Jurgita Polonskaitė. Šiuolaikinės japonų literatūros vardai Lietuvoje

Bet yra ir vargšui kelias su Japonija susipažinti. Apie tą šalį, jos žmones, papročius ir žmonių gyvenimą yra dabar daug gerų knygų prirašyta.

Steponas Kairys, „Japonija seniau ir dabar“

Nuo pirmojo vertimo iš japonų kalbos praėjo beveik šimtmetis, tad šiuo straipsniu norėta praverti duris į šiuolaikinės japonų literatūros lietuvių kalba pasaulį, pasiūlyti žemėlapį, kurio gairėmis sekant būtų galima keliauti toliau, pradėti dėlioti japonų literatūros vertimų į lietuvių kalbą ir jos įtakų lietuvių kūrėjams mozaiką.

Pirmoji detalė: japonų literatūra Lietuvoje skaičiais

Remiantis spaudos statistikos duomenimis [1], 2013 m. į lietuvių kalbą buvo išversta 1110 knygų, o tai sudarė beveik trečdalį visų leidinių lietuvių kalba. Didžiausią verstinių knygų dalį, beveik du trečdalius, o tai yra 687 knygos, kaip ir kasmet užėmė vertimai iš anglų kalbos. Tuo tarpu iš japonų kalbos buvo išversta 15 leidinių, beveik tiek pat, kiek iš švedų ir ispanų, arba iš čekų, danų, latvių, nyderlandų ir estų kartu sudėjus. Tai didžiausias skaičius nuo 2005 m., kada pradėti skelbti spaudos statistikos duomenys. Pavyzdžiui, 2005, 2006 ar 2007 m. vertimų į lietuvių kalbą diagramose atskiro japonų kalbos įrašo net nerasime. Tačiau tai nereiškia, kad japonų literatūros vertimų tais metais nebuvo. Tiesiog japonų literatūra buvo verčiama iš tarpinių, anglų ar prancūzų, kalbų. Vertimų kritikai net ėmė būgštauti, esą tokiuose vertimuose neatsispindi autoriaus stilius, o skaitant tokias knygas neišeina pamiršti, kad tai trijų, o ne dviejų žmonių darbas.[2]

Šiandien lietuviškai galime skaityti daugiau nei 70 pavadinimų ir daugiau nei 30 autorių grožinės japonų literatūros kūrinius. Tiesa, tai tik apytikriai skaičiai, nes vertimų iš japonų kalbos istorija ir japonų literatūros bei meno įtaka lietuvių rašytojų ir menininkų kūrybai dar nėra nuodugniai ištyrinėta. Į pateiktus kuklius skaičius neįtraukti Vytauto Dumčiaus tradicinės japonų poezijos vertimai, sudėti į rinktines „Drugelis sniege“ (Gaivata, 1999), „Paparčio šventi ženklai“ (Klaipėdos universiteto leidykla, 2007) ir „Šimto japonų poetų eilės“ (Rašytojų sąjungos leidykla, 2012). Taip pat neįskaičiuoti ir „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ serijos „Senovės rytų poezijos“ tome (Vaga, 1991) skelbti Donaldo Kajoko, Gintaro Patacko, Vlado Baltuškevičiaus, Jono Juškaičio ir Sigito Gedos vertimai. O kur dar Alfonso Andriuškevičiaus bandymai „sukurti poetinį įvykį“ [3], verčiant ne iš originalo kalbos. Reikėtų paminėti ir tai, kad toli gražu ne visi tekstai pasirodė atskiromis knygomis, yra ir pavienių vertimų, publikuotų „Kultūros baruose“, „Naujojoje Romuvoje“, „Metuose“, „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“ ir kituose kultūros leidiniuose.

