2014 12 31

Antanas Šimkus

Kelionė

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Skaičiuotė

Astos Plechavičiūtės nuotrauka

Jau dvidešimt metų žiemą vasarą jis keliauja per miestą. Visada tuo pačiu ratu. Tai trunka pusantros valandos. Po penketą kartų kasdien. Jis niekada nenorėjo tapti žmogumi-laikrodžiu.

Norėjo groti ir klausytis muzikos. Ir pūtė saksofoną, kai tik leido plaučiai. Ir melodija pro jo buto langą liedavosi į pavasarinį vakarą, susigerdavo į kieme augančių kaštonų žvakes, jų baltumą ir tylą. Jo tėvai jį mylėjo ir dovanodavo natų sąsiuvinišų, namų jaukumą ir supratimo švelnumą ir dar daug dalykų, kurie pernelyg nepastebimi dideliems žodžiams, kaip nepastebimai vaikas išauga į berniuką, berniukas į paauglį, ir melodija liejasi kaip ta saulė per palangę, kol kažkas nutinka ir instrumentas užsikerta, užsikerta jo likimas. Atsiveria tarsi plyšys gyvenimo sienoje, pro jį landžioja svirpliai, naktimis kažką lieja savo balseliais, o vaikinas smakso į plyšį sienoje ir nebegroja. Jis atsiskiria. Atsitraukia. Nuo jaukumo, nuo šilumos, nuo darnių žodžių.

Jo širdis tarsi pulkas pabaidytų paukščių, blaškosi kažkur virš miesto kvartalo stogų, jis klausosi jų klyksmo tarsi muzikos. „Kokia gi čia muzika?“ – kas nors jautresnis paklaus „O koks gi gyvenimas, kai tie paukščiai, kai jų klyksmas, kai tave palieka?“ – atšaus jaunuolis… „Kas palieka?“ Jis neatsako.

Bet ir taip aišku.

Ji…

Ji išėjo ir išsinešė visas įmanomas melodijas iš jo galvos, sielos ir širdies, ir plyšys vis auga. Normaliam gyvenime užsimirštų per metus, pusantrų, ir liktų tik kaip smagus prisiminimas kartkartėmis, kai kokį nenumaldomai ilgą sekmadienį pamatai panašią merginą, moterį, fėją… Ir laikas stabtelėjęs, trumpam užgniaužęs kvapą, vėl pajuda sava tėkme, kuri, jau ir taip aišku, nenumaldomai nusineša viską, ką turi, ką turėjai ir turėsi, nes toks jau pasaulis, toks jau…

Bet ne… „Ne!“ Jis nepamiršo. Jis kaltina ją ir skaičiuoja, kiek jau praėjo nuo tada, kai jį paliko. Tai yra jo palikimas. Ir jis skaičiuoja – sekundes, minutes, valandas, sekundes, minutes, valandas.

„Argi ji to verta?“ – pradžioje gūžčioja pečiais draugai. „Argi ji to verta?“ – su ašarom akyse prašo palikti ją ramybėje tėvai ir artimieji. „Argi ji to verta?“ – su profesiniu susidomėjimu ir rūpesčiu klausia gydytojas.

Jis tyli. Visad tylėdavo. Bet pabaidytų paukščių klyksmai kartais išsiverždavo iš jo. Ir balti chalatai jį švelniai apsupdavo, susupdavo ir ramindavo jo paukščius, glostydavo, lesindavo žirneliais, visokių spalvų, snapai godžiai lesdavo ir dangus užsitraukdavo šydu. Klyksmai rimdavo. Bet laikrodis tiksi. Sekundės, minutės, valandos; sekundės, minutės, valandos. Jis skaičiuoja. Ir eina. Koks skirtumas, ar ji to verta? Galų gale, jokio skirtumo.

Gydytojas pagūžčiojo pečiais, kitas gydytojas palingavo galva, trečias panašiai, galų gale – koks skirtumas. Jį pripažino nepavojingu. Su sąlyga, jei jo paukščiai – narveliuose. Ir lesinami žirneliais. Tokiais pat rutuliukais buvo maitinami ir kitų čia esančių paukščiai – žmogaus-kalno, žmogaus-dėžės, žmogaus-voro…

Plyšys sienoje nebedidėjo. Svirpliai išsikraustė. Vis dėlto…

Pro tą tarpelį kažkada nutįso spindulys, tarsi šviesos laumė būtų nuverpusi siūlą, plonytį ir skvarbų, tarsi į tą giją būtų suverpti visų praradusių laisvę paukščių likimai.

Jis eina per miestą ir skaičiuoja. Sekundės, minutės, valandos; sekundės, minutės, valandos… Paskui jį driekiasi gija, beveik perregima, jis žingsniuoja lygiai pusantros valandos, penkis kartus per dieną, dvidešimt metų… Niekas mieste nebepamena jo istorijos.

Vieną sykį jis nebepasirodys. Ir paukščiai atgaus savo laisvę. Ir laisvė atgaus savo paukščius.

Ji to verta…

Laikrodis tiksi.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.