Benamiai: nori jiems padėti, bet nežinai, kaip

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL © Baltijos fotografijos linija

Jei matai mane einantį gatve,

O aš, kiekvieną kartą mums susitikus pravirkstu,

Eik tolyn, eik tolyn,

Leisk patikėti, kad nematai ašarų,

Leisk man liūdėti vienumoje,

Nes kiekvienąkart, kai pamatau tave,

Aš palūžtu ir verkiu, verkiu.

Dionne Warwick

(pažodinis vertimas)

Benamiai man pasidarė realūs, matomi, kai prieš porą metų pradėjau dirbti miesto centre. Kol dirbau nuošalesniuose priemiesčiuose, galėdavau saugiai įsisukti į kokoną ir nematyti problemos.

Kai pradėjau matyti benamius ir elgetas, viduje ėmiau nejučiomis tartis su savimi: Ar ignoruosiu juos greit praeidama? Ar įdėsiu dolerį į jų puodelius? Jei taip, tai negaliu to daryti kasdien. Ką daryti?

Tu taip pat praeini juos pakeliui į darbą ar vaikštinėdamas. Matai juos su ištiestais puodeliais didžiosiose gatvėse ar metro stotyse. Arba jie būna susmukę ant suolų parkuose, po tiltais ar tuneliuose.

O gal ir ne. Gal jau nustojai juos pastebėti, nes jie tokie vienodi ir „įsilieja į peizažą“. Arba tiesiog visi esame linkę blokuoti vaizdinius, kurie mums nepatogūs.

Diskusija: ar mesti pinigų į puodelį?

Michaelis Stoopsas, Nacionalinės benamių sąjungos bendruomenės organizatorius sako: „Vienas iš dažniausiai mums per viešus renginius užduodamų klausimų – „Ką daryti, kai esi užkluptas gatvėje?“

Kai kurie šios srities profesionalai nedviprasmiškai sako, kad pinigų dalinimas gatvėje jų prašantiems žmonėms nėra palankus nei jūsų kišenei, nei prašantiesiems.

„Paprasta tiesa, kad pinigų davimas elgetoms nepadeda“, – kategoriškai teigiama viename tinklalapyje (website for Montgomery County, MD). „Dauguma tų, kurie dirba benamių palaikymo organizacijose ir socialinės pagalbos grupėse, žino, jog daugelis elgetų pinigus leidžia narkotikams, alkoholiui ir rūkalams. Pinigai elgetoms nepadeda išspręsti problemų.“

Taip pat šis puslapis prideda, kad dauguma elgetų nėra benamiai. Su tuo sutinka ir JAV Teisingumo departamentas, įspėdamas, kad „elgetų išvaizda dažnai esti apgaulinga“. Tačiau yra duomenų, paneigiančių šiuos negatyvius teiginius. 2013-aisiais San Franciske atlikta apklausa parodė, kad iš tiesų 82 proc. elgetaujančių žmonių neturi tokios vietos, kurią galėtų pavadinti namais. Apklausa taip pat atskleidė, kad 60 proc. žmonių surinko mažiau nei 25 dolerius per dieną ir pinigus panaudojo maistui. Mažiau nei pusė neišleido jokių pinigų alkoholiui ar neteisėtiems narkotikams.

M. Stoopsas sako, kad jis neduoda pinigų prašantiesiems, nes nežino, ką šie su jais darys. Ir, kaip Jake Maguire iš organizacijos „100,000 Homes observes“, teigia, jog „nesvarbu, ką tu duodi, tai vis tiek nesuteiks ilgalaikės pagalbos“.

Aš pati duodu pinigų atsargiai – skiriu laiko išklausyti istorijoms, įsitraukiu. 

