Vyskupas Arūnas Poniškaitis: Dievas lieka ištikimas net tada, kai mes paklystame

Vienas iš skaudžių ir labai jautrių šiandienių Bažnyčios klausimų – tai pluoštai bylų Bažnytiniame tribunole ir eilės žmonių, norinčių sužinoti, ar jų sudaryta bažnytinė santuoka buvo galiojanti. Verta pabrėžti, kad Bažnyčios mokymas nepakito ir skyrybų Bažnyčioje nėra. Išimtiniais atvejais gali paaiškėti, kad Santuokos sakramentas nuo pradžių buvo negaliojantis. Kada santuoka gali būti anuliuota? Kokį išsilavinimą privalo turėti Bažnyčios tribunole dirbantis kunigas ar pasaulietis? Kodėl taip ilgai reikia laukti sprendimo? Ką daryti žmonėms, gyvenantiems nežinomybėje? – Apie visa tai kalbamės su Vilniaus vyskupu augziliaru Arūnu Poniškaičiu.

Kokį išsilavinimą privalo turėti kunigas, kad galėtų nagrinėti santuokų anuliavimo bylas?

Bažnytiniame teisme dirbantys teisėjai turi būti kanonų teisės daktarai ar bent licenciatai. Tai reiškia, jog seminariją baigusiam ir teologijos bakalauro laipsnį turinčiam kunigui dar reikalingos papildomos kanonų teisės studijos, kad jis galėtų būti paskirtas bažnytinio teismo teisėju. Jei kunigas po seminarijos nori tęsti studijas šioje konkrečioje srityje ir turi tam gebėjimų, jis yra siunčiamas į kokį nors bažnytinį universitetą. Šiuo metu turime tris Vilniaus arkivyskupijos kunigus, studijuojančius kanonų teisę Italijoje ir Vokietijoje.

Turbūt vertėtų paaiškinti skirtumą tarp „skyrybų“ ir santuokos paskelbimo negaliojančia. Kokios yra pagrindinės sąlygos paskelbti bažnytinę santuoką negaliojančia?

Katalikų Bažnyčia tiki ir moko, kad galiojančiai sudaryta santuoka yra neišardoma iki vieno iš sutuoktinių mirties. Ji tiki, kad žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, gali mylėti panašiai kaip Dievas: pasitikinčia, besąlygiška, neatšaukiama meile.

Aišku, tai nėra savaiminė ir nuolatinė būsena: būnam savanaudiški, neištesime, klumpame, nusidedame, bet ir vėl keliamės, einame link to, ko nuolat ilgisi širdis. O ji visada ilgisi meilės: net ir tada, kai aiškiai supranta, kad jos „nėra verta“. Šią meilę Jėzuje ne kartą greičiau atrasdavo būtent „nevertieji“, o ne tie, kurie jausdavosi esą tokie teisūs, jog tas teisumas tapdavo tik pabaltinta išore, slepiančia kietą širdį: nepajėgią mylėti ir neteisią.

Vis dėlto, kai fariziejai spęsdami pinkles Jėzaus paklausė, ar galima vyrui dėl kokios nors priežasties atleisti žmoną, šis atsakė, kreipdamas žvilgsnį į „pradžią“ – į pradinę Dievo mintį, kurios nepakeitė žmogaus nuopuolis. O „pradžioje“ Dievas sukūrė žmogų kaip vyrą ir moterį, kad šie taptų vienu kūnu; sujungti meilės ryšiu, kuris yra gyvybės versmė…

Jei galima įrodyti, kad santuoka nuo pat pradžių dėl apgavystės, prievartos, laisvo apsisprendimo stokos, aiškaus negebėjimo priimti iš santuokos kylančių įsipareigojimų ar dėl kitų priežasčių buvo sudaryta negaliojančiai, bažnytinis teismas šį faktą ir konstatuoja. Tačiau tai nereiškia, jog galiojančiam santuokos sudarymui būtina absoliuti ir visapusiška branda ar kad kiekviena po kiek laiko iširusi santuoka buvo negaliojančiai sudaryta. Iki bažnytinio teismo sprendimo, kad santuoka buvo sudaryta negaliojančiai, laikoma, jog santuokos ryšys tęsiasi, net jei sutuoktiniai jau gyventų atskirai, būtų civiliškai išsiskyrę.