Antroji detalė: pirmieji šiuolaikinės japonų literatūros vardai Lietuvoje

Šiuolaikinės japonų literatūros istorija pradedama skaičiuoti nuo XIX a. pabaigos, kai Japonija politinių reformų keliu sparčiai žingsniavo modernios valstybės link, o jos ištakos siejamos su dviem literatais, dažnai vadinamais kolonomis, ant kurių laikosi visa šiuolaikinė japonų literatūra: Natsume Sōseki 夏目漱石 (1867–1916) ir Mori Ōgai森鴎外 (1862–1922). Pirmasis – Tokijo imperatoriškojo universiteto absolventas, su Japonijos vyriausybės stipendija išsiųstas į Londoną studijuoti anglų literatūros, ten pasiligojęs, grįžęs į Japoniją, vietoj vaistų pradėjęs rašyti didžiulio skaitytojų dėmesio sulaukusį satyrinį novelių romaną „Aš – katinas“ (吾輩は猫であるWagahai ha neko dearu, 1906), vėliau atsisakęs profesoriaus vietos tame pačiame Tokijo imperatoriškajame universitete ir pradėjęs dirbti etatiniu rašytoju viename didžiausių Japonijos dienraščių „Asahi shinbun“ 朝日新聞. Tuo tarpu antrasis, Mori Ōgai – karo gydytojas generolas leitenantas, vėliau Imperatoriškojo muziejaus direktorius, medicinos mokslus studijavęs Vokietijoje, iš ten parsivežęs graudžią meilės istoriją „Šokėja“ (舞姫Maihime, 1890), labiausiai kritikų vertinamas už istorinį romaną „Laukinės žąsys“ (雁Gan, 1911–1913). Šių dviejų moderniosios literatūros pradininkų literatūrinis palikimas darė įtaką ir daugumai vėlesnių japonų literatūros kūrėjų. Pavyzdžiui, pačioje Japonijoje prieštaringai vertinamo Mishima Yukio三島由紀夫 (1925-1970) kūrybai, kuri mums pažįstama iš autobiografinio romano „Kaukės išpažintis“ (仮面の告白 Kamen no kokuhaku, 1949). Jį iš anglų kalbos 2005 m. išvertė Irena Jomantienė.

Deja, grožinės japonų literatūros vertimų į lietuvių kalbą istorijoje šiuolaikinė japonų literatūra prasideda nuo „velniškojo genijaus“ Akutagawa Ryūnosuke 芥川龍之介 (1892–1927) novelės „Rashomono vartai“ (羅生門Rashōmon, 1915), kurią 1965 m. iš rusų kalbos išvertė Vytautas Rudokas, ir „kojų fetišisto“ Tanizaki Junichiro 谷崎潤一郎 (1886–1965), lietuvių skaitytojui pažįstamo iš Mildos Dyke 2005 m. iš anglų kalbos išversto „Rakto“ (鍵Kagi, 1956) ir 2007 m. Eglės Bielskytės taip pat iš anglų kalbos išverstos apysakos „Katė, vyras ir dvi moterys“ (猫と庄造と二人のをんなNeko to shōzo to futari no onna, 1936). Tiesa, vertėtų paminėti ir XX a. pradžios literatų grupei „Beržo srovė“ (白樺派 Shirakaba ha) priklausiusio Arishima Takeo (有島武郎, 1878-1923) psichologinio romano „Moteris“ (或る女Aruonna, 1919) vertimą iš rusų kalbos 1964 m.

Trečioji detalė: pirmieji japonų literatūros vertimai Lietuvoje

Susidomėjimas Japonija Lietuvoje ėmė augti XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Tai lėmė 1904–1905 m. vykęs Rusijos ir Japonijos karas. Apie jo eigą informuodavo dienraštis „Vilniaus žinios“ ir 1904 m. Tilžėje išleistas propagandinis bukletas „Vaina Maskolijos su Japonija“. Tačiau pačias pirmąsias žinias apie Japoniją aptinkame dar 1891 m. katalikiškame žurnale „Žemaiczių ir Lietuvos apžvalga“[4], kur J. Karvedžio straipsnių cikle „Japonijos muzcelninkai“ (1891 m. 7–22) išsamiai pasakojama apie krikščioniškąsias misijas Japonijoje.

