Vladyslavas Bortkevičius. Dauguma benamių jaučiasi negirdimi

 

Du dešimtmečius benamius ir kitus stokojančius žmones maistu rėmusi Vilniaus Antakalnyje įsikūrusi „Betanijos“ valgykla nuo praėjusių metų rudens tapo ir dienos centru, kur žmonės gali ne tik praleisti laiką, bet ir atlikti higienines reikmes. Tiek skurstantys senjorai, tiek benamiai, tiek kiti skurstantys ar besijaučiantys mūsų visuomenėje už borto žmonės gali ateiti į bendruomenę, leisti kartu vakarus. Kaip sako „Betanijos“ vadovas Vladyslavas Bortkevičius, vieniems reikia išsišnekėti, kiti ieško teisinės pagalbos, treti ateina suvalgyti sumuštinio, sušilti, tačiau visų akyse, net ir pačių tyliausių, kurie gėdijasi prašyti pagalbos, dienos centre tyliai pavalgo ir išeina, akyse matyti dėkingumas. Apie bendrystę ir jos iššūkius kalbamės su „Betanijos“ vadovu V. Bortkevičiumi.

Kaip kūrėtės? Gal galėtumėte trumpai papasakoti savo istoriją? Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte?

Mūsų veikla yra socialinės pagalbos centras „Betanija“, kuris įsikūrė nuo 2014 m. rugsėjo, iki tol tai buvo labdaros valgykla. Anksčiau tik būdavo pietūs benamiams, senjorams, sunkiai besiverčiantiems žmonėms. Tiems, kurie prašo pagalbos maistu, buvo organizuotas maitinimas. Nuo rugsėjo čia yra socialinės pagalbos centras, išliko ir maitinimo paslauga, dar yra švaros centras, higienos kambarys, įrengti keturi dušai, kur gali ateiti žmonės nusiprausti. Taip pat yra dienos centras, kur gali ateiti vieniši žmonės, neturintys, kur nueiti, kaip leisti laiką. Jie gali ateiti į dienos centrą ir būti – tiesiog pasidalinti savo laiku. Buvo kalbamasi su Vilniaus arkivyskupijos parapinėmis grupelėmis, klausiama, kas galėtų ateiti vakarais, dienos centro darbo metu ir pabūti su tais žmonėmis. Gal pokalbiui, gal išklausyti tuos žmones. Kad Betanija būtų ne tik įstaiga, o susitikimų vieta, kur galėtų ateiti ir tie, kurie ieško pagalbos, galbūt netgi dvasinės, nori atsikratyti vienišumo, taip pat ir žmonės, kurie jau yra patyrę bendruomenės džiaugsmą ir gali pasidalinti bendruomeniniu gyvenimu, vieni kitus ugdyti. Džiaugiamės, kad atsiliepė apie 20–25 grupės, jos yra įsipareigojusios kartą per mėnesį ateiti. Visos dienos yra užpildytos, nes dirbame tik darbo dienomis. Džiaugiuosi, kad tos grupelės atsiliepia, ateina ir aukoja savo laiką. Ateina įvairių žmonių – ir jaunų, ir vyresnio amžiaus. Visi turi skirtingas programas: vieni nori padainuoti, kiti – pasimelsti, kai kurie tiesiog pasikalbėti, išgirsti rūpesčius, leisti žmonėms išsikalbėti, išsisakyti, nes labai jaučiama, kad jų niekas negirdi. Labai džiaugiuosi, kad yra vieta, kur jie gali išsikalbėti.

Daugiausia dirbate su benamiais žmonėmis?

Į dienos centrą ateina apie 30–50 lankytojų. Tai priklauso nuo oro sąlygų. Ateina ir benamių, ir vienišų senjorų, kurie kažko ieško. Kartais ateinama ir dėl agapės, kuria tradiciškai užbaigiamas vakaras. Pavieniai savanoriai ar grupelės paruošia sumuštinių, ir po programos visada būna galimybė pasivaišinti arbata ir sumuštiniais. Kai kurie ateina dėl sumuštinių, kai kurie – dėl pokalbių, programos. Yra dvi monetos pusės – vieni ateina dėl maisto, kiti – dėl vietos.

Ar tenka susidurti su priklausomais nuo alkoholio ir narkotikų žmonėmis?

