2015 01 27

Ellen Cassedy

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Duona ir uogienė Holokausto atminimo dienai

Antrojo pasaulinio karo metais bausmė už pagalbą žydams buvo mirtis. Nepaisydama šios grėsmės, Juros šeima ištiesė pagalbos ranką mano šeimos nariams. Neseniai abiejų šeimų nariai susėdo prie bendro pietų stalo Niujorko mieste. Susitikome, kad išklausytume, kad pažintume, kad apmąstytume tuos beprecedenčio nežmoniškumo metais įvykdytus drąsius ir didžiadvasiškus darbus.

Sausio 27-ąją, kuri yra paskelbta Tarptautine holokausto atminimo diena, aš prisijungsiu prie dabar jau 86 metų sulaukusios savo pusseserės Asios, kuri dalyvaus Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke rengiamoje ceremonijoje. Ceremonija vyks žudynių Paryžiuje, kai taikiniais tapo žurnalo „Charlie Hebdo“ redakcija ir košerinio maisto parduotuvė, akivaizdoje, ir tai yra priminimas, kiek dar mums privalu kovoti, kad nugalėtume neapykantą, smurtą ir tarpetninę įtampą ne tik Europoje, tačiau ir visame pasaulyje.

Asia ir Jura pirmą kartą susitiko prie stalo, ant kurio puikavosi tiek Lietuvos žydų, tiek pačių lietuvių mėgstami valgiai – silkė, rauginti agurkai ir aguoninis pyragas. Abi moterys dalijosi pasakojimais, atskleidžiančiais, kaip susilieja dviejų skirtingų šeimų istorija.

Šiandien Konektikute mokytoja dirbanti Jura užaugo girdėdama, kad jos tėvai išgelbėjo du žydus. Šie išgelbėti vyrai – Asios tėvas ir mano dėdė. Juros šeimos pastangomis šie vyrai ir pati Asia neatsidūrė tarp tų 90 proc. Lietuvos žydų, kurie buvo nužudyti Antrojo pasaulinio karo metais.

Asiai buvo 12 metų, kai karas atsirito iki Šiaulių. Ji tapo liudininke Holokausto siaubų, taip pat gyvybę gelbstinčios pagalbos, kurią suteikė Juros šeima.

„Vieną naktį pasigirdo beldimas į duris. Du lietuviai vyrai su baltais raiščiais reikalavo atsakyti, ar šiame name nėra žydų vyrų. Mano mama parpuolė ant grindų ir maldavo pasigailėti. Vyrai nusileido ir pareiškė, kad nelies žydų, tačiau privalu juos paslėpti“, – pasakojo Asia.

„Mano mama paragino juos priglausti. Tėvas sutiko pareikšdamas: „Jei tu nebijai mirti, tuomet nebijau ir aš.“ Jie slėpė du žydus savo klėtyje visą savaitę, kol baigėsi žudikiški valymai“, – prisiminė Jura.

Tuomet Asios šeima buvo priversta persikelti į miesto pakraštyje įkurtą getą. „Ten nebuvo maisto. Kas penkias minutes vis klausinėdavau, ar nėra ko pavalgyti“,– atminė Asia. Pasak jos, dar kartą į pagalbą atskubėjo Juros tėvai. Jie išrūpino Asiai leidimą dirbti pas juos aukle.

Asia pasakojo, kad kiekvieną rytą ji keliaudavo per miestą prisisegusi geltoną žvaigždę. Turint omenyje nacių okupaciją ir plačiai paplitusią antipatiją žydams, tai buvo pavojinga kelionė.

Juros namuose Asiai aukle būti praktiškai nereikėjo. Pagrindinis tikslas buvo išvengti bado. Negalėdama parsinešti maisto į getą, Asia dienas leisdavo virtuvėje. „Viskas, ką dariau, tai valgydavau. Sėdėdavau ir valgydavau duoną su uogiene. Taip saldu ir skanu“, – prisiminė Asia.

Visa tai ilgai netruko. Po mėnesio vokiečiai panaikino Asiai išduotą leidimą. Ji ilgas valandas darbuodavosi kariniame oro uoste ir batų fabrike, o po to buvo išgabenta į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Asia ir jos mama išgyveno šalčio, bado, sunkaus darbo mėnesius, taip pat ir mirties žygį. Jos tėvas ir mano dėdė buvo uždaryti Dachau koncentracijos stovykloje. Jie taip pat išgyveno.

Juros šeima ir toliau padėdavo žydams. Kaip ir jos tėvai Juros tetos ir močiutė rizikavo savo gyvybe slėpdamos žydus. Jos netgi įkūrė mažą siuvyklą, kurioje įdarbindavo geto moteris. 1998 metais jos buvo įtrauktos į Yad Vashemo Holokausto memorialo sudaromą pasaulio tautų teisuolių sąrašą.

Po karo, kai Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos, kai kurie Juros šeimos nariai pasiliko, o kai kurie pabėgo. Jura su savo tėvais gyveno Pakistane, kol galiausiai gavo leidimą imigruoti į JAV. Ši istorija taip pat buvo pasakojama prie pietų stalo.

Nors Jura jau seniai žinojo, kad jos tėvai gelbėjo žydus, susitikimas su Asia akis į akį jai buvo išskirtinė patirtis. „Labai skirtinga patirtis išgirsti tokią istoriją iš asmens, kuris visą tai išgyveno. Išskirtinė patirtis sužinoti daugiau apie tai, kokį vaidmenį mano šeima suvaidino jos gyvenimo istorijoje“, – pasakojo Jura.

Sausio 27 dieną į JT būstinę aš nunešiu Asiai dovaną – kepalą rupios juodos duonos ir stiklainį uogienės. Šia dovana aš išreikšiu viltį, kad visame pasaulyje tokios šeimos kaip kad Juros šeima taps taisykle, o ne išimtimi. Aš svajoju apie pasaulį, kuriame ištiesti ranką kitam, peržengti kultūrų ribas yra kasdienybė, taip pat kasdieniška kaip ir duona bei uogienė.

Specialiai Bernardinai.lt

Ellen Cassedy yra knygos „Mes esame čia: atsiminimai apie Holokaustą Lietuvoje“ autorė. Ji gyvena netoli Vašingtono JAV. Kviečiame aplankyti asmeninį autorės internetinį puslapį www.eelencassedy.com

Vertė Donatas Puslys

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.