Daug yra „chroniškų“ benamių kaip Samas ir Roksona – pora, kuri kiekvieną rytą prašo pinigų prie metro stoties. Samas yra Vietnamo karo veteranas, kuris buvo įsitraukęs ir išėjęs iš VA (pagalbos veteranams) programos. Ir būdamas gatvėje, galvoje jis girdi balsus, kurie ragina įvairiais būdais nusižudyti. Jis turi daug kompleksinių problemų, ir jei duosi šiai porai pinigų, tai ją nuves nuo vieno patenkinto staigaus poreikio – prie kito. Kai tik pradėjau bandyti jiems padėti, supratau, kad tai ne tik viršija mano biudžeto galimybes, bet ir negerina jų padėties. Jiems iš tiesų reikia informacinės komandos ir vadovo, tačiau ne tokio, kuris tiesiog palieptų grįžti susitvarkius asmens tapatybės kortelę. Tačiau vis tiek abejoju, ar jie kada nors vėl galės pasitikėti sistema, kad gautų pagalbą, kuri iš tiesų yra įmanoma.

Teisininkė Eileen Leichter pasirinko tarpinę poziciją. Ji nesileidžia įtraukiama asmeniškai, bet visada savo piniginėje dviem savaitėms turi atsidėjusi 50 dolerių vieno dolerio kupiūromis ir šią sumą išdalija.

„Aš tai įtraukiu į savo biudžeto planus, – sako ji. – Jie už tai gali nusipirkti puodelį kavos arba susidėję su kitais nueiti kur nors pavalgyti. Taip pat jie gali pasirinkti ir išgerti. Manau, kad tai ne mano reikalas. Jeigu duočiau daugiau arba mūsų visuomenė turėtų geresnę sistemą padėti žmonėms, kuriems reikia, galbūt žiūrėčiau į tai kitaip. Kadangi taip nėra, tai, ką duodu, laikau dovana. Jie man neturi dėl nieko teisintis.“

E. Leichter sako, kad jos veiksmai siejasi su religinėmis vertybėmis, kurios skatina šelpti žmones gatvėje. Ji pradėjo tai daryti atsikrausčiusi mokytis į Los Andželą. „Per parką eidama į pamokas matydavau žmonių, susmukusių po medžiais vos 20 metrų nuo Rols Royce automobilių. Šis vaizdinys mane taip sukrėtė, kad niekada jo nepamiršau. Man nesuprantama, kaip kiti gali kiekvieną dieną matyti šį kontrastą ir nuo jo atsiriboti.“

Pagal Teisingumo departamento tyrimą, dažniausiai elgetas šelpia koledžų studentai, moterys, turistai, nuteistieji, pasamdyti nupirkti maistą kitiems asmenys (jiems lieka šeimininkų duotų pinigų). Įdomu tai, kad pajamos nėra patikimas rodiklis. San Francisko tyrimai parodė, kad dirbančiųjų klasė buvo labiau linkusi šelpti nei labiau pasiturintys asmenys.

Tina, viena iš mano pažįstamų elgetų, nėra benamė. Dirbdama dviejuose „McDonaldo“ restoranuose gauna minimalią algą. Iki 2008-ųjų ekonominės krizės ji dirbdavo namų valytoja.

Tačiau jos menkų pajamų nepakanka sumokėti 30 tūkst. dolerių už jos trylikametės dukros širdies ligos gydymą Ekvadore. Kilusi iš šios šalies, Tina sako išleidusi savo dukrą ten aplankyti močiutės. Kai mergaitės sveikata staigiai pablogėjo, jai prireikė skubios ir brangios medicininės pagalbos.

Tina kiekvieną dieną prašo pinigų prie metro, kuris yra pusiaukelėje tarp jos abiejų darbų, taip bando šiek tiek prisidurti prie algos. Anksčiau, turėdama jos problemas patvirtinančius medicininius įrašus, ji stovėdavo šalia įstaigų, kur yra gerai apmokami darbai. Tačiau „kostiumuotieji“ daug neduodavo. Metro stotyje įvairių socialinių sluoksnių žmonės sušelpia kur kas daugiau.

Remti ne pinigais

„Žinoma, šelpimas ar savanoriavimas organizacijoje nepakeis paties fakto ir vis tiek matysime gatvėje prašančių ir miegančių žmonių“, – pažymi Pagalbos benamiams koalicijos direktorius Michaelis Farrellis.

Tačiau net profesionalai, pavyzdžiui, vienas iš benamių vyrų reikalų vadovų Floridoje (vienoje iš keturių daugiausia benamių turinčių valstijų) vis tiek daro tai, ką pats vadina „kassavaitiniais gerumo aktais“.