Labai dažnai, bet stengiamės, kad tie žmonės ugdytųsi. Kai atsirado švaros centras, galimybė nusiprausti, tuo aktyviau pradėjo domėtis vyrai. Moterys turbūt randa kur nusiprausti ir kitur. Nuo rugsėjo matyti, kaip tie vyrai pasikeitė, pasitempė, reguliariai keičiasi drabužius. Ir tų priklausomybių atsisako, kai kurie mažiau vartoja. Kai kurie vartoja, kaip ir iki šiol. Labai dažnai pasitaiko, jog žmonės ateina visiškai girti, tai su jais bandoma susitarti, kad ateitų kitą dieną ir netrukdytų kitiems. Sakome, jog reikia gerbti vieniems kitus, todėl ateiti blaiviems.

Gal žinojimas, kad negali ateiti girtas, veikia kaip paskatinimas susilaikyti nuo alkoholio?

Taip, kitą dieną dažniausiai tas žmogus ateina visiškai blaivas, ir tuomet labai džiaugiamės. Tai skatina. Alkoholizmas yra liga, kurios taip greitai neatsikratysi, bet dažnai matyti, kad žmogus gali sustoti ir pagalvoti. Tačiau kartais nesustoja ir kiekvieną dieną ateina girtas. Tada bandoma su juo diskutuoti ir kalbėtis, kokios bėdos tai lemia. Pateikiama daug atsakymų – maisto stygius, gyvenimas gatvėje ir pan. Bandome ir juos išgirsti. Ne visada pavyksta, bet jie gali pamatyti ir įvertinti, kad ateina įvairių žmonių iš bendruomenių, jog nebūtina gerti, o užtenka susitikti ir pabendrauti.

Turbūt yra susidariusi stabili grupė pas jus ateinančių žmonių. Ar daugumą jų tenkina esama padėtis, ir jie tiesiog pasinaudoja galimybe pavalgyti, atsiprausti, sušilti, ar yra ir tokių, kurie žiūri į gyvenimo perspektyvą, ieško išeičių?

Atšalus orams benamiai pamato vietą, kur galima pabūti šiltai, tai ir ateina pas mus. Tarp jų yra žmonių, kurie pasaulį mato optimistiškai ir benamystę, skurdą laiko trumpalaikiu gyvenimo periodu, ieško pagalbos, informacijos dėl dokumentų ir antstolių, nes dėl to turi problemų. Mes juos siunčiame, kur galėtų rasti pagalbos. Bendruomenėje buvo pora teisininkų, kurie nemokamai konsultavo tuos žmones. Yra žmonių, kurie sako: dingo mano dokumentai, gyvenau, galima sakyti, darbe, bet iš darbo mane išmetė. Tas žmogus dirbo naktinį darbą, kur galėdavo praleisti naktį. Jis tuomet ieško tokio pat darbo, nes neišgali susimokėti, nemoka apskaičiuoti mėnesio finansų. Mes siūlome tokiam žmogui susirasti kokį darbą, o laikinai apsigyventi nakvynės namuose, išmokti skaičiuoti pinigus, kad visko neišleistų, pasiliktų būsto išlaikymui. Ir kai kuriuose nakvynės namuose, jei gyveni ilgiau, turi susimokėti už būstą. Yra ir tokių, kurie nori susitvarkyti savo gyvenimą, bet gyvena iliuzijomis – geria. Sako, kad sustos gerti, bet neina į Anoniminių alkoholikų grupę, mano, kad gali patys atsistoti ant kojų ir pradėti gyventi. Labai dažnas atvejis, kai žmogus nori ką nors pasiekti savo jėgomis, bet matyti, kad jam sunku būti vienam. Tada siūlome grupes, kurios palaiko žmogų, kur galima bendrai išbristi iš bėdos. Tačiau yra ir tokių, kuriems patinka esamas gyvenimo būdas, nieko nenori keisti ir tiesiog vadovaujasi mintimi: „Gyvenu šia diena ir džiaugiuosi, kad yra vietų, kur galima pavalgyti, pabūti ir rasti nakvynės vietą.“

Su tokiais žmonėmis bandoma kaip nors specifiškai dirbti ar tokia laikysena paliekama kaip jų pasirinkimo laisvė?

Kol kas minimaliai. Norisi su kiekvienu bendradarbiauti ir dirbti, bet tam neturime galimybių. Pas mus yra du socialiniai darbuotojai, kurie gali konsultuoti. Nespėja jie visko. Stengiamasi padėti tiems, kurie klausia patarimo. Norime įtraukti grupeles, kad jos daugiau dėmesio skirtų bendravimui su tais žmonėmis, kad savanoriaudami galėtų būti pagalbininkais, išklausytų. Gal ką reikia tik palydėti iki įstaigos dėl dokumento, gal būtent to trūksta. Norime išsiaiškinti ateinančių lankytojų poreikius ir savanorių galimybės padėti. Nesvarbu materialinė pagalba, svarbu, kad būtų noras padėti. Taip galima žmogui skirti konkretų savanorį, kuris galėtų jam padėti. Būna atvejų, kai savanoriai bendraudami sutaria, kaip atlikti įvairius darbus dėl dokumentų, poliklinikų, ir viskas padaroma nuo a iki z.

