2015 01 16

Živilė Ju.

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Iš Nigerijos atvykęs Samuelis: „Nesitikiu, kad kiekvienas sutiktas man šypsosis ir spaus ranką“

Samuelio Sadiku tiesiog negali nepastebėti. Nors tamsi odos spalva atrodo egzotiškai ir atkreipia dėmesį, dar labiau akį traukia plati Samuelio šypsena. Jis šypsosi kalbėdamas apie viską – tiek apie vaikus iš probleminių šeimų, su kuriais savanoriavo, tiek apie susidūrimus su įkaušusiais vilniečiais miesto troleibusuose. „Nigerijoje žmonės šypsosi net mirdami“, – pusiau juokais, pusiau rimtai sako Samuelis. Su šiuo ketvirtakursiu Mykolo Romerio universiteto socialinio darbo studentu susitinkame pasikalbėti apie tai, ko jis atvyko ir ką atrado Lietuvoje, kokių permainų savo šalyje trokšta nigeriečiai, ir kodėl pirmas mėnesio sekmadienis Nigerijoje yra ypatinga diena.

Lietuvoje – kaip kino filme

Nors Samuelio tėtis svajojo, kad sūnus pasektų jo pėdomis ir taptų inžinieriumi, vaikinas pasirinko socialinio darbo studijas. „Kai tėvai suprato, kad iš socialinio darbo taip pat galima pragyventi, jie susitaikė su mano pasirinkimu“, – pasakoja Samuelis. Iki atvykdamas apie Lietuvą jis sąmoningai skaitė ir domėjosi kuo mažiau, kad atvažiavęs galėtų pats susidarytų įspūdį be išankstinių nuostatų ir stereotipų: „Žiūrėjau į visa tai kaip į nuotykį. Neįsivaizdavau, kokie žmonės gyvena Lietuvoje, kaip jie atrodo, kokia yra jų kultūra, bet norėjau tai patirti.“

Samuelio teigimu, užsieniečių Nigerijoje beveik nėra, užtat atvykęs į Lietuvą jis pasijuto kaip filme. „Per visą savo gyvenimą Nigerijoje buvau sutikęs tik porą užsieniečių, o čia jų buvo daugybė. Negana to, pats nuolat jaučiausi kaip žvaigždė, – juokiasi vaikinas. – Daug žmonių mane fotografuodavo, kiti patys norėdavo nusifotografuoti su manimi – tiek vaikai, tiek vyresni. Kai kurie vėliau paprašydavo telefono numerio ar facebook‘o profilio.“

Paklaustas, ar visuomet sutikdavo tik geranoriškai nusiteikusių žmonių, Samuelis tikina nepatyręs jokio rimtesnio konflikto. „Niekada su niekuo nesusipykau. Turbūt man tiesiog pasisekė. Net įkaušę vyrai troleibusuose niekada nepuolė manęs kumščiais, tik klausė, kas aš ir ką čia veikiu. Kartais tokiais atvejais užsimegzdavo pokalbis, po kurio paspausdavome rankas“, – pasakoja Samuelis. Pasak jo, raktas į sėkmingą tarpkultūrinį bendradarbiavimą yra savo kultūros nelaikyti aukštesne už kitas.

Geranoriškai nusiteikusiam vaikinui nebuvo sunku susirasti draugų. „Kai kurie užsieniečiai teigia: „Lietuviai nesišypso, lietuviai neatviri“, bet aš jiems atsakau: „Nesitikėkit, kad žmonės eis gatve ir jums šypsosis be priežasties. Pats visai nesitikiu, kad visi man spaus ranką. Net jei būčiau turtingiausias vyras pasaulyje, to nelaukčiau. Be to, daugiau pabendravus su lietuviais, jie atsiveria.“

Būgnai bažnyčioje ir maistas sielai

Pasak Samuelio, jo tėvynė Lietuvoje vis dar yra labai menkai žinoma. „Išgirdę, kad esu iš Nigerijos, lietuviai neretai sako: „O, Nigerija“, tačiau iš savo pašnekovų veido išraiškos suprantu, kad jie net nenutuokia, kur mano šalis yra. Kai pasakau, kiek turime gyventojų (daugiau nei šimtą septyniasdešimt milijonų – aut. past.), dar labiau nustemba.“

Bernardinai.lt

Samuelis atskleidžia, kad Nigerijoje yra trisdešimt šešios valstijos. „Lietuva, Latvija ir Estija galėtų būti viena Nigerijos valstija“, – juokauja jis. Pats Samuelis gyvena Port-harcourt mieste, Riverso valstijoje, Pietų Nigerijoje, tačiau jo šeima kilusi iš šalies rytinės pakrantės. „Priklausomai nuo regiono, skiriasi gyvenimo būdas. Nigerijos vakaruose yra labai svarbi pagarba. Aš turiu septynias seseris ir vieną brolį. Į savo vyresnę seserį negaliu kreiptis vardu, tik „sese“. Lygiai taip pat mano jaunesnės seserys negali manęs vadinti Samueliu, o tik „broliu“. Vaikai vos atsikėlę turi pasisveikinti su tėvais. Pietuose tokių griežtų taisyklių nėra“, – pasakoja vaikinas.

