Rimantas Kmita: gyvenimo situacijos visą laiką yra nevienareikšmės

Per dvejus metus trukusi projektą įrašyti daugiau nei 65 pokalbiai, dalį jų galima perskaityti LLTI svetainėje. Apie greitai knygynuose pasirodysiančią knygą, jos rengimo metu sukauptą patirtį, interviu specifiką kalbamės su šių pokalbių sumanytoju ir iniciatoriumi Rimantu Kmita.

Jūs vadovavote Lietuvos mokslo tarybos finansuojamam projektui „Literatūros laukas sovietmečiu Lietuvoje“. Kartu su LLTI kolegomis rengiate knygą „Nevienareikšmės situacijos“. Papasakokite daugiau apie šį projektą, jo rezultatus bei būsimą knygą.

Projekto metu siekėme įrašinėti pokalbius, apimančius visą literatūros lauką, kalbinome rašytojus, vertėjus, redaktorius, skaitytojus, bibliotekininkus, mokytojus, dėstytojus, knygynų darbuotojus. Norėjosi apimti kiek įmanoma daugiau literatūros lauko sričių, skirtingų kartų, patirčių žmones. Interviu įrašinėjome keturiese, o viena mokslininkė buvo atsakinga už visų pokalbių iššifravimą. Iki projekto pabaigos pakalbinome 65 žmones, bet aš su kitais kolegomis pokalbius ir toliau įrašinėjame, tad sunku pasakyti tikslų respondentų skaičių. Šiuo metu yra iššifruota per 20 pokalbių. Jie yra paskelbti Instituto svetainėje. Kadangi mūsų rengiamos knygos apimtis ribota, į ją visi pokalbiai netilpo, atrinkome pačius įdomiausius ir iškalbingiausius.

Norėjome surinkti daugiau medžiagos iš oficialaus sovietinių laikų diskurso. Juk mūsų archyvai yra gana skylėti. Pavyzdžiui, to meto posėdžių protokolais negalima pasitikėti. Literatūros laukas konstruojasi ir susidaro dėl tam tikrų žmonių užimamų pozicijų, įvairių konfliktų. Posėdžių protokoluose tokie konfliktai nebūtinai yra užfiksuojami arba dažnai užfiksuojama tik viena pozicija. Siekėme surinkti daugiau medžiagos literatūros lauko interpretavimui, sukaupti medžiagos archyvui ir parengti leidinį. Žinoma, tai turėtų būti nuolatinis darbas, bet mokslą šiais laikais finansuoja projektai, todėl tai ir buvo labai trumpas 2 metų projektas.

Knyga „Nevienareikšmės situacijos“ bus pristatyta Knygų mugėje. Turime minčių apibendrinti projekto metu sukauptą patirtį. Galbūt parengti kokį nors seminarą, konferenciją. Pastaruoju metu pabendraujame su istorikais, rengiame bendras konferencijas arba vieni pas kitus nueiname. Dialogas vyksta, galime vieni iš kitų pasisemti patirties.

Kol kas iššifruota ir Instituto svetainėje prieinama mažiau nei pusė visų pokalbių. Ar galima tikėtis, kad ateityje bus paskelbti ir kiti interviu?

Kadangi tai yra pirmas tokio pobūdžio mano projektas, nelabai sugebėjau apskaičiuoti ir padalinti darbus. Nelabai įsivaizdavau, kiek viskas gali užimti laiko. Mūsų pokalbius šifravo viena mokslininkė, kuri ir taisydavo kalbą, ir suvesdavo autorizuotus pataisymus. Ji ir tai padarė daugiau, nei buvo numatyta plane. Vien dėl šių aplinkybių mes negalėjome iššifruoti daugiau pokalbių. Galvoju, gal ateityje dar pavyks iššifruoti ir likusius pokalbius. Bet, žinoma, ne visi įrašyti pokalbiai yra įdomūs kaip vientisas pasakojimas. Iš jų dažnai įdomi būna viena kita detalė, faktas, liudijimas. Gal šifruoti tokių pokalbių visą tekstą – per didelis darbas? Pokalbiai yra, jie niekur nedings, liks archyve.