Bene daugiausia žinių apie Japoniją to meto Lietuvos šviesuomenei pateikia Steponas Kairys – „Dėdė“, 1906 m. išleidęs tris pažintines knygeles apie Japoniją tiems, „kuriems Japonija rūpi pažinti, bet kurie savąją kalbą temoka“: „Japonija seniau ir dabar“, „Japonų konstitucija“ ir „Kaip japonai gyvena dabar“. Vis dėlto jų pagrindinis tikslas taip pat buvo „atsakyti ant klausimo, kuris turbūt visiems rūpi, – būtent, dėl ko japonai taip atkakliai mušėsi pabaigto jau karo metu ir dėl ko jie galėjo viršų paimti, mažesniais būdami“.[5]

Remiantis dr. Romualdu Neimantu [6], galima teigti, kad grožinės japonų literatūros vertimus pradėjo spaustuvininkas, leidėjas, Lietuvos nepriklausomybės akto signataras Saliamonas Banaitis. 1907 m., pasirašęs S. Vaitiekupiuno slapyvardžiu, jis iš rusų kalbos išvertė ir išleido septynias populiarias japonų pasakas: „Žvirblelis su nupjautu liežuviu“ (舌切り雀 Shita-kiri Suzume), „Du senuku“ (花咲爺Hanasakajijii), „Bezdžionė ir vėžys Strymas“ (猿蟹合戦Saru kani gassen), „Mažo Riešučiuko kelionės“ (桃太郎Momotarō), „Traškantysis kalnas“ (かちかち山Kachi kachi yama), „Sakata Kintokis“ (金太郎 Kintarō) ir „Deivės ir užvydus kaimynas“ (こぶとり爺さんKobutori jiisan). Nėra žinoma, kokiu šaltiniu, versdamas šias pasakas, naudojosi S. Banaitis, tad kol kas galime tik spėlioti, kodėl istorija apie berniuką, gimusį iš persiko, buvo pavadinta „Mažo Riešučiuko kelionėmis“, o krabas iš pasakos apie beždžionės ir krabo ginčą pavirto vėžiu Strymu.

Japonų grožinės literatūros vertimai tarpukario laikotarpiu – menkai ištirta sritis. Žinomos Kazio Binkio japoniška maniera sueiliuotos ir poezijos antologijoje „Vainikai“ 1921 m. paskelbtos „Utos“ ir keletas Juliaus Baniulio ir Balio Sruogos klasikinės japonų poezijos vertimų, publikuotų „Naujojoje Romuvoje“. Antrasis pasaulinis karas ir sovietų okupacija japonų literatūros vertimus visai numarino. Pirmasis vertimo daigas prasikalė tik po Stalino mirties. Tai buvo komunisto dramaturgo Takakura Teru高倉輝 (1891–1986) apsakymas „Kiaulės dainelė“, kurį 1954 m. iš rusų kalbos išvertė Stasys Rudzevičius.

Grožinės japonų literatūros vertimų padaugėjo tik XX a. septintajame dešimtmetyje, kurį drąsiai galime vadinti japonų literatūros aukso amžiumi Lietuvoje. Ne tik dėl vertimų gausos, bet ir dėl pirmųjų Arvydo Ališausko vertimų iš originalo kalbos. Jis lietuviškai prakalbino vieno iš trijų japonų fantastinės literatūros korifėjų Komatsu Sakio (小松左京1931–2011) „Rytdienos grobikus“ (明日泥棒 Asu dorobō, 1965), japonų Andersenu tituluojamo Ogawa Mimei (小川未明1882–1961) literatūrinę pasaką vaikams „Laukinė rožė“ (野ばら Nobara, 1922), vaikų rašytojos Matsutani Miyoko (松谷みよ子1926) pasaką „Mažoji Momo“ (ちいさいモモちゃん Chiichana momo chan, 1960). Tiesiog nevalia pamiršti ir antrojo japonų fantastinės literatūros banginio Abe Kōbō (安部公房1924–1993) kūrybos vertimų: Dalios Lenkauskienės iš rusų kalbos išverstų romanų ir apysakų „Svetimas veidas“ (他人の顔 Tanin no kao,1964), „Moteris smėlynuose“ (砂の女Suna no onna, 1962), „Žmogus dėžė“ (箱男Hakootoko, 1973), Galinos Baužytės-Čepinskienės iš prancūzų kalbos išversto paskutinio siurrealistinio pasakojimo apie pašėlusį šių dienų pasaulį „Kengūros sąsiuvinis“ (カンガルー・ノートKangarū nōtō, 1991). Kafkiška dažnai vadinamą „Moterį smėlynuose“ „Vagos“ leidykla 2013 m. išleido dar kartą. Tiesa, ją vertė Kęstutis Šidiškis iš anglų kalbos.

