2015 01 22

Dalia Žemaitytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Mons. Visvaldas Kulbokas. Rytų Katalikų Bažnyčios – sena Visuotinės Katalikų Bažnyčios dalis

Minint maldų už krikščionių vienybę savaitę, dažnai mūsų akys krypsta į kitų konfesijų tikinčiuosius. Šį kartą norime plačiau pristatyti Katalikų Bažnyčios įvairovę, tiksliau – Rytų apeigų katalikų bendruomenes, kurios, išlaikiusios savo rytietišką liturgiją, tapatybę, prieš šimtmečius ar prieš kelis dešimtmečius išreiškė norą būti vienybėje su popiežiumi. Kaip klostėsi šie santykiai tarp Bažnyčių? Apie tai kalbamės su Šventojo Sosto pareigūnu mons. Visvaldu Kulboku, kuris šiuo metu darbuojasi Vatikano valstybės sekretoriato sekcijoje santykiams su valstybėmis (tai tarsi atitikmuo Užsienio reikalų ministerijai). Anksčiau dvasininkas yra dirbęs Apaštališkojoje nunciatūroje Libane, Olandijoje, Rusijoje, tad kai kurias Rytų Bažnyčias pažįsta labai iš arti.

Kaip kilo Rytų katalikų Bažnyčių tradicija? 

Rytų Katalikų Bažnyčios – sena Visuotinės Katalikų Bažnyčios dalis. Yra apie dvidešimt skirtingų Rytų katalikų bendruomenių, kiekviena jų turi savo istoriją. Mes jas vadiname „sui iuris“ Bažnyčiomis, jos turi savo teises, tvarką, savitą liturgiją. Paprastai jos pačios išsirenka patriarchą arba vyriausiąjį arkivyskupą, o popiežius aprobuoja jų išsirinkimą. Jas vadiname katalikiškomis, nes jos yra vienybėje su popiežiumi.

Išskiriamos penkios pagrindinės tradicijos: Antiochijos (arba vakarų sirietiškoji: maronitų, sirų katalikų, sirų malankarietiškasis ritai), Armėniškoji (armėnai katalikai), Aleksandrietiškoji (koptų, etiopų, eritrėjų), Chaldėjiškoji (arba rytų sirietiškoji: chaldėjai, sirai malabarai), Bizantiškoji (graikų katalikų, melkitų, rutėnų ritai). Kai kurios iš šių bendruomenių niekada nebuvo atsiskyrusios nuo vienybės su popiežiumi (kaip, pavyzdžiui, maronitai), kai kurios bendruomenės tapo katalikiškos per įvairias unijas arba pasirašius deklaracijas, kuriose patvirtinama, jog ši Bažnyčios dalis de facto yra vienybėje su popiežiumi.

Rytų tradicijos susiformavo labai spontaniškai. Pavyzdžiui, Armėnijoje iškilo armėniška liturgija,  Artimuosiuose Rytuose sugyveno įvairios tradicijos. Vienos iš didžiausių bendruomenių – maronitų – liturgija siejama su V a. gyvenusiu vienuoliu šv. Maronu, taigi, šaknys yra vienuoliškoje bendruomenėje.

Kokias didesnes bendruomenes paminėtumėte?

Tarp pačių didžiausių bendruomenių – Bizantijos rito Ukrainos Graikų apeigų Katalikų Bažnyčia, kuri turi apie 4,5–5 milijonų narių vien Ukrainoje. Jų nemažai ir išeivijoje, įvairiose šalyse yra net vyskupijų  – Amerikoje, Argentinoje, Vakarų Europoje. Ši Bažnyčia iškilo iš 1596 m.  Bresto unijos Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje. Iš dalies tai buvo paskatinta ir tuometinės valdžios, nors ir anksčiau būta tokių judėjimų. Bresto unijoje buvo nuspręsta, kad dabartinėse Baltarusijos, Ukrainos teritorijose esančios parapijos pereina į vienybę su popiežiumi. Unija buvo iškilmingai aprobuota Popiežiaus apaštaliniuose rūmuose. Tai buvo labai svarbus įvykis, nes didžiuliai regionai perėjo į vienybę su popiežiumi, išlaikydami savo liturgiją, papročius, taip pat ir kalendorių (taigi, pagrininės liturginės šventės sutampa su stačiatikių iškilmėmis). Laikui bėgant kai kurie vyskupai nusprendė likti vienybėje su Konstantinopolio (ir Maskvos) patriarchu, ir unijos masteliai sumažėjo. 