Daugelį žmonių trikdo nežinomybė, nėra aiški bylų nagrinėjimo tvarka. Paprastai žmonės nežino, kelinti yra eilėje, kada pradės nagrinėti jų bylą, kiek tai gali užtrukti. Kokia yra bylos pateikimo ir nagrinėjimo tvarka?

Bažnytiniame teisme padedama paruošti prašymą ir nurodoma, kokią informaciją reikia pateikti. Po to bylos nagrinėjimą ir išsprendimą veikia įvairios aplinkybės. Ne visada iš ieškovo, atsakovo ir liudytojų parodymų galima vienodai lengvai ir greitai priimti sprendimą. Surinktą medžiagą vertina santuokos ryšio gynėjas. Sprendimas dažniausiai priimamas trijų teisėjų balsais. Pagal iki šiol galiojančią tvarką, bažnytiniame teisme priimtą sprendimą dėl santuokos negaliojimo dar turi patvirtinti kitos vyskupijos bažnytinis teismas. Taigi, reikalingi sutampantys pirmosios ir antrosios instancijos sprendimai.

Būtų įdomu sužinoti, kiek maždaug bylų būna užregistruojama per metus, kokios yra darbo apimtys?

Vilniaus arkivyskupijoje per metus priimama tyrimui apie šimtą naujų bylų. Dar kasmet reikia peržiūrėti kelias dešimtis kitų dviejų Vilniaus metropolijos vyskupijų teismuose pirmojoje instancijoje išspręstų bylų. Vilniaus arkivyskupijos bažnytinio teismo situaciją labai apsunkina tai, kad yra susikaupusių neišspręstų bylų iš ankstesnių metų. Labai laukiame po bažnytinės teisės studijų grįžtančių kunigų, kurie galėtų eiti teisėjų pareigas, nes jų ypač stokojame.

Šeimų sinode buvo diskutuojama apie išsiskyrusių bei antrą kartą susituokusiųjų pastoraciją, galvota, kaip padėti tiems žmonėms. Yra ir dar viena tikinčiųjų grupė, laukianti atsakymo iš Bažnytinio teismo, kuris nulems jų ateitį. Žmogus turi tik vieną gyvenimą, tačiau susiklosčius tokiai situacijai ilgai lieka nežinioje. Jis nežino, ar turi susitaikyti su gyvenimu vienumoje, ar gali kurti kitą šeimą. Ypač tai aktualu moterims, kurios tik ribotą laiką yra vaisingos. Ką kaip ganytojas galite pasakyti toje situacijoje esantiems žmonėms? Ar tuoktis civiliškai ir laukti Bažnyčios tribunolo sprendimo, ar kantriai laukti neribotą laiką vienumoje? Galbūt vėliau moteris nebegalės turėti vaikų.

Jei atsakymas iš bažnytinio teismo neužtruktų labai ilgai, dalis šios problemos išsispręstų. Tai šiuo metu mums yra vienas iš didžiausių rūpesčių. Tikimės, jog prie to, kad sprendimai būtų greičiau priimami, veiksmingai prisidės nauji teisėjai.

Visgi, bažnytinis teismas ne visada gali pripažinti, jog iširusi santuoka buvo sudaryta negaliojančiai. Laukiančiųjų šio sprendimo jokiu būdu neskatinčiau pradėti naujo santuokinio gyvenimo, bet atsiremti į Dievą ir Jam padedant mylėti kasdien: išeiti iš savęs; dalinti širdies šilumą, gerumą kitiems; dovanoti šypseną, viltį, gyvenimą; vienytis į grupeles su panašaus likimo ir to paties tikėjimo žmonėmis, kur vieni kitus galėtų išgirsti, suprasti, palaikyti.

Taip, gyvenimas yra vienas, dovanotas tam, kad mylėdami pasiektume amžinąjį gyvenimą. Nereikia laukti, kad pradėtumei mylėti. Kiekviena diena duoda progų meilei, kuri neša įvairių vaisių.