Kaip dirbate su respondentais? Ar jie leidžia laisvai naudotis pokalbių įrašais?

Susitariame dėl pokalbio, susitikę paprašom leisti įrašyti pokalbį. Vėliau iššifruotus pokalbius nusiunčiame atgal respondentams, kad juos autorizuotų. Įdomi yra Amerikos patirtis, ten respondentams duodamos pasirašyti sutartys, kuriose surašytos visos sąlygos. Tada su informacija diktofone gali daryti, ką nori. Pas mus tokia praktika būtų sunkiai įsivaizduojama. Nesu girdėjęs, kad kas nors tai būtų įgyvendinęs. Manau, netgi Aurimas Švedas, kuris iš pokalbių su žmonėmis rengia knygas, neduoda pasirašyti sutarties, aiškiai apibrėžiančios jų abiejų santykius – kas kiek turi teisių, kam priklauso įrašas ir pan.

Apskritai kalbinant žmogų būna toks momentas, kai paklausi, ar galima pokalbį įrašinėti. Žmogus dėl to dažnai abejoja, o jei ant stalo padėtum sutartį, tai pagalvotų, kad bandai jį kur nors įtraukti. Ypač, kai kalbinome žmones, kurių dauguma nebuvo viešos figūros, o dirbo knygyne, bibliotekoje ar dar kur nors. Jie apskritai į viską žiūri atsargiai ir kalba gana nenoriai. Dažnai klausia, kodėl juos norime pakalbinti. Sako, kad kiti daugiau už juos išmano, ėjo svarbesnes pareigas ir pan. Tuose pokalbiuose labai jaučiama, kad žmonės savo patirtį vertina pagal tai, kokias pareigas ėjo. Tarsi iškilių rašytojų pasakojimai būtų buvę savaime vertingesni nei paprastų žmonių. Beje, tų paprastų respondentų sunku rasti. Buvo nelengva išsiaiškinti, kas kur dirbo, sužinoti jų kontaktus.

Kaip Jums kilo idėja rengti tokius pokalbius?

Kai tyrinėji sovietmetį, sėdi archyvuose, skaitai atsiminimus, to meto periodiką, recenzijas, straipsnius, supranti, kad nieko nesupranti. Supratau, jog reikia kalbėtis su žmonėmis, klausinėti, kokioje terpėje ir kokiu būdu atsirasdavo tie straipsniai, kas juos užsakinėdavo, kokia buvo to laiko konjunktūra, žmonių santykiai.

Iniciatyva kilo ir iš noro fiksuoti sovietmečio situaciją. Man pačiam pasitaikydavo atvejų, kai norėdavau pasikalbėti su žmogumi, bet staiga sužinodavau apie jo mirtį. Taip miršta pasaulis su visais ryšiais, o tu nespėji bent dalies to pasaulio užfiksuoti.

Šis projektas vyko porą metų, ir dabar aš daug geriau nujaučiu, kas ir kokiems žmonėms buvo svarbu, kas jiems darė įtaką, kaip skirtingos kartos atėjo į literatūrą, kokios buvo sąlygos, kokie kompromisai buvo būtini, o kokie galbūt pertekliniai.

Sovietmečio dinamikai suprasti šis projektas yra labai svarbus. Dar ir šiandien pasitaiko žmonių, kalbančių apie sovietmetį kaip apie vientisą laikotarpį. Bet juk Stalino ir Sąjūdžio metai turbūt yra visiškai skirtingos epochos, neturinčios tarpusavyje beveik nieko bendro.

Aišku, norisi ir archyvuose daugiau pabūti. Bet kol kas dar planuoju apsistoti ties pokalbiais. Esu suplanavęs šiek tiek didesnį darbą apie knygų gavimą ir sklaidą sovietmečiu. „Nevienareikšmėse situacijose“ šia tema pasirodys mano straipsnis. Iš tikrųjų dar ir dabar nauji pašnekovai apie knygų gavimą papasakoja man nežinomų faktų. Jie visi knygų gaudavo savais keliais. Tai yra tokie dalykai, kurių kituos šaltiniuose neaptiksi. Galbūt panašios informacijos galima rasti laiškuose. Man atrodo, kad šalia prisiminimų būtų labai svarbu rinkti laiškus.