Čia galime prisiminti vieną graikų apeigų katalikų šventąjį, susijusį su Lietuva – šv. Juozapatą Kuncevičių. Jis gimė apie 1580 m. dabartinės Ukrainos teritorijoje, stačiatikių šeimoje, augo kaip stačiatikis, vėliau kurį laiką praleido Vilniuje, ten priėmė katalikybę, įstojo į bazilijonų ordiną, pasirinkdamas Juozapato vardą (prieš tai, nuo krikšto, nešiojęs Jono vardą). Vėliau tapo Polocko vyskupu, uoliai propagavo uniją, pasižymėjo kaip „sielų gaudytojas“, sugebėjęs daug žmonių atvesti į uniją. Už savo uolumą siekiant stačiatikius atvesti į katalikybę, unijos priešininkų buvo nužudytas 1623 m. Jo kūnas buvo įmestas į Dvinos upę, vėliau surastas, perkeltas į Austriją,  o galiausiai, prieš 50 metų, jo palaikai pervežti į Romos Šv. Petro baziliką.  Tai vienas liūdnų pavyzdžių, kai žmogaus, kuris atiduoda gyvenimą Kristui, liudijimas tampa susipriešinimo objektu: katalikams jis buvo tikėjimo puoselėtojas, o stačiatikiai jį traktavo kaip išdaviką.

Iš kitos unijos – Užgorodo – 1646 metais gimė rutėnų Bažnyčia, jos istorija panaši. Rutėnai irgi sutinkami dabartinėje Vakarų Ukrainos teritorijoje, Transkarpatijoje, kuri priklausė Austrijos-Vengrijos imperijai. Būtent Transkarpatijoje, kur nemaža gyventojų dalis yra slovakų ir vengrų kilmės, yra motininė šiai Bažnyčiai Mukačevo eparchija (vyskupija). Apeigos iš dalies panašios kaip ir graikų katalikų, bet tai autonomiška Bizantijos rito Bažnyčia, paplitusi taip pat ir JAV.

Tarp didžiausių Rytų Katalikų Bažnyčių taip pat yra Antiochijos tradicijai priklausanti maronitų Bažnyčia. Maronitų Bažnyčios ypatumas yra tas, kad oficialiai ji niekada nebuvo atskilusi nuo popiežiaus: tiesiog pirmaisiais amžiais ir viduramžiais nebuvo išvystyti ryšiai su Roma. Maronitai gyveno savo teritorijoje, išlaikė savitas tradicijas, bet nuo VII amžiaus, kai Artimuosiuose Rytuose pradėjo plisti islamas, tapo beveik atskirti nuo krikščioniškojo pasaulio, išlaikydami savo tikėjimą beveik vien tik kalnuotuose Libano ir Sirijos regionuose. Tačiau po beveik keturių šimtų metų, XI amžiuje, į Šventąją Žemę pradėjus organizuoti Kryžiaus žygius, jie vėl, jeigu galima sakyti, iškilo į paviršių, buvo iš naujo patvirtintas jų katalikiškumas. Šiandien Maronitų Bažnyčia turi daugiau nei 2 milijonus tikinčiųjų Libane ir Sirijoje, bet taip pat mažaug antra tiek sudėjus Jordanijos, Palestinos ir išeivijos – Brazilijos, Argentinos, JAV – regionus.  Liturgija, žvelgiant Romos kataliko akimis, yra galbūt sąlyginai artimiausia vakarietiškam Romos ritui, palyginti jį su kitų Rytų Katalikų Bažnyčių apeigomis, tačiau vis tiek tai rytietiškos apeigos. Apeigos vyksta aramėjų bei arabų kalba. Maronitų Bažnyčiai, kaip ir kai kurioms kitoms senosios Rytų katalikų Bažnyčioms (koptai, chaldėjai, sirai katalikai, melkitai), vadovauja patriarchas.