Kokie yra savanoriai? Kiek jų turite? Kokios savanoriavimo galimybės?

Yra du pogrupiai savanorių. Pavieniai žmonės, kurie ateina, kai gali. Kai kurie parengia kokią veiklą, būrelį, kur galima piešti, megzti, žaisti stalo žaidimus. Dažniausiai tai būna savanoriai, kurie turi laiko prieš darbą ar po jo, arba studentai. Nuolatinių pavienių savanorių yra iki dešimt, jie per savaitę pasiskirsto, kada kas gali ateiti. Vieni užsiima menu, kiti ruošia sumuštinius agapei. Kai kurie tiesiog eina ir bendrauja su žmonėmis, esančiais dienos centre. O parapijų, bendruomenių grupelių narių amžius ir skaičius yra įvairus. Būna, kad iš parapijos ateina 2–3 savanoriai, bet būna ir tikrai didelių bendruomenių – 20 žmonių. Dažniausiai grupelių užsiėmimai vyksta nuo 17 iki 19 val. Grupelės arba skiria savo laiką ir bendravimą, arba ateina su paruoštomis programomis. Kartais siūlo žiūrėti filmą, žaisti žaidimus, dainuoti. Sujungus visas grupeles išeitų apie 180  žmonių.

Ar benamiai žmonės visada atvirai ir noriai priima siūlomas veiklas?

Ne, ne visada. Įvairiai būna. Priklauso nuo to, ką grupelė siūlo. Kai kur žmonės įsitraukia ir labai noriai veikia, dirba, bet būna, kad nepatinka. Tačiau labai susibendraujama, jaučiamas bendruomeniškumas, kai niekas nėra privaloma, o tiesiog gali pasirinkti. Savanoriai neina įžūliai, tiesiog prisistato, kad jie yra, jog nori bendrauti. Jeigu žmogus nenori, niekas prie jo nelenda ir niekas nevaro. Jis turi pasirinkimą – gali sėdėti ir būti, sulaukti sumuštinio ar įsitraukti į veiklą. Labai dažnai pasitaiko, kad grupelė ateina vieną kartą per mėnesį, o žmonės klausia, kada ateis kitą kartą, nes buvo labai įdomu. Kai kurių net vardus žino, laukia susitikimo.

Kaip benamiai bendrauja tarpusavyje? Ar pasitaiko agresijos, ar kokių kitų nemalonių atvejų? Kaip reaguojate?

Pasitaiko, bet mes esame parengę vidaus taisykles, kuriose parašyta, kad negalima girtauti, triukšmauti. Jeigu pastebime kokią tarpusavio agresiją, tai klausiame, kas atsitiko, kokia to priežastis. Jeigu tikrai kyla agresija, paprašome to žmogaus išeiti, paaiškiname, kad padarė negražių dalykų, skatiname apie tai pagalvoti ir siūlome ateiti kitą dieną, kai bus nusiraminęs.

Kaip kuriasi bendruomeniškumas?

Žmonės pasidalija grupelėmis pagal amžių ir pagal veiklos pobūdį. Kaip sakiau, pensininkės, kurios turi gyvenamąją vietą, susilipdė prie vieno stalo ir jo laikosi. Grįžę iš kalėjimo vyrai susėdę prie kito stalo. Jie pasirenka patys. Mūsų dienos centro salėje stovi aštuoni stalai, prie vieno stalo gali susėsti iki dešimt žmonių. Vieną vakarą bandėme padaryti eksperimentą: aštuonis stalus „sulipdėme“ į keturis. Norėjome sužinoti, ar skirtingi žmonės galės ir norės sėdėti kartu. Kilo klausimų, kodėl taip yra. Tačiau jie vis tiek susėdo įprastomis grupelėmis ir atskirai kalbėjosi. Kad jų neskriaustume, vėl išskirstėme stalus, bet vis tiek matome, kad ir skirtingų grupelių žmonės tarpusavyje yra pažįstami, pasisveikina. Nuo vieno iki kito stalo nuneša arbatą, pasidalija, nesigviešia sau. Jaučiama, kad yra bent minimaliai sukurta bendruomenė. Žmonės ateina jau ilgesnį laiką, yra pripratę vienas prie kito, pažįstami. Džiugina ir tai, kad tarp jų vis mažėja atskirties.