Tuo metu su rašytojais susirašinėjo ir skaitytojai. Populiaresniam rašytojui buvo natūralu atsakinėti į skaitytojų laiškus. Ir patys literatai susirašinėdavo tarpusavyje. Tokiuose laiškuose yra vertingos medžiagos, kuri galbūt būtų net ir patikimesnė nei pokalbiai. Jau prieš metus galvojau pradėti skleisti informaciją, kad LLTI renka laiškus, bet vis užklumpa kiti darbai ir neprisiruošiu to padaryti.

Pokalbiai turi savo specifiką. Žmogaus atmintis yra labai įdomi, ten gali susipinti laikai, žmonės ir visa kita. Pavyzdžiui, kai klausinėjau žmonių apie draudžiamų knygų sklidimą, išryškėjo vienas labai įdomus dalykas. Tuo metu turėjai turėti labai didelį žmogaus pasitikėjimą, kad jis tau duotų knygą. Jeigu tau knygą duoda nepažįstamas žmogus, greičiausiai tai bus koks nors provokatorius, žiūrintis, ar tu imsi knygą, kaip komentuosi šį pasiūlymą. Tai buvo viena iš KGB agentų taktikų. Tad žmonės knygų gaudavo ne iš nepažįstamų, o iš žmonių, kuriais pasitikėdavo. Tačiau dažnai respondentai to konkretaus žmogaus, iš kurio gaudavo knygų, neprisimena. Visi pasakoja beveik vienodais žodžiais: iš kažkur gaudavome, kažkaip tos knygos sklisdavo, tarpusavyje dalindavomės. Konkrečiai klausdavau, kas tie žmonės, bet beveik niekas neatsimindavo. Tarsi žmonės iš tikrųjų buvo užprogramuoti nežinoti, iš kur gavo knygas. Tai yra kažkoks įdomus atminties veikimo mechanizmas.

Tačiau laiškuose jau būtų daugiau konkrečių dalykų. Man atrodo, kad laiškų rinkimas būtų labai produktyvi veikla sovietmečio tyrinėjimams. Tik aš nenorėjau rašyti jokio projekto ir įsipareigoti, nes negali numatyti, kas iš to išeis. Visų pirma tokių žmonių sunku rasti, antra, galbūt jie nebūtinai norės dalintis laiškais. Tačiau reikia kažką daryti, nes žmonės miršta, o jų vaikai tokius laiškus gali tiesiog išmesti.

Žinoma, norisi ir archyvuose sėdėti, nes ten irgi yra labai įdomių dalykų. Bet supranti, kad tie dokumentai, kurie šiuo metu yra išlikę, turbūt ir liks. Kas ką norėjo sunaikinti Nepriklausomybės išvakarėse, tas jau sunaikino. O prisiminimai ir laiškai yra tokie dalykai, kuriuos turi padaryti dabar ir negali labai laukti.

Užsiminėte apie atminties specifiką. Šiuo metu atminties tyrimai itin populiarūs ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje. Yra prirašyta labai daug mokslinių knygų apie atmintį. Tad norisi paklausti, koks Jūsų santykis su įvairiomis atminties teorijomis? Ar prieš pradėdamas šį tyrimą daug gilinotės į atminties fenomeną iš teorinės perspektyvos?

Kai universitete dėsčiau literatūros sociologiją, tada domėjausi atmintimi kaip socialiniu fenomenu. Rengdamiesi šiam tyrimui, mes labiau domėjomės teorijomis, kurios apibendrina kalbinimo patirtį, buvome sau susiformulavę tam tikras nuostatas. Pavyzdžiui, sudarinėdami klausimyną, sutarėme, kad iš pradžių reikia pradėti kalbėti apie bendresnius dalykus (pvz., vaikystę, mokyklą), o vėliau prieiti prie problemiškesnių klausimų. Mes gilinomės į tokius dalykus.