Žaviuosi tėvais, kurie labai myli savo vaikus. Žaviuosi ir tais sutuoktiniais, kurie myli vienas kitą, net ir negalėdami susilaukti savo vaikų, bet galbūt dovanodami šeimos jaukumą kitiems. Lenkiu galvą prieš kiekvieną žmogumi, kuris, nors dėl įvairių priežasčių yra „vienas“, išsaugoja labai mylinčią tėvišką, motinišką širdį. Jis yra tarsi kviečio grūdas, nešantis daugeriopų vaisių…

Šiuo metu atrodo, kad bažnytinėje teisėje negalioja pasaulietinėje teisėje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, kai žmogus laikomas nekaltu, kol teismas neįrodo jo kaltės. Išsiskyrę ir antrą kartą susituokę žmonės negali priimti šv. Komunijos ir gauti išrišimo. Tačiau po ilgo bažnytinio teismo proceso gali paaiškėti, kad jų ankstesnė santuoka buvo negaliojanti. Tada jie vėl gali priimti sakramentus ir paaiškėja, kad penkerius metus buvo atskirti nuo bendrystės su Kristumi be reikalo?

Kol nėra įrodyta kitaip, tikima, kad tai, ką vyras ir moteris prisiekė vienas kitam Dievo ir Bažnyčios akivaizdoje, yra tiesa. Jie prisiekia vienas kitą mylėti kaip vyras ir žmona, būti vienas kitam ištikimi iki mirties. Mylėti, kad ir kas nutiktų: „kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims“. Sakyčiau, kad ta pati „nekaltumo prezumpcija“ neleidžia laikyti, jog suaugę žmonės davė netikrą, negaliojančią priesaiką, kol nėra įrodyta priešingai.

Jei sutuoktiniai nepaisant visų pastangų neįstengia gyventi kartu, atsiskiria vienas nuo kito, jie nepraranda galimybės priimti Sutaikinimo sakramentą, šv. Komuniją. Šios galimybės netenka tik tas sutuoktinis, kuris pradeda santuokinį gyvenimą su kitu asmeniu.

Po Sinodo duotame interviu popiežius taip pat vardija dalykus, kuriuos draudžiama daryti antrą kartą susituokusiems, pavyzdžiui, būti krikštatėviais, šv. Mišių skaitovais, dalinti Komuniją, mokyti sekmadieninėje mokykloje. Jis teigia, kad turėtume keisti standartus. Ką galėtume daryti jau dabar, kad šie mūsų bendruomenių nariai nesijaustų stigmatizuojami?

Popiežius Pranciškus kelia klausimą dėl išsiskyrusių ir antrą kartą susituokusių integracijos į Bažnyčią būdų. Aišku, kad jie nėra ekskomunikuoti. Tą pabrėžia ir Katalikų Bažnyčios katekizmas, kurį prieš 22-ejus metus paskelbė popiežius Jonas Paulius II. Jame pripažįstama, kad tokie žmonės dažnai išsaugo tikėjimą, trokšta krikščioniškai auklėti vaikus, o visa bendruomenė kviečiama jais taip rūpintis, kad nesijaustų atskirti nuo Bažnyčios, kurios gyvenime jie gali ir privalo dalyvauti. Šis dalyvavimas konkrečiai apibrėžiamas raginimu „klausytis Dievo žodžio, dalyvauti Mišių aukoje, ištvermingai melstis, aktyviai įsijungti į bendruomeninę meilės ir teisingumo veiklą, krikščioniškai auklėti savo vaikus, turėti atgailos dvasios ir ją rodyti darbais…“ (KBK 1651).

Jono Pauliaus II Apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio ir jį cituojantis Katalikų Bažnyčios katekizmas sako, kad tada, kai neteisėtoje santuokoje gyvenantys vyras ir moteris dėl svarbių priežasčių negali išsiskirti ir pasižada gyventi visiškai susilaikydami, jie gali priimti Atgailos sakramentą ir šv. Komuniją…