Kita Antiochijos ritui priklausanti Bažnyčia – sirų katalikų – nėra didelė. Jai priskiriama apie 150 000 narių. Patriarcho rezidencija yra Libane, oficialiai Beirute, bendruomenės išsibarsčiusios įvairiai – Sirijoje, Egipte, Turkijoje, Kuveite, Palestinoje. Ši bendruomenė turi senas tradicijas, tačiau katalikiškoji jos dalis yra pripažįstama esanti vienybėje su popiežiumi tik nuo XVIII a. vidurio.

Labai didelė Bažnyčia yra Indijoje išplitusi sirų malabariečių bendruomenė. Jie, kaip ir, pavyzdžiui, Ukrainos graikai katalikai, neturi savo patriarcho, o tik vyriausiąjį arkivyskupą. Pastarasis veikia tomis pačiomis teisėmis, kaip ir patriarchai, ir vadovauja savo Bažnyčios sinodui (kurio prerogatyvoje yra ir Vyskupų rinkimas), bet neturi patriarcho titulo. Sirų malabariečių Bažnyčios istorija įdomi tuo, kad nuo IV iki XVI amžiaus ji, su didžiaja dalimi Indijoje gyvavusios krikščionybės, turėjo tik labai ribotus ryšius su popiežiumi, todėl ilgą laiką buvo sunku pasakyti, ar tai katalikiška, ar nekatalikiška Rytų Bažnyčia. Tačiau XVI amžiuje, įvykus keletui skilimų Indijos krikščionių bendruomenėje, išsikristalizavo kaip esančioji vienybėje su popiežiumi. Bažnyčiai priklauso daugiau nei 4,5 milijono narių. Liturgijoje vartojama senoji sirų ir malayalam kalbos. Sirų malabarų Bažnyčios tradicija siekia Apaštalo Tomo laikus, o pati liturgija susiformavo III a. Edesoje, iš kur buvo pernešta į Indiją.

Indijoje yra ir dar kita Rytų katalikų tradicija – sirų malankariečių Bažnyčia. Mažesnė tikinčiųjų skaičiumi, ji turi apie pusę milijono narių. Liturginė kalba yra malayalam. Malankarų bažnyčia iki XX a. priklausė nekatalikiškajai Malankariečių Bažnyčiai, kol 1930 m. dalis malankariečių pripažino vienybę su popiežiumi. Taip pat ir ši Bažnyčia liturgijos tradiciją sieja su šv. apaštalu Tomu, tačiau ji skirtinga nuo sirų malabariečių, nes turi labiau vietinį Indijos bruožą, o ne, kaip sirų malabarų atveju, yra atsinešta iš Artimųjų Rytų.

Chaldėjų Bažnyčia – tai istorinės Irako krikščioniškosios Bažnyčios dalis. Jis turi patriarchą, reziduojantį Bagdade. Jos narių skaičius drastiškai sumažėjo pastaruoju laikotarpiu, krikščionims pradėjus trauktis iš regiono dėl religinių fundamentalistų persekiojimo. Narių skaičius siekia maždaug pusę milijono tikinčiųjų. Iki XVI a. ši bendruomenė buvo Asyrų Rytų Bažnyčios dalimi, bet vėliau, kai kuriems vyskupams pradėjus formaliai deklaruoti savo vienybę su popiežiumi, iki ilgainiui susiformavo kaip savita katalikiška Bažnyčia, galutinai pripažinta kaipo tokia 1830 m.

Aleksandrijos liturginei tradicijai priklauso Koptų Katalikų Bažnyčia, nuo XVIII a. susiformavusi iš iš didesnės Koptų (ortodoksų) Bažnyčios. Ji turi apie 150 000–200 000 tikinčiųjų.