Norėtųsi išgirsti Jūsų nuomonę vienu diskutuotinu klausimu. Jeigu žmogus prašo gatvėje pinigų, pradeda pasakoti savo gyvenimo istoriją. Ar šelpti ir kaip?

Mano nuomone, reikėtų išklausyti, sužinoti, kokios pagalbos jam reikia, ir pasiųsti į tinkamą vietą. Jei trūksta maisto, nurodyti įstaigą, kur dalins maistą, arba kur yra socialinių darbuotojų, kurie galėtų su tuo žmogumi tiesiogiai dirbti, suteikti ilgalaikiškesnę pagalbą. Reikia tiesiog žinoti vietas, kur jie galėtų gauti pagalbos.

O pinigų geriau neduoti?

Aš manau, kad ne. Tų pinigų dažniausiai prašo tam tikriems kitokiems dalykams. Tie, kurie prašo maisto, jiems tiks tos vietos, kur dalija maistą. Į mūsų valgyklą per pietus ateina nuo 350 iki 500 žmonių per dieną. Kai kurie atsineša daugiau talonų, nešioja maistą kitiems. Kas nori padėti prašančiam žmogui, geriau, kad žinotų tas vietas, kur galima nusiųsti. Geriausia yra mandagiai pasakyti, kad žinai, kur gali žmogus gauti pagalbos. Taip pat būtų tikslinga padėti jam nuvažiuoti ar nueiti iki pagalbos centrų.

Ar pavalgę ir atlikę higienines reikmes žmonės vis tiek yra linkę gatvėje prašyti pinigų, ar jau nebeprašo?

Ne. Iš būrio žmonių, kurie ateina pas mus, miesto centre gal tik porą pastebėjau tokių, kurie rinktų pinigus. Kai kurie turi ir gyvenamąją vietą, bet neišgali išsilaikyti, arba yra neįgalūs ir dėl to neturi išgyvenimui reikalingų pajamų. Ateina ir jaunų žmonių, kurie yra tvarkingi, matyti, kad turi gyvenamąją vietą, bet turbūt turi bėdų dėl maisto. Dažniausiai tie, kurie nuolat ateina pavalgyti ir nusiprausti, papildomos materialinės pagalbos neprašo. Taip pat socialinėje tarnyboje yra galimybė pasiimti drabužių, persirengti.

Kas Jus patį paskatino eiti tokiu keliu, iš kur atsirado noras padėti?

Nežinau, gal tikėjimas. Dirbau įvairius finansinius, pardavimų darbus ir visą laiką galvojau, kad turiu šeimą – tris vaikus, žmoną, taip pat darbą. Skiriu savo laiką darbui ir šeimai. Jei skirčiau laiką kokiai nors pagalbai kitiems, tada nukentėtų mano užmokestis ir nebeturėčiau už ką maitinti šeimos. Jei aukočiau šeimai skiriamą laiką, tada nukentėtų pastaroji. Nutariau ieškotis socialinės veiklos, iš kurios galėčiau pragyventi ir nuo kurios liktų laiko šeimai. Šiuo metu dirbu tokį darbą ir džiaugiuosi.

Jaučiate, kad gaunate iš ateinančių pas Jus žmonių atgalinį ryšį?

Taip. Na, negaliu pasakyti, kad iš visų, tačiau jų akyse matau dėkingumą. Nors man nesvarbu, kad jie būtų dėkingi, man svarbu, jog yra tokia įstaiga, kuri gali padėti. Man svarbu padėti žmonėms. Aišku, kai kas galbūt piktnaudžiauja, galbūt galėtų ir be šios pagalbos išgyventi, bet yra ir tokių žmonių, kurie bijo paprašyti, kalbėti apie tai garsiai. Ateina, tyliai pavalgo ir išeina. Kartais ir tas, kuris tyliai dienos centre pabūna ir išeina, nebėra toks vienišas. Aš manau, kad nesvarbu tikėtis dėkingumo, reikia dirbti dėl jų, jiems ir būti pačiam su jais kartu, palaikyti vieniems kitus.

Kaip dažniausiai žmogus tampa benamiu?

Įdomus klausimas. Dažniausiai turbūt dėl to, kad neįvertina savo galimybių, neįvertina to, jog nėra vienas. Jis savo jėgomis viską nori padaryti, ir tai gal yra klaida. Išdrįsta gyventi be Dievo ir vien savo jėgomis. Po to yra priklausomybės – viena iš priežasčių, dėl ko žmogaus mažiau pažįsta save. Priklausomybė žmogų aptemdo, jis adekvačiai nemato aplinkos ir tampa benamystės auka. 

 Kalbėjosi Vaiva Lanskoronskytė