2015 03 27

Monika Jašinskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Reforma, skatinanti teatro augimą

Teatro kritikė Monika Jašinskaitė. Nuotraukos autorius Mantas Puida

Teatro bendruomenėje daug šurmulio sukėlusios Kultūros ministerijos parengtos Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo pataisos numato, kad valstybiniai ir nacionaliniai teatrai galėtų būti pertvarkyti į viešąsias įstaigas. Taip pat numatyta įteisinti aktoriams penkerių metų terminuotas sutartis. Nors minėtas įstatymas grąžintas tobulinti, tačiau tai jau ne pirmasis bandymas reformuoti teatrų gyvenimą. Apie tai, kokią įtaką spektaklių kokybei turėtų terminuotų sutarčių sistema skaitytojams siūlome pokalbį su teatro kritike Monika Jašinskaite.

Ko siekiama šiuo įstatymo projektu?

Terminuotos sutartys leistų paprasčiau atnaujinti trupes ir panaikinti mažiau vaidinantiems aktoriams turimus etatus, kuriuos jie turi iki gyvos galvos arba kol negauna griežtų papeikimų iš teatro. Kitas dalykas – iš biudžetinės įstaigos pervedimas į viešąją. Tai, kaip Kultūros ministerijos yra formuluojama, suteikia galimybę mokėti didesnius atlyginimus, gauti lėšų iš ūkinės veiklos.

Ar tikrai egzistuoja aktorių užimtumo problema, ar tai tikrai yra problema? Per aktorių surengtą spaudos konferenciją kalbėta, jog tuomet aktoriaus darbas yra vertinamas pagal kiekybinį aspektą – pagal pasirodymų scenoje skaičių, bet ne pagal kokybinį – ne pagal talentą ar vaidmenį.

Kiekvienas aktorius yra fizinė būtybė, kuri vienu metu gali būti tik vienoje vietoje. Jei jis repetuoja pjesę ar vaidina spektaklyje, jis tuo metu niekur kitur negali būti. Tai reiškia, kad jo darbą galima apskaičiuoti, išmatuoti būtent pagal tą laiko, valandų kriterijų. Aš nesakau, kad tai yra vienintelis kriterijus, pagal ką turi būti matuojama. Bet tai yra patogus, formalus kriterijus, pagal ką galima vertinti.

Manoma, jog šiuo įstatymo projektu būtų griaunamas repertuarinis teatras, ir tai įvardijama kaip problema. Kokia Jūsų nuomonė?

Kalbama yra ne apie etatų panaikinimą apskritai, bet apie tai, kad etatai būtų suteikiami ne visam gyvenimui, o terminuotam laikotarpiui. Penkerių metų laikotarpis yra aiškiai susijęs su teatro vadovo laikotarpiu. Repertuarinis teatras yra teatras, kuris nuolat rodo spektaklius. Jeigu fiziniai arba kūrybiniai aktorių duomenys neatitinka režisieriaus matymo, jis pasirenka žmones iš kito teatro trupės arba nepriklausomus aktorius. Dabar trupės kaita vyksta labai lėtai. Todėl dažnai susiklosto tokia situacija, kai į spektaklius daugiau paimama aktorių iš šalies nei iš to teatro trupės. Tai reiškia, kad už tą patį darbą šitas teatras sumoka du kartus.

Vienas pirmųjų žmonių, iškėlęs šitą klausimą, buvo iš Jungtinių Amerikos Valstijų grįžęs Jonas Jurašas. Vėliau Kaune vyriausiu režisieriumi tapo Gintaras Varnas. Jis vėlgi iškėlė šitą klausimą ir dabar labai aiškiai pasisako už personalo kaitą. Jeigu sutartis neterminuota, tai problema ta, kad teatro įrankiai yra per silpni atleisti tą darbuotoją.

O ar įžvelgiate kažkokių pasiūlyto įstatymo projekto spragų? Ar tai būtų tinkamiausias modelis?

Įstatymo kūrėjai turėjo įtraukti socialines garantijas tiems aktoriams, kurie turi etatus ir vaidina mažiau. Turėjo pagalvoti, kaip jiems bent kažkokį laikotarpį, pavyzdžiui, iki pensinio amžiaus, suteikti socialines garantijas, kurias jie turi dabar, turėdami etatus teatre. Kuo šis įstatymo projektas yra teisingas, kad jis socialinę atsakomybę nuo teatro perkelia ten, kur ji turėtų būti, į Sodrą. Bet problema ta, kad nebuvo suskaičiuota, kiek yra tokių kūrybinių darbuotojų, kurie greičiausiai praras vietas teatruose.