Etiopijos Katalikų Bažnyčia dar jaunesnė – kaip katalikų ji pripažįstama nuo XIX a. Turi savo metropolitą, jai priklauso apie 200 000 narių. Nors tai viena seniausių krikščionių bendruomenių, žinoma nuo pirmųjų amžių, tik XIX a. dalis jos pripažino vienybę su popiežiumi.

Visai nauja žinia – š.m. sausio 19 d. popiežiaus Pranciškaus potvarkiu Eritrėjoje įsteigta atskira metropolinė Bažnyčia su centru Asmaroje, paskiriant pirmąjį metropolitą. Ji turi apie 150 000 narių.  Iki šiol Eritrėjos katalikai priklausė vyskupijoms, kurios buvo įtrauktos į Etiopijos archieparchijos struktūrą.

Viena seniausių krikščionių bendruomenių ir seniausia pasaulyje valstybinė Bažnyčia – Armėnų apaštališkoji Bažnyčia – turėjo visiškai savitą liturgiją, tvarkėsi autonomiškai. V amžiuje ji atsiskyrė nuo Chalcedonijos visuotinio susirinkimo sprendimus pripažįstančių Bažnyčių (taigi, nuo didžiosios dalies Krikščionybės). Tačiau laikui bėgant Armėnų apaštališkoji Bažnyčia atnaujino pokalbius su kitomis Bažnyčiomis apie Chalcedonijos susirinkimo doktrinos klausimus, liečiančius Jėzuje Kristuje esančios dieviškosios ir žmogiškosios prigimčių vienybės supratimą. Nuo 1742 m. dalis šios Armėnų apaštalinės Bažnyčios tapo katalikiška, išlaikydama liturginę tradiciją, discipliną, turinti savo patriarchą.

Beveik visos Rytų Bažnyčios išlaiko tradiciją, kad kunigai gali būti tiek vienuoliai, tiek vedę vyrai. Rytų Bažnyčių liturgijoje daugiau aliuzijų, reikšmių, simbolikos. Nemažoje dalyje Rytų apeigų Bažnyčių yra ikonostasai, atskiriantys altorių nuo likusios bažnyčios dalies. Maronitiška liturgija kiek panašesnė į Romos liturgiją ta prasme, kad, be tradicijos daugelį liturgijos dalių giedoti, turi mažiau bizantiškųjų elementų. Gi bizantiškajai tradicijai būdinga daugiau aukso, smilkalų, daugiau ikonų. Sirų katalikų apeigose – daugiau garsų, pilna varpelių. Įėjus patriarchui, diakonai iškilmingai vėduoja vėduoklėmis, tarsi būtų įėjęs imperatorius. Tai tarytum mažos išorinės detalės, o vidiniai skirtumai ryškesni, kiekviena Bažnyčia turi savo tekstus, savitus maldynus, nors, pavyzdžiui, Mišių eiga vis tiek daugiau mažiau visur panaši, nes siejasi su tomis pačiomis evangelijų ištakomis.

Visi katalikai tikintieji sakramentiškai gali dalyvauti kitų apeigų katalikų Mišiose, nors yra pageidaujama, kad pagrindinės šventės, jau nekalbant apie tokius sakramentus kaip Krikštas ar Santuoka, vyktų savo apeigų Bažnyčioje. Tuo tarp kunigai, pageidaujantys švęsti liturgiją pagal kitos ritualinės Bažnyčios apeigas, turi gauti atitinkamą leidimą.

Kaip susiklostė, kad Vakarų Bažnyčioje kaip pagrindinis iškilo Romos ritas?

