2015 01 09

Dijana Raudonienė ir Lina Puodžiūnienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Pritaikyti tapytą paveikslą suvokimui lyta

Visai neseniai Lietuvoje pasirodė pirmasis Baltijos šalyse dailės kūrinių reljefinių kopijų katalogas „Pažinkime meną pojūčiais: Lietuvos dailė XVI–XX a.prad.“ Geriausiems XVI–XX a. prad. Lietuvos dailės darbams sukurtos unikalios reljefinės kopijos, kurios aprašytos Brailio raštu, kad regėjimo negalią turintys žmonės galėtų aiškiau suvokti paveikslo turinį. Apie jį pasakoja katalogo dailininkė ir sudarytoja Dijana Raudonienė ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) vyresnioji specialistė Lina Puodžiūnienė.

Dijana Raudnienė pasakoja apie meno katalogą

Suvokimas lyta nematymo sąlygomis – tema, į kurią gilinuosi seniai: Vilniaus dailės akademijoje rašiau magistro baigiamąjį darbą, kuris vadinosi „Perceptyvus intencionalumas: menas ir neregiams“ (vadovas prof. dr. Gintautas Mažeikis), 2012 metais apgyniau disertaciją „Grafinis atvaizdas, skirtas aklam suvokėjui: vizualumo ir taktilikos santykis“ (vadovas doc. dr. Arūnas Gelūnas). Šiuo metu, naudodamasi podoktorantūros stažuotės teikiamomis galimybėmis, atlieku tyrimus ir semiuosi patirties taktiliniuose muziejuose ir taktilinių knygų leidyklose užsienyje toje pačioje – atvaizdų suvokimo lyta – srityje. Lietuvos dailės muziejaus Paveikslų galerijos projektas buvo tai, kur galėjau pritaikyti sukauptas žinias.

Pritaikyti tapytą paveikslą suvokimui lyta – sudėtinga užduotis. Svarbų vaidmenį čia atlieka paveikslo aprašymas, nes jis yra „talpesnis“, lyginant su reljefiniu atvaizdu. Atvaizdas, skirtas suvokti lyta, kuriamas laikantis aiškumo, paprastumo kriterijų, todėl atsisakoma fono, smulkių detalių. Visa tai, kas lieka nepavaizduota reljefiniame atvaizde, kompensuojama aprašymu – jis gali perteikti ir paveikslo nuotaiką, emocijas, ir detales. Katalogui „Pažinkime meną pojūčiais: Lietuvos dailė XVI–XX a.pr.“ buvo atrinkti 16 paveikslų, pagal juos sukurti reljefiniai atvaizdai. Kiekvieną jų lydi du tekstai: viename aprašomas paveikslas, kitas skirtas padėti orientuotis reljefiniame atvaizde. Visi katalogo atvaizdai, išskyrus vieną, yra portretai. Nors ir stengiausi išlaikyti vizualų portrete pavaizduotų žmonių panašumą, kuriant reljefinį atvaizdą tai nebuvo pagrindinis tikslas. Greičiau – perteikti tokius dalykus, kas yra biustinis, pusfigūrinis portretas, su kokiais atributais vaizduojamos istorinės asmenybės, kaip siluetas įkomponuojamas atvaizdo plokštumoje ir pan.

Fotografavo Vytautas Gendvilas

Liečiami atvaizdai ir aprašymai. Kaip naudotis leidiniu?