Taip pat yra svarbu, kaip klausinėji pašnekovą. Norint, kad pokalbis pavyktų, reikia daug laiko. Jeigu žmogus yra viešas, reikia apie jį surinkti informaciją, perskaityti jo skelbtus prisiminimus, straipsnius, laiškus ir pan. Kalbantis man pasidarė aišku, kad žmogus dažniausiai pasakoja tuos dalykus, kuriuos jau yra vienokia ar kitokia forma pasakojęs, pavyzdžiui, rašęs apie tai kokiuose prisiminimuose. Žmogus tam tikras istorijas prisimena ir jas nuolat kartoja, o tokie dalykai, kurie neatrodė svarbūs, dingsta iš atminties. Tačiau būna taip, kad pakeli tam tikrą atminties sluoksnį, ir žmogus pradeda atsiminti, ko nėra pasakojęs kitur. Arba paskaitęs pašnekovo laiškų, prisiminimų, suformuluoji jam tokią temą, kad jis iš atskirų fragmentų sukuria naują pasakojimą.

Priversti žmogų prisiminti tai, ko jis apie save nėra papasakojęs, arba savo prisiminimus pertvarkyti tam tikra tema – tai klausinėtojo pasiekimai. Tačiau tam reikia ruoštis. O jeigu kalbini žmogų, kuris nėra viešas, ir prie tokios informacijos negali prieiti, tai turi domėtis pokalbininko veikla, žinoti kuo daugiau jos niuansų, kad galėtum užduoti ne tik bendrų, bet ir konkrečių klausimų.

Vien skaitant archyvus, pačiam negyvenus tuo metu, neįsivaizduoji, kas vienu ar kitu atveju turima omenyje. Paralelinis darbas archyvuose ir su žmonėmis yra svarbus. Viena vertus, archyvai tikslina žmogaus atmintį ir suteikia jai rėmus. Kita vertus, žmogaus atmintis suteikia empirikos, sugyvina archyvus.

Ar kalbėdamas apie pokalbių specifiką omenyje turite sakytinės istorijos metodologiją?

Taip. Mes naudojome pusiau struktūruotą klausimyną. Tačiau ir projekto vykdytojai skirtingai suvokė savo darbą. Vieni uždavinėjo klausimus tokius, kokie buvo suformuluoti, ir dar ta pačia eilės tvarka, kiti leido pokalbiui laisvai tekėti ir tik kartais grįždavo prie klausimyno temų. Tačiau daug kas priklausė ir nuo pasakotojo. Vieni būdavo labai pasiruošę pokalbiui, pavartę savo dienoraščius, kiti sėdėjo ir gyvai galvojo atsakymus. Vieni yra linkę į monologą, kiti labai įsiklauso į klausimą ir bando į jį atsakyti konkrečiai, nenukrypti į šalis, nesiplėsti.

Po truputį įgauni patirties ir bandai prisitaikyti prie pokalbininko. Žinoma, jokios labai gudrios teorijos nėra. Manau, kad daug kas priklauso nuo tavo paties intuicijos, charakterio, temperamento. Jeigu neturi įžūlaus žurnalisto savybės brautis į temas, kurių nenori pokalbininkas, tai ir nesibrausi, kad ir kiek teorijų būtum prisiskaitęs. Tai daugiau tavo paties etikos supratimas. Jeigu tau nepatogu uždavinėti provokacinius klausimus, to ir nedarysi. O kitam tai pavyksta savaime.

Ar Jūs siekėte provokuoti, klausti nepatogių klausimų? Ar žmonės noriai kalba apie savo santykį su sistema?

Sau tikrai nekėlėme uždavinio žmones provokuoti, klausinėti apie kompromisus ar priversti juos prisipažinti kolaboravus su sistema. Kartais tai išplaukdavo iš pokalbių. Tarkim, kalbėjau su Kęstučiu Nastopka, pokalbis savaime taip pasisuko, kad jis papasakojo apie savo gana nekaltus kompromisus.