„Savo portfelyje nešiojuosi šiltų kojinių, pirštinių ir „McDonald‘s“ restoranų dovanų kortelių, – sako jis. – Kartą per savaitę žmogui duodu vieną iš šių daiktų ir švelniai pasisveikinu. Manau, kad kartais žmogiškas kontaktas yra toks pat vertingas, kaip ir dovana.“

Kalifornijoje, kur taip pat labai ryški benamių problema, dirbantis Michaelis Austinas taip pat palaiko šią idėją. „Benamiai per savaitę savo kojines sudėvi labiau nei dauguma žmonių per metus. Kitas svarbus poreikis yra tokios higienos priemonės kaip muilas. Dauguma higienines reikmes gali patenkinti tik mažų barų moteliuose.“

Pati pokalbius su benamiais žmonėmis pradėdavau pasisveikindama, nusišypsodama, pasiūlydama gabalėlį naminio bananų pyrago. Su visais kalbėdavausi vienodai, bet pradėjau pastebėti tokį Keviną. Per keletą pokalbių jis išsidavė, kad benamiu tapo prieš keturis mėnesius, kai prarado tolimųjų reisų vairuotojo darbą. Jis buvo atskirtas nuo šeimos. Iš pradžių elgetavo, bet vėliau nustojo. „Žmonės žiūrėjo į mane kaip į raupsuotąjį, – sakė jis. – Dar turiu šiek tiek orumo.“

Vieną dieną jis man sakė, kad bandė įsidarbinti mašinų plovykloje, bet pastebėjo, jog per daug išleidžia metro ir negali pakankamai susitaupyti, kad galėtų ką nors išsinuomoti. Įkūriau nepelno siekiančią organizaciją, kuri įdarbina jaunimą, kad perdirbtų naudotus dviračius. Sumokėjau apie 100 dolerių iš savo kišenės, bet tai buvo skirta specialiam tikslui, ir aš žinau, kur viskas nuėjo.

Jay Levy, Masačusetso socialinis darbuotojas, knygos „Homeless Narratives & Pretreatment Pathways: From Words to Housing“ autorius, pataria verčiau dalinti benamiams skrajutes, kur jie gali gauti pagalbos. Taip pat, jei matai tuos pačius žmones mėnesį ir daugiau miegančius gatvėje, reikia suprasti, jog taip yra ne dėl to, kad jie nežino apie pagalbos tarnybas.

Gali būti, jog šie „chroniškai neapsirūpinantys“ asmenys yra turėję blogų patirčių su pagalbos tarnybomis arba sunkumų, laikantis jų taikomų griežtų taisyklių, arba turi psichologinių problemų, dėl kurių jiems sunku priimti sprendimą.

Faktiškai kiekvienas benamis, su kuriuo kalbėjausi, atsisakė eiti po stogu, kol lauke nepasidarė pernelyg šalta, ir jis paprasčiausiai nebeturėjo kitos išeities.

Pirmiausia, kai sutikau Keviną, norėdama jam padėti, persistengiau. Pradėjau skambinėti pagalbos tarnyboms, nešti jam ištisus galimybių sąrašus. Tačiau jis visa tai labai greitai nutraukė. Pagalbos namai tokiam žmogui, jo manymu, buvo tarsi kalėjimas. Iš kitų benamių išgirdau tokius būdvardžius kaip – pavojingi, nužmoginantys.

Pirmoji pamoka, kurią išmokau, yra ta, kad net ir benamiai išlieka atsakingi už save, ir jie turi teisę sprendimus priimti patys. Pavyzdžiui, tai, kad jie visi yra benamiai, dar nereiškia, jog jų visų poreikiai vienodi. Pavyzdžiui, Tinai nereikia kojinių ar maisto paketų. Reikia suvokti, kodėl kiekvienas iš jų išeina į gatvę.

„Dauguma žmonių nežino, kaip mus pasiekti, – sako Roksana. – Bet tai paprasta. Tereikia minutę stabtelti. Pasakyti „labas rytas“. Nusišypsoti. Mes gi abu žmonės? Taip?“

 Vertė Vaiva Lanskoronskytė

Šaltinis – http://www.aleteia.org/