Kiekvienas geras meno kūrinys kalba apie universalius dalykus ir gali praturtinti suvokėją, jei tik jis pasiruošęs priimti kūrinio siunčiamą pranešimą.
Esame girdėję, kad kiekviena meno rūšis turi savo kalbą, savo raiškos formas, kurios yra specifinės konkrečios rūšies kūriniams: muzikos kūrinys kuriamas pasitelkiant garsus ir suvokiamas klausa, dailės kūrinys – pasitelkiant spalvas bei linijas ir suvokiamas rega, skulptūra – formas, apimtis, tūrius ir suvokiamas lyta. Ši supaprastinta schema tinka tuo atveju, jei kalbame apie meno kūrinio suvokėją, kuris neturi regos, klausos ar judėjimo negalės. Iš tiesų ši schema yra lankstesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Niekam neatrodo keista, kad skulptūrą galima suvokti ir lyta, ir rega (tačiau retas regintysis naudojasi lyta, tarsi jis jos ir neturėtų). Lygiai taip pat kiekviena čia paminėtų meno rūšių turi savo „aplinkkelį“, kuriuo pasiekia suvokėją, neturintį ar turintį prastai funkcionuojantį tą sensorinį kanalą, kuriuo pagal schemą turėtų būti suvokiamas. Muzika gali būti suvokiama kūnu per vibracijas, o vaizduojamosios dailės kūrinys – liečiant. Paveikslas gali būti suvokiamas lyta, jei paveikslą kuriant naudotos žymės yra apčiuopiamos. Šiandien tai nėra naujas dalykas nei pasaulyje, nei Lietuvoje. Tačiau ir ne toks senas, kad viskas šioje srityje būtų žinoma. Ne tik suvokėjui, kuris turi regos negalią, bet ir liečiamų atvaizdų kūrėjams. Kaip nėra taisyklių, kurių laikymasis garantuotų gero meno kūrinio sukūrimą, taip nėra ir taisyklių, liečiamų atvaizdų kūrėjams garantuojančių gero atvaizdo, skirto aklam suvokėjui, sukūrimą. Eksperimentavimų ir ieškojimų procesuose įgyjama patirtis yra pagrindas, nuo kurio atsispyrus galima eiti toliau ieškant, kaip nematančiam suvokėjui kuo geriau perteikti meno kūrinį – kaip geriau išversti iš vizualios kalbos į taktilinę, nepradanginant jo esmės. Savo ruožtu liečiamais atvaizdų suvokėjais negimstama – kaip ir regintiems, taip ir neregiams reikia mokytis suvokti kūrinį, išmokti jį „skaityti“. Kaip geras paveikslas laukia gebančio jį suvokti reginčiojo (gebėjimai slypi ne akyse, o galvoje!), taip geras liečiamas atvaizdas laukia gebančio jį suvokti neregio.

Praktika, kai Lietuvos muziejai savo ekspozicijas pritaiko lankytojams, turintiems regos negalią, tikėtina, dažnės, ir iš muziejų lobynų ištraukiami paveikslai, kaip liečiami atvaizdai, vis dažniau pasieks akląjį suvokėją. Tad darbas laukia ne tik tokių atvaizdų kūrėjų, bet ir būsimų suvokėjų. Kitaip tariant, liečiamų atvaizdų kūrėjai nori užsiauginti „žiūrovą“, o būdas tai pasiekti yra vienas – padėti jam augti.

Šis leidinys buvo sudarytas laikantis nuostatos, kad atvaizdo tyrinėjimas neturi tapti išbandymu nematančiam suvokėjui. Veikiau tai turėtų būti įtraukiantis procesas, kurio metu tyrinėjantis atvaizdą žmogus turėtų pakankamai informacijos ir paaiškinimų. Padėti suprasti, kas pavaizduota paveiksle, padėti orientuotis atvaizdo plokštumoje ir nepasimesti tarp įvairių detalių – tekstų, lydinčių kiekvieną iš šešiolikos šiame leidinyje esančių liečiamųjų atvaizdų, paskirtis. Vienas tekstas skiriamas bendram paveikslo pristatymui. Pradžioje nurodomas paveikslo pavadinimas ir autorius, po to pateikiama trumpa informacija apie dailininką, jei ji yra žinoma, ir apie paveiksle vaizduojamą asmenį. Toliau pateikiamas paveikslo aprašymas – kompozicija, spalvos, svarbesnės detalės, paveiksle jaučiama nuotaika. Antras tekstas teikia paaiškinimus, susijusius su liečiamu atvaizdu – ką ir kurioje konkrečiai atvaizdo vietoje galima rasti, ką reiškia viena ar kita apčiuopiama detalė ir panašiai. Kiekvienas atvaizdas įrištas tarp šių dviejų tekstų taip, kad atvaizdas ir jo aprašymas visada būtų greta: atvaizdas – kairėje, aprašymas – dešinėje; po bendro paveikslo pristatymo atvertus atvaizdo lapą į kairę, dešinėje skaitytojas ras paaiškinimų, susijusių su atvaizdu.

Tam, kad liečiamų atvaizdų aprašymai atliktų savo paskirtį, būtina atkreipti dėmesį į keletą dalykų. Pirma, kai aprašymo tekste vartojamas žodis „paveikslas“, omenyje turimas originalus paveikslas, esantis muziejuje, pagal kurį sukurtas liečiamas atvaizdas. Kai vartojamas žodis „atvaizdas“, kalbama apie liečiamą atvaizdą, įrištą šiame leidinyje. Šis skirtumas svarbus dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui dėl to, kad skiriasi paveikslo ir atvaizdo dydžiai, arba dėl to, kad kai kurie elementai, esantys paveiksle, į atvaizdą nebuvo perkelti. Antra, svarbu nepasimesti tarp skirtingų atskaitos taškų orientuojantis atvaizdo (ir paveikslo) plokštumoje: tas pats objektas gali būti nurodytas esantis ir „paveikslo kairėje“, ir „vaizduojamam asmeniui iš dešinės“. Vieta sutampa, tik skiriasi tai, kas, kalbant apie ją, yra laikoma atskaitos tašku – atvaizdą tyrinėjantis ar atvaizde vaizduojamas asmuo. Trečia, tekstuose, kurie pristato paveikslus, galima rasti tokius žodžius kaip „biustinis“ ir „pusfigūrinis“. Šie terminai nurodo, kuri kūno dalis vaizduojama portrete. Biustinis portretas yra mažoji portreto forma, jame vaizduojama galva, pečiai ir krūtinės dalis. Pusfigūriniame portrete asmuo vaizduojamas iki pusės. Be šių, būna visafigūrinių portretų, kai asmuo vaizduojamas visas. Belieka pridurti, kad eiliškumas, pagal kurį leidinyje pateikiami šešiolika liečiamų atvaizdų, sutampa su tvarka, kuria jie tarp kitų 67 pastovioje Lietuvos dailės muziejaus Paveikslų galerijos ekspozicijoje esančių paveikslų pristatomi audiogide – pagal tai, kokioje galerijos salėje jie kabo. Gero žiūrėjimo.

