Kodėl Lietuvos Ortodoksų Bažnyčia priklauso Maskvos patriarchatui

Nuo pat neramumų Ukrainoje pradžios didžiuosiuose Lietuvos naujienų tinklalapiuose, tarp jų – ir bernardinai.lt, pasirodė begalės straipsnių, kuriuose kritikuota Rusijos Ortodoksų Bažnyčia ir jos patriarcho artumas su Rusijos valdžia. Kai kuriuose straipsniuose, pavyzdžiui, netgi atvirai puolami Lietuvos ortodoksai (stačiatikiai) dėl tariamos jų priklausomybės nuo Maskvos politikos. Esą patriarchas Kirilas palaiko Putino valdžią, todėl mes, būdami patriarchato nariai, taip pat ją palaikome (o iš to seka, kad turėtume atsiskirti).

Nenoriu badyti pirštais į žmones ir leidinius, todėl neminėsiu pavardžių, tačiau šitokie samprotavimai paplitę ne tik tarp žurnalistų, bet ir tarp akademikų. Neseniai vienas gerbiamas visuomenėje žmogus asmeniniame pokalbyje man uždavė klausimą: „Juk abu žinome, iš ko gyvena Lietuvos ortodoksų vyskupija?“ Turėjau perklausti, ką jis turi omenyje, nes, tiesą pasakius, nesupratau, ar jis ketina priekaištauti dėl nekilnojamojo turto nuomos, ar jis kažkieno suklaidintas mano, kad mūsų vyskupija yra finansuojama Maskvos.

Lietuvos vyskupija, kuri yra Maskvos patriarchato dalis, yra visiškai finansiškai ir daugeliu kitų požiūrių nepriklausoma nuo Maskvos. Nei vienas Lietuvos ortodoksų vyskupijos centas neiškeliauja į Maskvą ir nei vienas centas neatkeliauja į Lietuvos vyskupiją iš Maskvos. Taip pat mūsų vyskupas savo vyskupijoje tvarkosi savarankiškai – pats sprendžia, ką šventinti į kunigus, ką kur siųsti mokytis į seminariją ir kt.

Daugelis straipsnių apie Ortodoksų Bažnyčią paprastai rodo autorių visišką Bažnyčios vidaus gyvenimo neišmanymą ir įsivaizdavimą, kad Ortodoksų Bažnyčia funkcionuoja panašiai kaip Romos katalikų. Patriarchas – tai ne popiežius. Ortodoksų Bažnyčioje, skirtingai negu Romos katalikų, neegzistuoja žemiškas, vienvaldis Bažnyčios valdovas. Ortodoksų Bažnyčia – tai absoliučiai nepriklausomų viena nuo kitos Bažnyčių šeima, kurias vienija bendras tikėjimas, priimtas visų Bažnyčių atstovų Visuotiniuose susirinkimuose, ir eucharistinis bendravimas (tarpusavio pripažinimas švč. Komunijos sakramente). Šiuo metu yra 15 Ortodoksų Bažnyčių, kurios vadinamos „autokefalinėmis“ (graikiškai „autokephalia“ reiškia „savivaldą“). Kiekviena autokefalinė Bažnyčia pati renkasi vyskupus, Bažnyčios vadovą, tvarkosi vidinius reikalus. Pagrindinis dalykas, kurio negali keisti viena kuri nors Bažnyčia – visuotinio tikėjimo, priimto bendrai visų Bažnyčių.

Šitoks Bažnyčios sutvarkymas remiasi mokymu, kad aukščiausias galios šaltinis yra vyskupo sostas (gr. kathedra). Kiekvieno vyskupo sostas, kaip rašo šv. Grigalius Didysis, – tai Petro uola, ant kurios laikosi Bažnyčia. Kiekvienas vyskupas savo vyskupijoje yra aukščiausia valdžia, tačiau praktiniais sumetimais vyskupai jungiasi į bendruomenes, kurioms vadovauja vyskupų tarybos (sinodai), o sinodams pirmininkauja vienas vyskupų (vadinamas arkivyskupu, metropolitu arba patriarchu). Nesvarbu, kad ir kas pagal titulą būtų pirmininkaujantis vyskupas, jis tėra pirmas tarp lygių (lot. primus inter pares) ir neturi išskirtinės galios kitiems vyskupams. Pavyzdžiui, Maskvos patriarchas be Vilniaus arkivyskupo palaiminimo negali laikyti Mišių Vilniaus ir Lietuvos vyskupijoje.