Pirmaisiais amžiais liturgija nebuvo nusistovėjusi, tad pagrindiniuose bažnytiniuose centruose tradicijos vystėsi spontaniškai. Roma buvo pagrindinis centras, kur rezidavo popiežius, ir palaipsniui II–IV a. ji susiformavo kaip ryški tradicija. Dabar didelė Mišių dalis ateina būtent iš to laikotarpio Romos tradicijos. Kitas ryškus centras Vakarų Bažnyčioje buvo Milanas, kur buvo praktikuojama savita tradicija, vadinama ambroziejiškąja, siejama su IV a. gyvenusiu vyskupu šv. Ambraziejumi. Tai vakarietiška tradicija, nes skiriasi nuo Artimųjų Rytų, bet turi itin savitų ypatumų, pvz., kalba Ambroziejaus Mišiose labiau poetinė.

Vatikano II Susirinkimas išleido dekretą dėl Rytų Katalikų Bažnyčių Orientalium Ecclesiarum, kuriuo, be kita ko, ragina saugoti  Rytų Bažnyčių dvasinį paveldą. Šią liturginę įvairovę visuomet skatinta išlaikyti?

Didžiausioji Katalikų Bažnyčios narių ir kunigų dalis priklauso Romos katalikiškoms apeigoms. Pastarosios, būdamos labai paplitusios, turi tendenciją dominuoti. Pavyzdžiui, jei sudaro santuoką vyras ir žmona, priklausantys skirtingoms apeigoms, neretai susituokusioji pora ima laikytis tų apeigų, kurios ryškesnės konkrečioje gyvenamoje teritorijoje. Todėl po Vatikano II Susirinkimo išleista nemažai direktyvų, skatinančių Rytų katalikiškųjų apeigų išlikimą.  Jei kataliku tampa žmogus, kuris buvo ne katalikas, bet  priklausė rytietiškai tradicijai (dažniausia ortodoksiškai), skatinama, kad jis taptų kataliku toje Rytų apeigų katalikų bendruomenėje, kurios ritas yra artimiausias jo gimtajam. Pvz., jei ukrainietis stačiatikis tampa kataliku, skatinama, kad jis taptų graikų apeigų kataliku, o ne Romos kataliku.

Jei tikintysis nori pereiti į Romos Katalikų Bažnyčią, jis raginamas likti savoje bendruomenėje, o ne pereiti. Taip siekiama išlaikyti tas senąsias tradicijas, kad tikintieji jų neapleistų.

Tarp Rytų apeigų Katalikų Bažnyčių vadovų yra kardinolų. Tad ir jie dalyvauja konklavoje, renkančioje popiežių, siūlomi kandidatais?

Liturgiškai Rytų apeigų Bažnyčių patriarchai yra aukščiau nei kardinolai, nes jie yra Bažnyčių galvos, bet juridiškai visos Bažnyčios atžvilgiu jie neturi to paties statuso, todėl popiežius stengiasi paskirti kardinolais kai kurių didesnių bažnyčių patriarchus, arkivyskupus.

XX a. dviejų konklavų metu realiu kandidatu tapti popiežiumi buvo armėnų katalikų patriarchas Krikoras Bedros XV Aghajanian (1895–1971). Dvylika metų jis buvo Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektu (tapęs prefektu, atsistatydino kaip patriarchas). Pvz., prieš 1958 m. konklavą  spauda jį minėjo kaip vieną galimų kandidatų, o konklavos metu keliuose balsavimuose jis surinko panašiai balsų kaip A. G. Roncalli, kuris galiausiai buvo išrinktas vienuoliktojo balsavimo metu ir tapo popiežiumi Jonu XXIII.  Pirmaisiais amžiais yra buvę popiežių, kilusių iš Egipto, Sirijos, bet pastaraisiais amžiais tai jau tapo ne taip labai įprasta.

Pastaraisiais metais dėl karinių konfliktų Rytų apeigų Bažnyčios Artimųjų Rytų regione sparčiai mažėja. Jų patriarchai ne kartą kreipėsi į visus krikščionis, prašydami melstis už taiką regione, kartais paminėdami, jog yra tarsi pamiršti, nesulaukia pagalbos, palikti likimo valiai. Ką galima padaryti dėl jų?