Pasak jo, dar didesni skirtumai yra tarp musulmoniškos šalies šiaurės ir krikščioniškų pietų. „Pietuose labai svarbi krikščionybė, taip pat ir mano šeimoje. Kasryt šeštą valandą susirenkame maldai, net ir savaitgaliais. Vienas mūsų paskaito ištrauką iš Biblijos, ją pakomentuoja, tada pasako, už ką šiandien melsimės, – pavyzdžiui, už sergančiuosius arba už tuos, kurie neturi taikos. Vakare sugrįžtame skirtingu laiku, dėl to dienos pabaigoje būtų sunkiau susirinkti, o ryte prieš pusryčius galime pabūti visi kartu“, – teigia Samuelis.

Pasak jo, sekmadienis neįsivaizduojamas be bažnyčios. „Kai kuriuos žmones susitinki tik sekmadienį bažnyčioje. Čia žmonės dalijasi naujienomis, bendrauja, o prieš Mišias pusvalandį groja būgnais ir taip šlovina dievą.“ Ypatingą reikšmę turi pirmas mėnesio sekmadienis. „Tada iki šeštos valandos vakaro visi pasninkauja – be maisto ir vandens. Tai tartum maistas sielai. Vieni kitiems linkime gero naujo mėnesio – tiek gyvai, tiek per facebook‘ą.

Moterų ir jaunimo teisės – iššūkiai vyriausybei

Samuelis apgailestauja, kad, nors Nigerijos ekonomika auga, paprasti žmonės to nejaučia. „Kainoms didėjant turtingieji toliau turtėja, o skurdūs žmonės skursta. Dėl to nesame patenkinti, kyla daug protestų. Na, o didžiausi iššūkiai yra susiję su moterimis ir jaunimu. Jie praktiškai neturi balso ir teisių. Taip yra visoje šalyje, nors šiaurėje padėtis prastesnė. Pietuose moterys yra labiau įgalintos, turi savo verslus, pavyzdžiui, kirpyklas, užsiima importu ir eksportu, tačiau neužima aukštesnių pozicijų. Dėl to sakome, kad žmogaus teisės nėra realiai įgyvendinamos. Moterys nori būti aktyvesnės politikoje, pačios sau atstovauti. Vyriausybė deklaruoja, kad siekia šių tikslų, tačiau lengva pasakyti, sunku padaryti. Tuo tarpu didžiausia jaunų žmonių problema – sunkumai ieškant darbo (2011 metais nedarbo lygis Nigerijoje siekė 24 % – aut. past.)“, – pasakoja vaikinas.

Paklaustas, ar Nigerijoje populiari savanorystė, jis šypsodamasis atsako, kad dirbti už dyką Nigerijoje niekas nenori: „Savanorystė nėra populiari, tačiau turime bažnyčią, kuri atstoja savanoriškas organizacijas. Ten taip pat galima atlikti savanoriškus darbus.“

Užtat pats Samuelis Vilniuje savanoriauja jau antrus metus. „Prieš dvejus metus viena lietuvė mane supažindino su vaikais iš Vilniaus policijos klubo vaikams ir jaunimui. Greitai susidraugavome. Kai tik turiu laisvo laiko, stengiuosi jį praleisti su jais. Kartu žaidžiame krepšinį, futbolą, einame į vandens parką, kiną. Vaikai klube turi ir kambarį, kur daromi namų darbai, bet manęs ten neleidžia, nes nemoku lietuvių kalbos ir negaliu padėti”, – pasakoja būsimasis socialinis darbuotojas.   

Paklaustas, ar klubą lanko problemiški vaikai, Samuelis atsako, kad ne. „Man jie atrodo normalūs vaikai, kurie susiduria su įprastais iššūkiais, tačiau kartais yra stigmatizuojami dėl savo šeimų. Labai prisirišau prie jų. Tiesa, dabar jie ant manęs pyksta, kad išvažiuoju į Rygą trijų mėnesių praktikai“, – guodžiasi vaikinas.

Pokalbio pabaigoje paprašau Samuelio pasidalinti savo pozityvumo receptu. Jis atsako, kad svarbiausia – požiūris. „Ne visuomet būna lengva, bet stengiuosi neįsileisti neigiamų emocijų. Nigeriečiai nėra pratę per daug galvoti apie problemas, nes koks nors sprendimas vis tiek atsiras. Dėl to sakau savo lietuviams draugams, kad neišgyventų dėl nereikalingų dalykų. Vien tai, kad jie gali nesunkiai susirasti darbą, yra labai daug“, – mano Samuelis.

Su pašnekovu atsisveikinu prieš pat jam išvykstant į Rygą. Balandį Samuelis grįš į Lietuvą, kur po dar dviejų mėnesių gaus socialinio darbo bakalauro diplomą. Samuelio pažįstami neabejoja, kad vaikino vidinė šiluma, pozityvumas ir paprastumas drauge su studijų metu įgytomis žiniomis padės jam tapti puikiu socialiniu darbuotoju, kad ir kur jis būtų – Lietuvoje, Nigerijoje ar trečioje šalyje, į kurią jis leisis norėdamas patirti dar vieną nuotykį ir pažinti dar vieną kultūrą.