Aliutės skausmo grožis

Aliutė Mečys. Tėvo namai. 1987. Dailininkų paveldo forumo nuosavybė

Tikrai nesuklysiu teigdama, jog šiuo metu įdomiausia Kaune paroda – Aliutės Mečys, eksponuojama Žilinsko dailės galerijoje. Būtų neteisinga nutylėti, jog su Lietuvoje beveik negirdėtos dailininkės ir scenografės A. Mečys kūryba galime susipažinti tik dėl nenuilstamos prof. Ramintos Lampsatytės ir Kauno meno galerijos „Aukso pjūvis“ iniciatyvos, taip pat M. K. Čiurlionio muziejaus darbuotojų rūpesčio, parvežant Vokietijoje gimusios ir gyvenusios A. Mečys kūrinius.

Iš dailininkės vardo ir pavardės nesunkiai galima suprasti, jog menininkė turi lietuviško kraujo ( tėtis – lietuvis, mama – vokietė). Deja, pasisvečiuoti Lietuvoje troškusi dailininkė nespėjo, 2013 metų balandžio mėnesį ją rado mirusią savo dirbtuvėje Hamburge.

„…pakylame siaurais vingiuotais laiptais į kažkelintą aukštą, kone palėpę. Butas-dirbtuvė neapkūrenamas, lauke šlapia, drėgna, bjauriai lynoja (dar tik kovo mėnuo), todėl mus šildo kaitri elektrinė krosnelė ir skanus baltas vynas, kuriuo mus vaišina Aliutė. Kalbamės apie meną, politiką ir Lietuvą. Aliutė labai nori atvažiuoti į Lietuvą, svajoja apie tai. Lietuvoje ji dar niekada nebuvo. Gimusi ir augusi Vokietijoje, nemokėdama kalbėti lietuviškai, jinai stebuklingu būdu paveldėjo daugiau lietuviškus negu vokiškus genus. Jie pasireiškia santūriu, maloniu charakteriu, ypatingu jautrumu ir dėmesingumu aplinkiniams, susikaupimu, švelnumu…“ – 1990 m. pirmąkart spaudoje apie dailininkę rašė menotyrininkas Arūnas Vyžintas. Po kurio laiko prof. R. Lampsatytė paskelbė savo pokalbį su menininke A. Mečys „Kultūros baruose“. Ir viskas. Gal todėl 2013 metais meno mugėje „ART Vilnius“ R. Lampsatytės iniciatyva parodytas tuomet neseniai mirusios dailininkės kūrinių bei daiktų instaliacija ir improvizuotas performansas liko praktiškai nepastebėti.

Tačiau šiuo metu galime pasidžiaugti – su itin įdomia dailininke ir jos pribloškiančia, sukrečiančia kūryba galima susipažinti Žilinsko dailės galerijoje. Ir nors  ekspozicijos erdvė tikrai nemaža, tai tik dalis A.Mečys kūrybos (tapyba, piešiniai) iš 1980-2003m. laikotarpio.

„Aliutė Mečys startuoja su egzistenciškai sunkiai pakeliamomis apokaliptinėmis temomis.Karas, senatvinis irimas ir mirimas, miestų ir žmogaus kūnų katastrofa. Egzistencinės katastrofos prasmes įkūnija pernelyg sunykę arba išvešėję, susenę, raukšlėti, hibridiški, kaukėti, skylėti, akli žmonės. Pasaulio (ir žmogaus) katastrofiško irimo motyvas, atrodo, dailininkės neapleido niekada, jis buvo esminis jos kūrybos motyvas ir paskata“, – A. Mečys parodos knygoje rašo menotyrininkė Rasa Andriušytė-Žukienė.

Beje, ar vis dar norite pamatyti parodą? Suabejojote, pavargote nuo negatyvo? Be reikalo. Tai išties labai reta proga išvysti skausmo, vienatvės, nevilties grožį. Kai niūrūs, parklupdantys, šauksmo tonai pereina, persikeičia į stoišką, nesumeluotą, tikrą, sielą apvalančią giesmę. Regis, prisilieti prie tikrosios Tiesos, jei tai apskritai įmanoma. Žvelgiant į A. Mečys kūrinius, jie iš lėto įsismelkia ir po kurio laiko nė kiek nebaugina, nors tenka pripažinti, kad daugybė jų atrodo atėję tarsi iš kapo duobės. Bet ar ne ji mus visus apvalo?

A. Mečys savo kūriniais ne baugina, ne moralizuoja ir tikrai nesistengia šokiruoti – dailininkė tarsi alchemikas viską išskaidrina iki būsenos, kai beprotiško skausmo, nevilties apimtas žmogus rauda ir staiga nuščiūva, jį aplanko nežemiška ramybė, suvokimas. Tokio efekto dailėje išties atrodytų neįmanoma pasiekti, prie to priartėja, regis, tik muzika. Ar išties A. Mečys niekada nemelavo sau, nė trupinėlio, kad būtų nors kiek lengviau? Kaip ji tuomet gyveno šiame pasaulyje? Iš kur toji tikrumo jėga? Deja, daug ko nežinome ir, greičiausiai, nesužinosime, net jos mamos vardas – nežinomas, neturime nei jos atminimo pėdsakų: fotografijų, dokumentų. Aišku tik viena – vaikystė, prabėgusi Antrojo pasaulinio karo fone paliko skausmingus pėdsakus, taip pat minima, kad šeimoje vyravo autoritariniai santykiai ir šaltis: „Mama apskritai nespinduliavo meile dukrai, tėvas atrodė neryžtingas ir nuolat sutrikęs, galbūt dėl savo kariškos praeities ar aiškiai neišreikštos tautinės tapatybės“, – rašo R. Andriušytė-Žukienė.

Draugai menininkę vadino Aliute Metscies, bet visuose su kūryba susijusiuose reikaluose ji norėdavo matyti vien tik lietuviškąją savo pavardės formą – Mečys, paveikslus pasirašydavo tik ja, buvo užmezgusi ryšius su Hamburgo lietuvių bendruomene, joje ir susipažino su R. Lampsatyte, svajojo atvykti į Lietuvą ir surengti savo kūrinių parodą.

„Lietuva – mano kraštas jau per dešimtmečius. Susidariau savo fantazijų šalį iš paveikslų, knygų, žmonių pasakojimų. Tai mano „privati“ Lietuva. Net ir bijau susipažinti su tikrąja, bet norėčiau kada nors būtinai nuvažiuoti“, – pokalbio su R. Lampsatyte metu išsitarė A. Mečys.

Ir nors dailininkė taip ir nepamatė Lietuvos, bet, ačiū Dievui, mes galime pamatyti jos kūrybą – iki gyvuonies tikrą skausmo grožį.