Būtent todėl, kad esame vyskupija, jau turime labai plačią autonomiją, kokios galbūt neturi nė vienas Romos Katalikų Bažnyčios vyskupas. Patriarchas neturi legatų, nuncijų, jis net neturi teisės pašalinti netinkamo vyskupo (tą gali daryti tik vyskupų kolegija – sinodas). O dėl to, kad ši vyskupija yra nepriklausomoje valstybėje, metropolitas Chrizostomas, Sąjūdžio dalyvis, sutarė su Maskva dėl visiškos finansinės nepriklausomybės.

Iš ko mes gyvename, jei negauname pinigų iš Maskvos? Sužinoti gana lengva – apsilankykite ekskursijoje Šv. Dvasios vienuolyne. Du pagrindiniai cerkvių išlaikymo šaltiniai – prekyba cerkvėse žvakėmis, ikonomis ir kt. bei nekilnojamojo turto nuoma. Jokių slaptų pinigų iš Maskvos nėra.

Kodėl kitos Bažnyčios (Maskvos, Amerikos, Graikijos, Gruzijos ir kt.) yra autokefalinės, o Lietuvoje tėra viena vyskupija? Todėl, jog tam, kad Bažnyčia galėtų būti autokefalinė, ji turi gebėti visiškai save išlaikyti. Ji turi galėti iš savo atstovų išsirinkti vyskupą, turėti įstaigas rengti dvasininkams. Kadangi, pagal Ortodoksų Bažnyčios kanonus, nuo V amžiaus kandidatais į vyskupus gali būti tik vienuoliai, tai autokefalinei Bažnyčiai itin svarbūs stiprūs vienuolynai ir bent minimali seminarijų sistema, kuri leistų ruošti dvasininkus.

Todėl egzistuoja skirtingi savivaldos lygmenys. Latvijos Bažnyčia, kuri turi seminarijas ir vienuolynus, yra autonominė. Tai reiškia, kad, nepaisant jos savarankiškumo, jos vadovaujantysis vyskupas yra paskiriamas Maskvoje ir gali būti apskųstas Maskvos bažnytiniame teisme. Ukrainos Bažnyčia turi tokią plačią autonomiją, kad pati renka vadovaujantį vyskupą ir pati tvarkosi, o Maskva tik tvirtina ukrainiečių išrinktą hierarchą.

Kaip rašo ortodoksų misiologijos teoretikas Nikolajus Iljinskis, autokefalija visada buvo ir yra kiekvienos ortodoksų misijos tikslas. Cariniais laikais Lietuvoje buvo ir daugybė vienuolynų, ir stipri seminarija Vilniuje, tačiau sovietmečiu viskas buvo uždaryta ir sunaikinta. Šiuo metu Lietuvoje beliko vienas ortodoksų vienuolynas ir viena moterų vienuolių bendruomenė be vienuolyno. Todėl, nors savo finansinėje ir kt. veikloje esame absoliučiai nepriklausomi nuo Maskvos, vyskupų pas mus atvyksta iš užsienio, o savo dvasininkus, kuriuos taip pat šventinti galime be Maskvos žinios, ruošiame taip pat užsienyje.

