2021 09 23

Kostas Kajėnas

bernardinai.lt

Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

27 min.

Irena Veisaitė: „Baisiausia, kuo galima užkrėsti žmogų, yra neapykanta“

Teatrologė, literatūrologė prof. Irena Veisaitė. Martyno Kundroto nuotrauka

Tekstas pirmą kartą publikuotas 2014 m. gruodžio 29 d.

„Yra tokia pasaka. Anūkėlis klausia senelio, kas vyksta žmogaus viduje. Senelis jam sako: kiekvieno žmogaus sieloje kaunasi du vilkai: vienas įkūnija blogį, neapykantą, žiaurumą, o kitas – gerumą, meilę, atjautą, pagarbą. Anūkas klausia: tai koks gi vilkas laimės? Senelis atsako: tas, kurį geriau maitinsi savyje. Aš labai linkėčiau, kad mes maitintume savyje gerumo vilką. Tai nereiškia, kad mes neturime turėti savo pozicijos, mes tvirtai žinome, ko norime, ir mes savo poziciją ginsime, bet palikime erdvės ir kito supratimui“, – pokalbyje apie toleranciją ir jos svarbą šiandien sako teatrologė, literatūrologė, visuomenininkė IRENA VEISAITĖ.

Tolerancijos klausimas yra žmonijos išlikimo klausimas, nes tolerancija padeda įveikti neapykantą, ji skatina pakantumą, taip pat skatina netoleranciją netolerancijai, teigia prof. I. Veisaitė. Ką gi šiandien reiškia taip dažnai visur girdimas terminas „tolerancija“, kaip nepasiduoti neapykantai ir neleisti sau už blogą sumokėti tuo pačiu? Pasak I. Veisaitės, tolerancija nėra žiūrėjimas į kitą iš aukšto, tai nėra pozicijos neturėjimas ir susitaikymas su šalia esančiu blogiu.

„Tolerancija – tai labai sudėtinga sąvoka. Reikia gerai suprasti, kad tolerancija – tai nėra panieka, kad toleruoju kažką, kas yra žemiau, kas galbūt yra ne mano vertybė arba su kuo aš nesutinku, – aiškina I. Veisaitė. – Man atrodo, kad tolerancijos sąvoką reikia sieti su vertybinėmis kategorijomis, žinoti, ką tu toleruoji ir ko netoleruoji.

Man tolerancijos pavyzdys yra Dalai Lama, kuris būdamas Lietuvoje taip gražiai kalbėjo, kad tolerancija yra kito suvokimas, supratimas. Čepauskaitė yra gražiai pasakiusi, kad suvokusi, kas vyko Lietuvoje nacių okupacijos metais, suvokusi Holokausto mastus tapo didesnė Lietuvos patriotė. Tolerancija jai padėjo tapti žmogumi su pozicija, o tai yra labai svarbu.“

Prof. I. Veisaitė pasakoja stiprų tolerancijos suvokimą gavusi dar tėvų namuose, perėmusi iš religingo senelio, Babtų pienininko, kuris labai mylėjo visus savo kaimynus, visada jiems padėdavo ir sielodavosi, jeigu lietuvių ir žydų santykiai pablogėdavo arba atsirasdavo kokių trinčių. Gražias tolerancijos pamokas I. Veisaitei įskiepijo ir tėvai – ar būtų kalbama apie pagarbą totorių papročiams, paaiškinimą, kodėl žydų kilmės mergaitei negalima lankytis šalia namų esančioje mečetėje, ar apie žmogų, kuriam derėtų nusiimti kepurę einant pro Aušros vartus.

„Mano mamytė visada sakydavo: jeigu nerandi bendros kalbos su žmogumi – tu pats kaltas. Kiekvienas žmogus turi kažką savyje, ir tu turi stengtis jį suprasti. Mūsų namuose buvo labai daug įvairių žmonių, įvairių tautybių, – prisimena I. Veisaitė. – Tolerancija man buvo įskiepyta nuo pat mažens. O paskui, kai jau gyvenau pas ponią Ladigienę vokiečių okupacijos metais, pajutau, kas yra tikra artimo meilė, pajutau nepaprastą gerumą ir supratau, kad baisiausia, kuo galima užkrėsti žmogų, yra neapykanta. Ir aš visada gerbiau bet kokio tikėjimo atstovus, jeigu jie nėra agresyvūs.

Gyvenimas pamokė, labai žiaurus gyvenimas. Mano mamytė buvo nužudyta Holokauste. Mano dėdė žuvo „Lietūkyje“. Žiauriau jau sunku įsivaizduoti. Bet kas būtų, jeigu aš pradėčiau visų nekęsti? Tada aš užsikrėsčiau fanatikų gyvenimo suvokimu. Pati degraduočiau. Kelias vienintelis, esmė visa ko yra meilė artimui ir tolerancija ne ta sudėtinga su visais atspalviais prasme, bet kad stengtumeisi suprasti kitą.“

Tekstą parengė Jurgita Jačėnaitė.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien