H. Kunčius: kai kuriuos dalykus turime aprašyti, kad išsiaiškintume

„Pelenai asilo kanopoje“, „Gaidžių milžinkapis“, „Nepasigailėti Dušanskio“, „Pijoko chrestomatija“, „Lietuvis Vilniuje“ – tai tik keletas šio rašytojo romanų, kurie žada žaismingą, ironišką, provokuojantį autoriaus požiūrį į pasaulį, šokiruojančią pasakojimo manierą, nepakantumą stereotipams. Praėjusiais metais H. Kunčius išleido net tris knygas, taip pat jo knygų vertimai į užsienio kalbas pelnė didelį tarptautinį pripažinimą. Pats autorius metus vertina kaip sėkmingus, džiaugiasi, kad jo apsakymas pateko tarp Anglijoje išleistų geriausių Europos apsakymų, prisimena ir „Pijoko chrestomatijos“ pristatymą Bulgarijoje. Anksčiau mėgęs rašyti apie svečius kraštus įsijausti į kuo įdomesnius personažus, kuriais realybėje neišdrįstų pabūti, rašytojas pokalbio metu pripažįsta, jog su laiku vis labiau norisi rašyti tai, kuo yra užtikrintas bei įsižiūrėti į savo kraštą bei jo istoriją.

Naujausios Herkaus Kunčiaus knygos lietuvių kalba – tai trys skirtingo žanro kūriniai. Visai neseniai Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido kelionių esė knygą „Trys mylimos“. Rašytojo akiratyje trys skirtingi ir savaip artimi kraštai – Turkija, Bulgarija, Gruzija. Kaip knygos anonse rašo autorius, „Trys mylimos“ – tai trys kelionės į būtąjį laiką. Nesvarbu, kur šiandien būčiau ir ką beveikčiau, man visada norisi sugrįžti prie Bosforo, į Kaukazą ar Balkanus“. Apie naują kelionių knygą LRT radijo laidoje „Literatūros akiračiai“ mintimis dalijosi rašytojas Herkus Kunčius. Klausinėjo Gailutė Jankauskienė.

Taip jau yra atsitikę nuo sovietmečio, kai gyvenome šiek tiek uždaryti, mano poreikis kažkur išvykti iki šiol yra neišblėsęs. Jeigu labai ilgai gyveni svečioje šalyje, trejus–ketverius metų, tai žvilgsnis šiek tiek atbunka ir nematai taip jautriai kaip pirmomis savaitėmis arba pirmais mėnesiais. Manau, kad tokia nuostata yra gana prasminga. Turėjau galimybę nuvažiuoti ir į Turkiją kurį laiką pabūti, taip pat Bulgarijoje, pas savo draugus Sofijoje, daugiausia laiko esu praleidęs Gruzijoje. „Trijų mylimųjų“ ašis iš tikrųjų buvo Gruzija, po to kilo mintis priderinti kai kurias esė iš kitų kraštų ir taip atsirado tos „Trys mylimos“. Nors knyga vadinama esė, bet ji yra labiau dienoraštinės formos. Bandžiau ją rašyti linksmai, kad būtų ir pačiam, ir skaitytojui linksma, žvelgiant ne pro turisto prizmę, bet tokio šiek tiek skeptiško, abejojančio žmogaus žvilgsniu.

Kita neseniai pasirodžiusi Herkaus Kunčiaus knyga – tai „Kultūros barų“ leidyklos išleistas romanas „Dervišas iš Kauno“. Rašytojas remiasi plataus atgarsio sulaukusia skandalinga istorija, kai aštunto dešimtmečio pradžioje lankėsi ir savo idėjas skleidė mįslingo sambūrio ketvirtas kelias ideologai Abajus Borubajevas ir Mirza Korudbajevas. Dervišų veikla baigėsi skandalingai, buvo nužudytas populiarus sovietinio kino aktorius Talgatas Nigmatulinas. Tikrais įvykiais paremta istorija nukelia į sovietmečio saulėlydžio laikus, į tą siurrealistinę tikrovę, kurią puikiai mena rašytojo amžininkai ir vyresni ir kuri gali visiškai neįtikėtinai atrodyti jaunesniems skaitytojams