Kodėl, jei negalime būti visiškai nepriklausomi, priklausome būtent Maskvos patriarchatui? Taip lėmė gausybė istorinių aplinkybių. Iki 1686 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ortodoksai priklausė Konstantinopolio patriarchatui, tačiau po Bizantijos imperijos žlugimo 1453 m. tai buvo visiškai neparanku. Konstantinopolio patriarchas buvo užimtas Bažnyčios išlikimu musulmoniškoje imperijoje. Per visą Osmanų imperijos okupacijos laikotarpį beveik visi Konstantinopolio patriarchai mirė ne sava mirtimi, o buvo nužudyti. Absoliučiai kiekvienas krikščionis už buvimą krikščioniu turėjo mokėti valdžiai specialų mokestį („džiziją“), kuris nuolat augo. Jei kuris nors krikščionis praturtėdavo, jis būdavo nužudomas (pvz., Michailas Kantakuzinas), kaip ir krikščionis, kuris neturėjo iš ko mokėti mokesčio ir nenorėjo priimti islamo. Į LDK ortodoksų reikalus Konstantinopolis visiškai nesikišo, tik rinko iš vyskupų pinigus, kad sumokėtų duoklę sultonui, tačiau netrukus ir tai pasidarė sudėtinga.

Po 1596 metų Bresto unijos LDK prasidėjo ortodoksų religinės kovos su katalikais, kurie vertė priimti uniją ir tokiu būdu prisijungti prie Katalikų Bažnyčios. Padėtis buvo tokia karšta, kad, remiamas Jeruzalės patriarcho ir Atono vienuolių, LDK pietų žemėse prasidėjo Bogdano Chmielnickio vadovaujamas kazokų sukilimas, kurio vienas iš reikalavimų buvo panaikinti uniją. LDK Ortodoksų Bažnyčioje tuo metu vyravo visiškas chaosas, todėl Konstantinopolio patriarchas priėmė logišką sprendimą perduoti Bažnyčios, kuria rūpintis jis nebesugeba, tikinčiuosius Maskvos patriarchato globai. Mainais į tai Maskvos patriarchatas pažadėjo paramą Konstantinopoliui.

Labai panaši padėtis yra šiandienos Ukrainoje. Nors dar 1993 m. Balamandoje jungtinė ortodoksų ir katalikų dialogo komisija išleido oficialią deklaraciją, kurioje sutarė, kad unija nėra ir negali būti tinkamas kelias į Bažnyčių suartėjimą, visai neseniai Ukrainos unitų Bažnyčios vadovas viešai apkaltino Maskvos patriarchato Bažnyčią priklausomybe nuo valstybinės valdžios ir palinkėjo jai „įkvėpti pilna krūtine ekleziologinėje pilnatvėje“, t. y. prisijungti prie unijos. Kai ortodoksų atstovas metropolitas Hilarijonas Katalikų Bažnyčios šeimos sinode kreipėsi į unitus „prašydamas atsižadėti pareiškimų politinėmis temomis ir visų matomų schizmos palaikymo formų“, Youtube įdėtame unitų arkivyskupo interviu jis buvo apkaltintas „politikavimu“, „Maskvos interesų gynimu“. Kitaip tariant, visos Ukrainos religinės bendruomenės – ir unitai, ir ortodoksai, ir įvairios atskalos – yra parankios politikų manipuliacijai, nes pastaruosius du dešimtmečius nuolat tarpusavyje kovoja.

Nesinorėtų dabar narplioti painios Ukrainos religinės situacijos, kurios nesugeba išnarplioti netgi tarptautinės komisijos, tačiau derėtų paaiškinti, ką metropolitas Hilarijonas turėjo omenyje sakydamas apie „schizmos palaikymą“, nes tai susiję su daugeliu Lietuvoje publikuojamų straipsnių apie Ukrainos padėtį. Kaip minėjau, Ukrainoje egzistuoja viena ir vienintelė kanoninė Ortodoksų Bažnyčia – Ukrainos Ortodoksų Bažnyčia, priklausanti Maskvos patriarchatui ir turinti plačią autonomiją. Tai, kad ji kanoninė, reiškia, jog ją pripažįsta visi 300 milijonų ortodoksų.