Kiekvienas krikščionis pašauktas tikėjimą ne vien formaliai išpažinti lūpomis, bet ir liudyti gyvenimu. Iš krikštatėvių, tikybos mokytojų laukiama, kad jie ne tik palydėtų iki sakramentų, bet ir patys galėtų juos priimti bei leistų jiems nešti vaisius savo gyvenime. Popiežius Pranciškus minėtame interviu, mano galva, ragina susimąstyti, atsiverti Evangelijos radikalumui ir ne mažesniam, bet priešingai – didesniam šventumui, nei formalus atitikimas kai kurioms normoms. Ar užtenka krikštatėviui būti pakrikštytam, bažnyčioje susituokusiam ir neišsiskyrusiam bei nesudariusiam kitos santuokos, tačiau nesukančiam sau galvos, kad yra korumpuotas, vykdo sunkiai nusikalstamą veiklą? Ar tikrai galima sakyti, kad jis yra „gyvenantis pagal tikėjimą“, kaip to reikalauja bažnytinė teisė? Kita vertus, ar negali būti krikštatėviu tas išsiskyręs ir antrą kartą susituokęs, kuris sako – aš tikrai suklydau, suklupau, bet tikiu, kad Dievas mane myli, nuodėmė manęs nenugalėjo, noriu eiti pirmyn?…

…Nežinau visų atsakymų, tačiau negaliu pamiršti Jėzaus žodžių fariziejui Simonui, kai sėdėjo šio namuose prie stalo, o viena nusidėjėlė ėmė ašaromis laistyti Jėzaus kojas: „tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji suvilgė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais… Jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo“ (Lk 7, 44. 47)… Branginu šv. Komuniją; žinau, kaip labai jos reikia; tačiau niekada nežinau, ar tas, kuris jos šiandien negali priimti ar kitų „garbingų“ tarnysčių atlikti, nėra labiau atviras Dievui nei aš. Bet Dievas žino. Toks žmogus Viešpačiui nėra svetimas Jo namuose. Jis nėra svetimas ir man…

Žinome, jog Santuokos sakramentą vienas kitam teikia patys sutuoktiniai, o kunigas Dievo vardu palaimina jų sąjungą. Sužadėtiniai prisiekia vienas kitam ištikimybę iki mirties. Visgi, ką reiškia likti ištikimam, kai sutuoktinis tave palieka ir sukuria kitą šeimą? Tartum nelieka to, kuriam pažadėjai ištikimybę…

Ar tikrai nelieka?.. Kartais gal būtų lengviau, jei neliktų. Tikriausiai būtų lengvesnis toks išsiskyrimo skausmas nei tas, kurį palieka išduota, apvilta meilė.

Nemokėčiau įtikinamai paaiškinti, tačiau tikiu, kad gebėjime savo vieną ir vienintelį gyvenimą padovanoti kitam, neatšaukiamai ir besąlygiškai, yra kažkas nuostabaus. Dieviško. Skirtingai nei įvairiose tegul ir labai naudingose sutartyse, kurias pasirašom kartais dėl kokių nors labai trumpalaikių paslaugų, su keliais puslapiais sąlygų, visokiais „įskaitant, bet neapsiribojant“, apsidrausdami dėl force majeure, santuokos priesaika išlieka trumpa ir paprasta: „…visą gyvenimą tave mylėsiu…“. Būsiu ištikimas, kad ir kas nutiktų. Tai meilė, kuri įkvepia leistis į kelionę, ieškoti sprendimų, blogį nugalėti gėriu. Jei per daug gąsdina kelionės išbandymai, nesėkmė, galima pasilikti namie, prie kokių nors kelionę imituojančių kompiuterinių žaidimų. Ten „saugu“, viską galima pradėti iš naujo, tarsi nieko nebūtų nutikę… Tačiau tai netikra. Tai neveda ten, kur esame pašaukti.

Santuokos priesaika užbaigiama žodžiais: „Tepadeda man Dievas“. Dievas yra sutuoktinių ryžte dovanoti save vienas kitam, jų tarpusavio meilėje. Jis yra kartu su jais jų džiaugsme ir sunkumuose. Santuoka yra atspindys ir slėpinys Dievo meilės žmogui, Kristaus meilės Bažnyčiai. Ji yra sutuoktinių kelionė drauge, kartu su Dievu, pas Dievą.

Ir visgi, kaip yra, kai vienas pasitraukia? Klausčiau apie tai To, kuris lieka ištikimas ir tada, kai mes tampame neištikimi (plg. 2 Tim 2, 13)… Žvelgčiau į nukryžiuotąją Meilę, kuri liudija, kad Dievas nepasitraukia net tada, kai atrodo, kad ir Jis apleido. Aš tuo tikiu.