Žinoma, yra tokių rašytojų, su kuriais norėtųsi pasikalbėti apie darbą sistemoje. Jie užėmė svarbius postus, buvo vyriausi leidyklų, žurnalų redaktoriai. Bet mes tokių pokalbių beveik neįrašėme. Arba jie nesutiko kalbėti, arba kažkodėl neprisiruošėm susitikti. „Sunkesnių“ pokalbių net ir nebuvo. Aš įrašiau pokalbį su Mokslų akademijos bibliotekos spec. fondų vedėja. Bet niekaip jos neprovokavau, tiesiog klausinėjau apie darbą. Man buvo įdomu sužinoti, kaip veikė spec. fondai, kiek dalinant leidimus ir kontroliuojant žmonių skaitymą galios turėjo Glavlitas, direktorius, pati vedėja.

Pastebėjau, kad žmonės, dirbę spec. fonduose arba bibliotekose, tuos fondus linkę vertinti pagal anų laikų nuostatas. Jie ir šiandien sako, kad, jeigu nebūtų spec. fondų, dauguma knygų būtų buvusios suplėšytos, išdraskytos, suskaitytos. Suprask, jie išsaugojo tas knygas. Suprantu, kad toks nusiteikimas juos turėjo motyvuoti šį darbą dirbti anais laikais.

Taip pat sąmoningai beveik niekas nekalba, jog turėjo būti lojalūs ir ėjo pareigas dėl to, kad jais pasitikėjo. Žmonės arba mano, kad jie „dirbo Lietuvai“, arba tiesiog gavo tam tikras pareigas ir atliko jiems paskirtas užduotis. Man atrodo, tai yra susiję su tuo, kad pas mus nebuvo atvirai apie tuos dalykus kalbėta. Kas iš rašytojų prisipažino, bendradarbiavęs su saugumu? Romualdas Granauskas, dėl to verkęs Sąjūdžio metais. Tik tas jo bendradarbiavimas buvo juokingas.

Yra tokių, kurie buvo etatiniai saugumo darbuotojai, ir visi tai žinojo. Tarkim, Mykolas Karčiauskas. Vienas pokalbininkas, nieko blogo nesakydamas, paminėjo, kad M. Karčiauskas dirbo saugume. Bet autorizuodamas norėjo, kad tą pavardę išimtume. Nors, man atrodo, kad pats M. Karčiauskas jau Nepriklausomybės laikais yra viešai apie tai kalbėjęs. Aš nežinau, kokios buvo jo užduotys. Bet svarbu suprasti, jog saugumas ne vien persekiojo inteligentus ir sekė, kad visi būtų lojalūs. Galų gale, jie tiesiog dirbo su nusikalstamumu. Kiekvienoje valstybėje yra saugumo struktūros. Aišku, Sovietų Sąjungoje jos turėjo papildomą funkciją.

Pas mus tvyro tokia atmosfera, kad, paminėjus kokio nors rašytojo pavardę junginyje su KGB, gali būti apkaltintas jo juodinimu. Yra toks Arvydo Anušausko sudarytas dokumentų rinkinys, kuriame paskelbta nemažai KGB dokumentų. Tarkim, ten yra Violetos Palčinskaitės saugumui rašyta ataskaita, grįžus iš kelionės po Ameriką. Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad ji vykdė kokią užduotį ar pasirašė su saugumu sutartį. V. Palčinskaitė toje ataskaitoje rašė, ką matė Amerikoje, ir tiek. Tuo metu visi, važiuojantys į užsienį, turėjo saugumui rašyti ataskaitas. Bet šiandien jau vien tas faktas, jog rašytojas rašė ataskaitas saugumui, gali būti priimtas kaip kokių nors jo nuodėmių atskleidimas.