Tiesa, kad religiniai fundamentalistai išstumia krikščionis iš Irako ir kitų šalių. Popiežius Pranciškus, 2014 metų rugpjūčio 9 dieną siųsdamas laišką Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui, kreipėsi į tarptautinę bendruomenę, kad ji „imtųsi veiksmų tam, kad būtų sustabdyta dabar vykstanti tragedija“. Kita vertus, nemažai žmonių iš regiono traukiasi ieškodami geresnio darbo svetur, saugumo. Šiuo metu krikščionių yra padaugėję Sirijoje ir Libane – tai perbėgėliai iš Irako. Savo ruožtu kai kurių Sirijos regionų gyventojai perbėgo į Libaną arba išsikėlė į tolimesnes šalis. Tuose neramiuose regionuose net kai kurie pasiturintys krikščionys ryžtasi emigruoti, nes siekia užtikrinti saugią ateitį savo vaikams. Šiuo atžvelgiu pati svarbiausia pagalba iš Bažnyčios ir iš visos pasaulio bendruomenės yra suvienytos pastangos dėl taikos atkūrimo visame regione. Deja, dažnai į „taikos kūrimą“ įsivelia ir kiti interesai.

Minime maldų už krikščionių vienybę savaitę. Sakėte, jog kadaise vienybę siekta skatinti unijomis, dabar pastebime jau kitas tendencijas – kokios jos?

Taip, dabar vyrauja kitos tendencijos, siekiama ne formalaus susivienijimo, o faktinės vienybės – kad būtume vieningi supratimu, bendradarbiautume, skatinamas šiltesnis tarpusavio bendravimas, širdies vienybė. Norint didesnio vieningumo tarp krikščionių, neužtenka, kad Bažnyčios ganytojai nuspręstų ir sutartų kažką tarpusavyje, reikia ugdyti bendrą mentalitetą. Rytų Bažnyčiose vienuoliai atlieka labai svarbų vaidmenį, vienuolynai yra ne tik dvasiniai rekolekcijų centrai, kaip susiklostė Vakarų tradicijoje, tačiau ir Bažnyčios vadovų ugdytojai, nes patriarchai renkami iš vienuolių. Tad jei vienuolynų nariai priešinsis suartėjimui su katalikais, tai net ir pats patriarchas bijos žengti kokį žingsnį. Todėl viena esminių užduočių, siekiant krikščionių vienybės, yra formuoti mentalitetą.  Tam reikia ir maldos, ir intelektualinio dialogo, nes tai sudėtingas darbas, kuris atneša vaisių ne iš karto, o ilgainiui – per dešimtmečius, gal net šimtmečius. Reikia ugdyti šeimas, nuo mažens diegti vaikams norą vis šilčiau žiūrėti į kitos konfesijos atstovus, juk paskui tie vaikai taps vienuoliais, ganytojais, politikais, o ir visais kitais atvejais savo Bažnyčios nariais.

Mentalitetas keičiasi palengva, tad tai graži užduotis pasitelkus asmeninius kontaktus, šviečiant visuomenę per spaudą po truputį eiti vienam kito link. Tam neužtenka tik gero noro, reikia atleidimo. Kaip ir santuokoje: jei sutuoktiniai žiūrės vienas į kitą juridiniu žvilgsniu – tu man padarei tą, aš tau padarysiu – nieko nebus, viskas sugrius. Tačiau jei sutuoktiniai atlaidūs, supratingi, kažką galima išauginti, šalia atleidimo pasitelkus ir visas kitas įmanomas priemones. Todėl ir tarp krikščioniškųjų Bažnyčių labai svarbus aspektas yra padrąsinti, atleisti, stiprinti, paguosti. Turbūt nesuklysiu teigdamas, kad XX a. Romos katalikų popiežiai labai stengėsi tą daryti ir jau ganėtinai giliai pasėjo vienybės siekimo troškimą; tą pačią tendenciją, beje, pastebime ir kitose krikščionių Bažnyčiose ir benruomenėse. Maldos už krikščionių vienybę savaitė mus padrąsina, kad atkreiptume dėmesį į šias gražias apraiškas, kurios anksčiau ar vėliau duos vaisių.