Lina Puodžiūnienė pasakoja apie meno katalogą

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, bendradarbiaudama su Lietuvos dailės muziejaus Meno pažinimo centru, nuo 2000 metų vykdo ilgalaikę regėjimo neįgaliųjų edukacinę meninio ugdymo programą „Pažinti meną pojūčiais“.

Programos tikslas – sudaryti galimybę neregiams likusiais pojūčiais pažinti vaizduojamąjį meną, muziejų, architektūros bei kitas kultūros vertybes, perimti kitų Europos valstybių patirtį bei kūrybingai ją panaudoti savo šalyje ir skleisti informaciją visuomenėje, formuojant meno prieinamumo neįgaliesiems būtinybę ir politiką.

Svarbiausi meno pažinimo projektai Lietuvoje:

  • Paroda „Nuo Lespiugo „Veneros“ iki Rodeno „Mąstytojo“ (2000 m.) atkeliavo į Lietuvą iš Prancūzijos, asociacijos „Artesens“.

  • Antroji „Artesens“ meno pažinimo paroda „Pajuskime gamtą drauge su Sezanu“ (2002 m.).

  • Meno pažinimo paroda „Liečiu – matau“ (2004 m.) pagal žinomų septynių tarpukario Lietuvos dailininkų (J. Vienožinskio, A. Galdiko, A. Gudaičio, V. Drėmos, V. Eidukevičiaus, A. Samuolio, V. Kairiūkščio) kūrinius.

  • Multisensorinė paroda „Magiškasis M. K. Čiurlionio pasaulis. Zodiakas“ (2009), taktilinių objektų autoriai – tapytojas Arvydas Pakalka ir keramikas bei scenografas Jonas Arčikauskas.

Tęsiant gerąją patirtį, gimė idėja išleisti meno pažinimo katalogą.

Leidiniai su iškiliomis iliustracijomis leidžiami jau daugelį metų, tačiau šis Meno katalogas išskirtinis unikaliomis, rankų darbo, reljefinėmis kopijomis. Kiekvienas dailės kūrinys pritaikytas neregio jutiminiam suvokimui. Tam reikia ne tik iliustracijų kūrėjo kūrybingumo, bet ir specialiųjų žinių – ką ir kaip suvokia vaizduojamajame mene neregys. Džiaugiamės, kad šį katalogą kurti sutiko menotyrininkė Dijana Raudonienė, daugelį metų besigilinanti į neregių jutiminį meno suvokimą. Tuo šis katalogas ir yra unikalus bei pirmasis tokio pobūdžio Baltijos šalyse.

Džiugu, kad vis daugiau meno institucijų ir meno kūrėjų atkreipia dėmesį į meno prieinamumą žmogui, turinčiam regos negalią. Neabejingi šiai problemai yra Lietuvos dailės muziejaus Meno pažinimo centras, be kurio šis katalogas tikrai nebūtų pasirodęs, Nacionalinis dramos teatras, rengiantis spektaklius su garsiniu vaizdavimu. Gerų ketinimų turi ir Nacionalinė dailės galerija bei Energetikos ir technikos muziejus. Jauna menininkė režisierė Karolina Žernytė įkūrė „Pojūčių teatrą“, kuriame menas perteikiamas visais pojūčiais, išskyrus regą. Manau, geroji intencija sklis ir toliau, atsiras dar daugiau iniciatyvų, padedančių neregiams pažinti, suprasti ir pamilti meną.

Šį katalogą turės Lietuvos aklųjų biblioteka ir jos filialai, esantys visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose, Lietuvos dailės muziejus, ugdymo įstaigos: Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras, Kauno Prano Daunio aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras. Katalogas nebus pardavinėjamas.

Parengė Birutė Grašytė