Man atrodo, kad sovietinis saugumas yra iki kraštutinumo demonizuotas. Galima į tai pasižiūrėti truputį blaiviau. Kai kalbiesi su kai kuriais rašytojais, paaiškėja, kad niekas jų nekvietė ir netardė. Jų gyvenime saugumo kaip ir nebuvo. Aišku, tai priklauso nuo daug dalykų – nuo kartos, tėvų, giminaičių padėties, veiklos, kuria užsiimta.

Labai keista, kad, praėjus ketvirčiui amžiaus, vis dar yra tokia įtampa. Pavyzdžiui, būdamas Vokietijoje, skaičiau pokalbių knygų, kur kalbama su Rytų Vokietijos biurokratais. Jų klausiama, kodėl jie įstojo į partiją, kaip jie gavo pareigas ir pan. Visi norėjo gyventi geriau, patogiau, uždirbti, užsitikrinti savo saugumą. Ten apie tai kalbama, o pas mus po ketvirčio amžiaus – ne. Jei prisipažintum, kad tu esi paprastas žmogus ir norėjai geriau gyventi, gauti butą ar mašiną, tai tave apšauktų tautos išdaviku. Yra prielaida, kad visi „dirbo Lietuvai“, ir kiekvienas yra vos ne šventas. Manau, dėl šios temos kylantis jautrumas yra problema.

Kokių naujų sovietmečio literatūros interpretacijos galimybių atveria Jūsų surinkti pokalbiai? Į kuriuos sovietmečio reiškinius leidžia pažiūrėti naujomis akimis?

Knygoje pasirodys Donatos Mitaitės straipsnis apie ryšius tarp skirtingų Tarybų Sąjungos respublikos rašytojų. Mes įrašinėjome pokalbius su Rusijos, Latvijos, Estijos rašytojais. Kai kalbame apie konkrečius kūrinius, dažnai apie juos kalbame uždarai ir pamirštame kontekstą. Pasirodo tarp respublikų buvusios bendros nuotaikos, iš Maskvos ateidavo ir per visas respublikas nuvilnydavo bendros kultūros politikos gairės. Į jas reikėdavo atsižvelgti. Būdavo ir bendros literatūrinės mados, poetikų panašumai. Svarbūs yra ir skirtingų respublikų literatų ryšiai.

Kitas dalykas – leidyklų redakcijos. Solveiga Daugirdaitė parašė straipsnį apie redaktorius. Konkretaus kūrinio interpretacijai yra svarbi redagavimo istorija, kaip jis buvo redaguojamas, kokie buvo leidyklos, Glavlito nurodymai.

Aš parašiau straipsnį apie skaitymą ir knygų plitimą. Tai svarbu literatūros kūrinių recepcijai. Svarbu suprasti, kurios knygos buvo svarbios, sulaukdavo didžiausio dėmesio, kodėl jas visi norėdavo skaityti. Pavyzdžiui, mūsų trisdešimtųjų metų gimimo kartos (J. Marcinkevičiaus, A. Baltakio, J. Degutytės) pirmųjų knygų populiarumas buvo milžiniškas, nors vėliau jie beveik nieko iš tų knygų į vėlesnes rinktines neįtraukdavo. Įdomu, kad žmonės nusirašinėdavo ir legalias knygas. Taip darydavo todėl, kad tas knygas išpirkdavo ir jų tiesiog nebebūdavo. Surinkti pokalbiai yra papildoma medžiaga, norint suprasti pačią publiką, kūrinių funkcionavimą, jų interpretavimą tuo metu. Mes daugiau žinome oficialią literatūros istoriją – recenzijos, straipsniai, monografijos ir pan. O skaitytojų skonis, bibliotekų duomenys mažai tyrinėti.

Man buvo kilusi mintis sudaryti klausimyną paprastiems skaitytojams, ateidavusiems skaityti knygų į bibliotekas. Būtų labai įdomu pasiaiškinti, kaip jie skaitė knygas, ką imdavo skaityti, ko laukdavo iš tekstų. Tačiau tam reikėtų juodo techninio darbo, reikėtų pagalbinių žmonių, kurie sugebėtų tas anketas išplatinti, surinkti. Mūsų pajėgos yra ribotos.