Kartais taip atsitinka, kad realybė pranoksta vaizduotę. Žiūrint į neseną laiką, prieš 30 metų, kai kurie dalykai iš laiko perspektyvos žiūrint atrodo fantasmagoriški. Tarsi negalėtum įsivaizduoti, kad taip galėjo būti. Dervišo iš Kauno atveju man buvo svarbu padaryti tam tikrą antropologinį to sovietmečio laikotarpio pjūvį. Atskleisti, kaip žmonės gyveno Lietuvoje, Kaune, kokios srovės buvo povandeninės ir kokie žmonių santykiai, kaip žmonės elgėsi tam tikromis socialinėmis aplinkybėmis. Tam pasitarnavo kelių dervišų atvykimas į Lietuvą. Tai visiems žinomas faktas. Šią temą norėjosi sugroti kaip kokį džiazo kūrinį ir neapsiriboti vien Kaunu. Kaunas, šio romano atveju, yra kaip išeities taškas, po to eina ilga kelionė per visą tuometinę Tarybų Sąjungą – Rygą, Taliną, Kaliningradą, Maskvą, galiausiai vėl grįžtama į Vilnių.

Rašydamas tą kūrinį vėlgi stengiausi žiūrėti iš šių dienų pozicijos, todėl nemažas dėmesys skiriamas ir šiam laikotarpiui, nes pagrindinis herojus – dervišas Mečislovas – gyveno devintojo dešimtmečio viduryje, jau subrendęs žmogus ir šiais laikais jį persekioja tam tikri praeities prisiminimai. Mes esame išgyvenę itin dramatiškų transformacijų iš totalitarinės valstybės į demokratinę. Matėme, kaip žmogus sugebėjo prisitaikyti, kaip jis taikėsi, kaip šiuo metu jaučiasi, kaip žvelgia į praeitį, kiek ta praeitis jam svarbi. Kiek tam tikri prisiminimai yra blokuojami. Šios mintys taikomos ir visai visuomenei – kiek yra patirta traumų, susijusių su laikotarpiu, iš kurio mes vienaip ar kitaip atėjome.

Kaip Jūs manote, kodėl visuomenė nenori prisiminti? Ar, kaip yra būdinga lietuviams romantikams, norisi šiek tiek gražinti istoriją, perrašyti ją, ar tai yra trauminių patirčių pasekmės?

Visko apibendrinti negalima, tačiau tai yra labiau trauminės patirtys, kai kurių nemalonių dalykų nenorime net buitiniame gyvenime prisiminti. Aš, kaip rašytojas, laikausi tokios nuostatos, kad kai kuriuos dalykus mes turime aprašyti ir pabandyti patys sau išsiaiškinti – kuo buvome, kuo virtome ir kuo galbūt būsime. Tačiau šalia to, rašydamas knygą, prieš akis turi įsivaizduojamą skaitytoją.

Kai kurie dalykai mūsų kartos žmonėms yra savaime suprantami, o jaunajai kartai, kuriai dabar yra 20–30 metų, kuri, tikiuosi, dar skaito knygas, kai kuriuos dalykus reikia išaiškinti paraidžiui, reikia daugiau nuorodų, reikia šiek tiek praplėsti, kai kuriuos dalykus paaiškinti. Galbūt nesuvokiami atrodo tokie dalykai, kaip per televiziją kalbantys burtininkai ar trilitriai energija prikrauto vandens ant daugiabučių palangių. Tačiau taip buvo. Ši tema man pasirodė įdomi, todėl ėmiausi jos romane.

Kaip Jūs žiūrite į istoriją? Iš tiesų daugelyje knygų remiatės tam tikrais faktais, praeities istorijomis.