To pereinamojo laikotarpio ir to jautrumo šitai situacijai nebuvimas galbūt ir sukėlė tokį didžiulį aktorių pasipriešinimą. Tai, kad bus pakeistos aktorių socialinės garantijos, nereiškia, jog jie nevaidins, tai nereiškia, kad jie pradės vaidinti blogai. Tegul aktorius garantuoja už savo kūrybą, ir tada jis garantuoja penkerių metų laikotarpį, dar penkerių metų laikotarpį. Tą penkerių metų terminuotą sutartį galima pratęsti neribotą skaičių kartų.

V. Anužis sako, kad tas projektas buvo pasiūlytas Kultūros ministerijos suinteresuotų valdininkų, kadangi Kultūros ministerija skiria sau parankų teatro vadovą, o teatro vadovas samdo sau parankius aktorius.

Šita problema jokiu būdu nėra Kultūros ministerijos blogosios politikos įrankis. Daugelyje kitų Europos šalių sistema yra performuota į terminuotus etatus, kai kur iš viso etatai yra panaikinti – visi aktoriai veikia kaip laisvieji menininkai. Aktoriumi tampama dėl kūrybinės veiklos poreikio, o ne dėl socialinių garantijų.

Vis dėlto sudaryta nauja darbo grupė ir bus paruoštas naujas įstatymo projektas. Kaip manote, ką jie keis? Ar bus įtrauktas Jūsų minėtas pereinamasis laikotarpis, ar bus pasilikta prie šių dviejų punktų: galimybės persitvarkyti į viešąją įstaigą ir 5 m. terminuotų sutarčių?

Jeigu bus kalbama argumentų kalba, vis dėlto bus pereita prie terminuotų sutarčių. Galbūt pasikeis sąlygos, bus pradėta kalbėti apie socialines garantijas, kurios yra suteikiamos aktoriams.

Bet tai, kad sukurta nauja grupė ir kad iš naujo persvarstomas įstatymas, yra gerai, nes ši reforma yra didelė – ji atriša rankas teatrams ir šiek tiek sukelia sunkumų vyresnės kartos mažiau vaidinantiems aktoriams. Šitas įstatymas turi ilgalaikį poveikį. Kuo jis bus labiau suderintas ir kuo labiau bus apmąstyti jo įvairiausi aspektai, tuo geriau.

Koks būtų šitos reformos ilgalaikis poveikis teatro kokybei?

Aš manau, kad tai teatrą paskatintų augti. Būtent kaita ir žinojimas, jog tu bet kokiu atveju esi kūrėjas, nesvarbu, kad turi visą etatą. Tai nereiškia, kad gali nustoti kurti. Tu bet kuriuo atveju veiki visuomenę. Etato neturėjimas yra vienas motyvų neužmigti ant laurų ir toliau ieškoti galimybių.

Neterminuoto etato galimybė leidžia konkuruoti aktoriams tik tuo metu, kai pasirašomos sutartys. Buvo kalbėta apie atestacijas, kurios vertina aktorių. Tos atestacijos nesuteikia galimybės, nėra įrankis atleisti. Labai retai būna, kad aktorius nepereina atestacijos, nes jis turi įgūdžių, kurie yra laikomi būtinais įgūdžiais. Penkerių metų laikotarpis leidžia aktoriams konkuruoti nuolat, ir kai kurie per penkerius metus įgauna daugiau įgūdžių ir labiau tobulėja, kiti – mažiau. Būtent dėl to teatras turi didesnę galimybę augti.

Kalbant apie vyresniosios kartos aktorius, aktorius Arūnas Sakalauskas per spaudos konferenciją išsakė tokią mintį, jog jis mokėsi iš teatro grandų, o dabar turi savo mokinių, ir būtent toks kartų perimamumas yra repertuarinio teatro stiprybė.

Tikrai negaliu suvokti, kodėl jie mano, kad šita sistema išvarys visus vyresnius teatro aktorius. Neliks etatų tiems aktoriams, kurie vaidina labai mažai. Tai nereiškia, jog jie nebegalės vaidinti spektakliuose. Tai reiškia, kad su jais bus atsiskaitoma tiesiog kitokiu principu.