Šiuo metu Institute daromas kitas projektas – sovietmečio literatūros žinynas. Jame bus aiškinami pagrindiniai literatūros funkcionavimo, raidos, kūrybos dalykai. Tai bus tarsi įvadas besidomintiems sovietmečio literatūra. Prie šio projekto dirba Šiuolaikinės literatūros skyrius, t. y. dešimt žmonių. Turiu panašaus pobūdžio leidinį iš Vokietijos, tai prie to leidinio dirbo 50 žmonių. Mano minėtiems 10 mokslininkų šis projektas tėra vienas iš kitų daugybės papildomų darbų.

Kodėl knygą pavadinote „Nevienareikšmės situacijos“?

Man „situacija“ kaip terminas ar sociologinis objektas yra labai įdomus. Kai pradedi galvoti apie situacijas, kuriose buvo žmonės, tai supranti, kad kiekvienas yra su savo patirtimi, savo biografija. Žmogaus laikysena yra nulemta daugybės veiksnių. Žmonės, kalbėdami apie kokį nors konkretų faktą, dažnai kitaip apie jį pasakoja, skirtingai interpretuoja, vertina. Gyvi pokalbiai atskleidžia, kad gyvenimo situacijos visą laiką yra nevienareikšmės. Aišku, apskritai gyvenime situacijos nėra vienareikšmės, bet sovietmečiu jų daugiareikšmiškumas yra didesnis, nes politinis kontekstas daug įtakingesnis.

Man norisi, kad atsirastų tų pačių situacijų daugiamatis matymas – iš skirtingų perspektyvų, kartų, politinių ar estetinių įsitikinimų. Norisi, kad tos situacijos atrodytų gyvos, o kultūros istorija būtų pasakojama per tokius žmonių pasirinkimus, apsisprendimus, kurie galėjo būti vienokie ar kitokie. Tada užsimezga tam tikra intriga ir detektyvas. Nors sistema reikalauja vienareikšmiškai pasirinkti, kurioje pusėje tu esi, žmonių pasirinkimų skalė buvo labai didelė. Man sociologiškai yra labai įdomu matyti rašytoją ir skaitytoją tam tikroje pasirinkimo situacijoje. Nes vienos kartos panašią patirtį turintys žmonės atsiduria prieš tuos pačius klausimus: eiti į viešumą ar ne, rašyti į stalčių ar ne, kiek kūryboje skirti dėmesio Stalinui, Leninui, partijai ir kaip nuo to išsisukti. Visą laiką žmonės patenka į konkrečias situacijas, ir dėl savo temperamento, įgūdžių, baimių ar dar kažko turi apsispręsti. Žmogaus aplinka, šeima, užnugaris, artimieji yra veiksnys, leidžiantis tam tikrose situacijose priimti sprendimus. Tad norisi matyti situacijas iš skirtingų perspektyvų, surinkti medžiagą tokio žvilgsnio galimybei. Tai yra savotiškas detektyvo darbas. Detektyvai aiškinasi, kokie buvo žudiko motyvai, o aš aiškinuosi ir bandau suprasti kiekvieno kultūros žaidėjo motyvus, strategiją, taktiką. Gal tai ir naivi užduotis, galbūt net ir patys žmonės į šį klausimą sau negalėtų atsakyti. Ši formulė yra sudėtinga, yra labai daug kintamųjų. Norisi visus tuos kintamuosius surinkti, kad kultūros žmones galėtum matyti gyvus, išgaubtus, kaip geroje realistinėje prozoje.

Manęs kartais klausinėja, kodėl neberašau eilėraščių. Kad mano darbas yra beveik kaip prozininko, aš renku informaciją apie savo herojus, bandau įsijausti, suprasti juos ir aprašyti. Man tai toks pat kūrybinis darbas. Kadangi tai darbas su istorine medžiaga, reikia empatijos, persikėlimo į aną laiką pastangos ir rašyti pasitelkus vaizduotę.