Papuša“ – filmas, kuris skverbiasi į pasąmonę, abejingų nepaliekanti istorija apie čigonų poetę. Pasakojimas apie kitoniškumą, apie savo tapatybės paieškas, apie priklausomybę grupei ir kainą, kuri sumokoma už kūrybą, apie atskirtį ir ant žmogaus užkritusį prakeikimą. Taip pat apie išdavystę ir ištikimybę. Apie meilę. Ir apie mirštantį pasaulį.

Paskutiniai filmai buvo jau tarsi išplėšti iš ligos, su kuria kovojo seniai. Apie vėžį sužinojo montuodamas „Išgelbėtojo aikštę“. Nugalėjo jį, gal šiek tiek sumenkino. Bet jis grįžo. Iš naujo chemija, vaistai – tuo metu Pietų Afrikos Respublikoje, kur filmavo. Kai Kšištofas suprato, kad negali ligos nugalėti, išmoko su ja gyventi. Bandė ją prijaukinti, juokaudavo. Visą tą laiką bendravo su draugais. Ta paskutinė ataka šių metų gegužę buvo labai rimta. Tada parašė laikraščiui „Gazeta Wyborca“ jaudinantį tekstą apie teisę į eutanaziją ir orią mirtį. […]

Žiūriu į „Skype’ą“. Dar vis matau tą oranžinį debesėlį „Pasišalinęs“. Dabar jau žinau, kad negrįš. Nesugebu galvoti, kad jo nėra.

Šiandien mąstau apie mūsų pokalbį liepos mėnesį. Priminiau jam, kad kažkada seniai, kai jo klausiau apie tai, kas jam gyvenime yra svarbiausia, atsakė: „Meilė“. „Ką šiandien pasakytum?“ – paklausiau. Akimirką patylėlėjęs, atsakė: „Ir toliau laikysiuosi šios nuomonės. Meilė yra vienintelis vaistas nuo gyvenimo. Šypsena, gerumas yra kaip kraujo perpylimas. O atsakomybės už kitą žmogų jausmas, jo apdovanojimas savo laiku? Nežinau nieko gražesnio.“

Tą, Kšišiau, atsiminsiu.“

Vertė Inga Janiulytė

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.