Be šios Bažnyčios, Ukrainoje taip pat egzistuoja religinės bendruomenės, kurios vadina save „ortodoksinėmis“, tačiau nėra kaip tokios pripažįstamos „tikrų“ ortodoksų. Garsiausia iš jų – vadinamoji „Kijevo patriarchato“ Bažnyčia. Tai 1992 metais įsteigta bendruomenė, kai kanoninis Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios (Maskvos patriarchato dalies) laikinasis vadovas (locus tenens) Filaretas paskelbė savo valdomos Bažnyčios autokefaliją, t. y. nepriklausomybę nuo Maskvos. Kadangi šiuo veiksmu jis sulaužė savo asmeninę priesaiką, duotą priešais Evangeliją ir altorių (tai – aukščiausio lygio priesaika Ortodoksų Bažnyčioje), tai asmeniškai buvo ekskomunikuotas, o viso pasaulio ortodoksai su jo sekėjais nutraukė eucharistinį bendravimą.

Tai reiškia, kad vadinamasis „Kijevo patriarchas“ Filaretas viso pasaulio ortodoksų akyse net nėra krikščionis („jei nepaklus nė bažnyčiai, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas“ (Mt 18,17)), o jo ganomieji „ortodoksai“ nepriklauso Ortodoksų Bažnyčiai ir negautų joje Komunijos. Filaretas bandė išsisukti nekanoniškai prašydamas Konstantinopolio patriarcho užtarimo, tačiau patriarchas kategoriškai atsisakė net diskutuoti šiais klausimais. Reikalą apsunkina tai, kad šiai religinei bendruomenei priklauso aukšto rango Ukrainos politikai, tokie kaip buvęs Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka ar Julija Tymošenko.

Skirtingai, nei norėtų politikai, autokefalija Ortodoksų Bažnyčioje visada yra ne skelbiama, o suteikiama. Ją suteikia ta Bažnyčia, kurios sudėtyje yra bendruomenė. Autokefalija teikiama atsižvelgiant ir į istorines aplinkybes, bet svarbiausia – vidinė bendruomenės būklė, jos gebėjimas savarankiškai išsilaikyti. Politiniai argumentai negali būti autokefalijos steigimo pagrindu, nes tai yra filetizmo erezijos forma, pasmerkta 1872 m. Konstantinopolio sinode. Filetizmas – įsitikinimas, kad Bažnyčių ribos turi sutapti su tautų ir valstybių ribomis. Bažnyčia – tai Dievo tauta ir teikiant autokefaliją atsižvelgiama į Bažnyčios, o ne į valstybės ar „gentinės“ tautos interesus.

Taip, Putinas bando išnaudoti Bažnyčią savo politiniais tikslais, religine retorika pridenginėja Krymo okupaciją ir rodosi cerkvėje religinių švenčių metu, kur padirbėja žvakide (dešinėje rankoje, kuria paprastai ortodoksai daugybę kartų per Mišias žegnojasi, jis laiko žvakę ir nepersižegnoja nė karto). Bet Ortodoksų Bažnyčia, jo nelaimei, veikia pagal kitus vidaus tvarkos principus, nei katalikų ar protestantų Bažnyčios, todėl net jei patriarchas ir viešai sako kokią keistenybę, tikintieji yra visiškai neįpareigoti juo sekti. Savo vyskupo pamokymas ortodoksui turi nepalyginti didesnę galią nei patriarcho enciklika. Todėl, daugelio diktatorių nusivylimui, šia Bažnyčia gana sunku manipuliuoti (per du tūkstančius metų nepakito jos tikėjimas, o paskutinį kartą liturginė reforma buvo prieš tūkstantį šešis šimtus metų). Ne veltui rusai turi patarlę: „Nereikia lįsti į svetimą vienuolyną su savo įstatymais“.

Jei pažvelgtume į Bažnyčios istoriją, akivaizdu, kad aukščiausieji Bažnyčios vadovai Maskvoje tiesiog bando laviruoti tarp grėsmės prarasti didžiausią tikinčiųjų bendruomenę (Ukrainoje yra daugiau nei pusė visų Maskvos patriarchato parapijų) ir Putino diktatūros. Kadangi esame ortodoksai, mums, Lietuvos tikintiesiems, šis politinis žaidimas nėra aktualus, ir mes turime visas bažnytinio valdymo priemones, kad nuo jo atsiribotume. O buvimas Maskvos patriarchate yra mūsų laidas su Visuotine Bažnyčia, kurios tikintieji meldžiasi ir Tokijuje, ir Niujorke.