Neneigsiu šito, bet dar atsiranda vienas momentas, bent jau mano santykyje su istorija, ar rašant, ar permąstant. Mes labai dažnai susiduriame ne tiek su istorija, kiek su istorijos mitologija, su tam tikrais mitologiniais dalykais, kurie kitą kartą yra pasėti mūsų istorinėje sąmonėje, bet kurie galbūt galėjo pasikeitus aplinkybėms būti visai kitaip interpretuoti. Aš į tuos dalykus žiūriu kaip į tam tikrą detektyvą, nes bandau pats sau išsiaiškinti, kaip iš tikrųjų galėjo būti. O galbūt buvo kitaip? Paties fakto interpretacija. Dėl to, be jokios abejonės, istorija man ypač svarbus dalykas, ir aš domiuosi ja, nes, žiūrėdamas į istoriją, gali geriau suprasti nūdieną ir numatyti, kas gali atsitikti ateityje. Be šito mes būtume beginkliai.

Viename interviu esate pasakęs, kad Jūsų pasakojamos istorijos neturi nieko bendra su asmenine patirtimi. Sakėte, kad Jums įdomiau persikelti į kitas šalis, persikūnyti arba sukurti personažus, kokiais Jūs niekada neišdrįsite arba negalėsite būti. Jūsų knygų personažai veikia ir Prancūzijoje, yra iš įvairių laikų – iš XVIII a., prieškario. Ar išliko toks noras persikelti iki šiol? Nes tiek „Lietuvis Vilniuje“ , tiek Jūsų naujausioje esė knyga „Trys mylimos“ asmeninės patirtys labai akivaizdžios.

Žinoma, jeigu žmogus nesikeistų ir jo požiūris visada liktų toks pat, būtų labai nuobodu gyventi. Šiuo metu man įdomesnė – manau, čia tam tikros brandos atvejis – mūsų šalis, mūsų regionas, istorija, problematika, nes, prisipažinsiu, kas vyksta Prancūzijoje ar Madagaskare, mane mažiau jaudina negu tai, kas vyksta Lietuvoje. Žvilgsnis yra nukreiptas į Lietuvą, į mūsų regioną, į mūsų praeitį, dabartį, galbūt ateitį. Manau, kad tarsi užduotis yra bandyti apmąstyti įvairius dalykus, reiškinius, tam tikrus faktus, kurie atrodo svarbūs, po to laikui bėgant suvoki, kad jie buvo svarbūs ne tik tau, bet ir didesnei daliai visuomenės.

Dar viena praėjusių metų pabaigoje pasirodžiusi knyga – nuotaikinga pasaka-nepasaka, kuri vadinasi „Kartą operoje“. Herkus Kunčius kviečia skaitytojus pasidairyti po muzikinio teatro užkulisius. Užaugęs Kauno muzikinio teatro solistų Aldonos Mikšytės ir Aniceto Kunčio šeimoje, rašytojas neslepia sentimentų operai.

Tiesiog rašant šitą knygą norėjosi iš kai kurių vaikystėje praleistų metų teatre, augant teatre sudėlioti mozaiką, kuri būtų įdomi ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Norėjosi parašyti knygą apie tai, ką žinau. Kaip minėjau anksčiau, nebesinori rašyti to, ko nežinai, ar eigoje aiškintis kai kuriuos dalykus, norisi aprašyti tai, ką žinai ir dėl ko galėtum po kiekvienu sakiniu pasirašyti, bandydamas patvirtinti, jog taip ir yra. Iš to ir atsirado „Kartą operoje“, ir labai džiaugiuosi, kad šita knyga pasirodė, nes man ji gana svarbi.

Ko palinkėtumėte savo skaitytojams ir, žinoma, kolegoms – literatams?

Norėčiau palinkėti, kad Naujieji metai nebūtų prastesni nei praėjusieji. Nors patetiškai nuskambės, noriu palinkėti taikos, nes tada atsiras vietos ir knygai, ir visiems kitiems dalykams, be kurių gyvenimas neįsivaizduojamas.

Pagal LRT radijo laidą „Literatūros akiračiai“ tekstą iššifravo Vaiva Lanskoronskytė.