Ir jeigu norime, kad kuo daugiau jauni aktoriai susidurtų su vyresnės kartos aktoriais, tai galbūt tada reikėtų kalbėti ne apie teatro atlyginimų sistemą, bet apie edukacines programas, į kurias galima įtraukti vyresnius aktorius.

Reikia pamėginti įvertinti aktoriaus kūrybinės veiklos efektyvumą. Šitas įstatymas tai skatina. Kur yra kūrybinė veikla, ten yra kūrybinė veikla, kur yra pedagoginė veikla, ten yra pedagoginė veikla. Tegul teatrai geriau būna kultūrinės įstaigos. Gal geriau mes patobulinkime universitetus, o ne kelkime edukacinę veiklą į teatrus.

Bet kaip būtų įmanoma įvertinti kūrybinės veikos efektyvumą? Nes išėjimai į sceną, kaip ir sakėte, yra vienas aspektų, bet jis nėra visiškai apimantis kokybinį klausimą.

Tai labai sudėtingas klausimas. Kažin, ar įmanoma įvertinti tokius dalykus, bet apsiskaitymas, domėjimasis įvairiais dalykais yra tikrai svarbūs. Apie tai sprendžia režisieriai, aktorių kolegos, žiūrovai, kritikai. Kadangi tai yra labai sudėtinga, apie tai sprendžia labai daug žmonių. Galbūt galima sukurti sistemą, kuri sujungtų visus tuos vertinimus. Galbūt mes galime padaryti aktorių reitingus. Ir galbūt tas reitingas niekada ir nepasirodys, bet galbūt Kultūros ministerija, be formalių kriterijų, be darbo valandų, dar įvardys kitus kriterijus, į kuriuos turėtų būti atsižvelgta.

Daugiausia kalbame apie terminuotas sutartis, o šiek tiek dar apie galimybę biudžetinę įstaigą pertvarkyti į viešąją. Atsiranda papildomų lėšų iš nereikalingų patalpų nuomos, galimybė rašyti projektus ir panaudoti europines lėšas. A. Sakalauskas oponuoja, jog, jeigu ateitų toks vadovas, kuris būtų labiausiai susirūpinęs tuo, kaip gauti papildomų lėšų, tai teatrai taptų ne kultūros, o pelno siekiančiomis organizacijomis.

Labai svarbu yra žmogiškasis veiksnys, kokiomis vertybėmis vadovaujasi pats teatro vadovas. Bet kokia turėtų būti ydinga sistema, kad teatro vadovu paskirtų žmogų, kuris nori savo teatrą paversti ne kultūros įstaiga, o pelno siekiančia organizacija? Projektai turėtų padėti vykdyti tas veiklas, kurias organizacija nori ir siekia vykdyti, bet neturėtų būti papildomu finansavimo šaltiniu tam, kas su tomis veiklomis neturi nieko bendro.

Jeigu teatrai gali gauti europinį finansavimą ir gali daryti projektus su kitais Europos teatrais, dalyvauti dvišalėse arba trišalėse partnerystės programose, tai labai gerai. Kultūros ministerijos vienas uždavinių yra sudaryti sąlygas teatrų tarptautiniam bendradarbiavimui ir skatinti tai. Lietuvoje tarptautinio bendradarbiavimo mažai. Čia praktiškai nėra kooprodukcijos praktikos, o tai suteikia galimybę kurti tikrai labai didelio masto darbus. Tai būtų labai naudinga Lietuvos teatrams.

Aktoriai mano, kad ekonominis veiksmingumas labai dažnai skatina komerciją. Lietuvos žmones labai dažnai domina lengvo pobūdžio teatro produkcija, o ne teatras kaip menas. Šita problema yra. Tai turėtų būti dar vienas klausimas, apie kurį reikėtų kalbėti. Bijomasi tokios situacijos, kai visa produkcija pritaikoma publikos skoniui. Reikėtų kalbėti ir galvoti apie mechanizmą, kuris neleistų šitaip elgtis. Bet jokiu būdu tikras menininkas nėra tiktai nepripažintas menininkas, arba tikras menininkas nėra jokiu būdu tas, kuris nesurenka žmonių į spektaklių sales. Ieškoti balanso tarp meno kūrinio ir produkto vartojimo niekas netrukdo.

Kalbino Austėja Mikuckytė