Ketvirtoji detalė: literatūros Nobelio premijos laureatų kūryba lietuviškai

Ir šiemet neišvengta spėlionių, kam gi atiteks literatūros Nobelio premija. Šių metų favoritas drauge su Kenijos rašytoju Ngugi wa Thiong ir vėl buvo gerai visiems žinomas kasmetinis lažybų lyderis [8] japonas Murakami Haruki 村上春樹(1949), kurį Lietuvoje pažįstame nuo 2003 m., pasirodžius „Avies medžioklės“ (羊をめぐる冒険Hitsuji wo meguru bōken, 1982) vertimui iš anglų kalbos. Su šiuo romanu prasidėjo ilga ir vingiuota Murakami kelionė į Lietuvos skaitytojų širdis, mintis ir gyvenimus: per pasaulinę šlovę rašytojui atnešusio Thomo Manno „Užburtas kalnas“ motyvais sukurto ir „The Beatles“ atliekamos muzikos įkvėpto romano „Norvegų giria“ (ノルウェイの森 Noruwei no mori, 1989), prestižinę Kafkos premiją autoriui pelniusio romano „Kafka pakrantėje“ (海辺のカフカ Umibe no Kafuka, 2002) vertimus iš anglų kalbos į pardavimų rekordus Japonijoje sumušusių romanų „1Q84“ (1Q84 Ichi kyū hachi yon, 2009–2010) ir „Bespalvis Cukuru Tadzakis ir jo klajonių metai“ (色彩を持たない多崎つくると、彼の巡礼の年Shikisai wo motanai Tazaki Tsukuru to, kare no junrei no toshi, 2013) vertimus iš japonų kalbos. Vertėtų pasidžiaugti, kad neseniai dvidešimtmetį paminėjęs Vilniaus universiteto Orientalistikos centras jau gali didžiuotis augančia vertėjų iš japonų kalbos karta. Violetos Devėnaitės lietuviškai 2005 m. prakalbinta Murakami pasaka „Žmogaus avies Kalėdos“, Ievos Susnytės išversti penki Murakami romanai, taip pat šio straipsnio autorės vertimai – puiki pradžia tolimesniems japonų literatūros žingsniams į lietuvių skaitytojų širdis.

Tiesa, kalbėdami apie literatūros Nobelio premiją, literatūros kritikai ne itin optimistiškai nusiteikę bene populiariausio japonų rašytojo pasaulyje atžvilgiu. Jie teigia, esą Murakami tekstams „stinga papildomo gilumo“. Pats Murakami taip pat gana skeptiškai vertina lenktynes dėl premijų. Štai vienos jo novelės „Medaus pyragas“ herojus, per penkerius metus pačiai svarbiausiai Japonijoje Akutagawa literatūros premijai nominuotas keturis kartus, bet taip niekada jos ir negavęs, su ironija pavadinamas „amžinai daug žadančiu pretendentu“.[9]

Japonai jau turi du literatūros Nobelio premijos laureatus: Kawabata Yasunari川端康成(1899–1972) ir Ōe Kenzaburō大江健三郎(1932–). Kawabata Yasunari – pirmasis japonų rašytojas, 1968 m. gavęs literatūros Nobelio premiją už tris kūrinius: poetišką meilės dviem moterims istoriją „Sniegynų šalis“ (雪国 Yukiguni, 1935–1937), priešpriešą tarp senosios ir šiandieninės Japonijos išryškinantį romaną „Tūkstančiai gervių“ (千羽鶴 Senbazuru, 1949–1952) ir iš karto po gimimo atskirtų dvynių seserų likimų linijas brėžiantį pasakojimą „Senoji sostinė“ (古都 Koto, 1962). Lietuviškai neturime tik šio, paties paskutinio, teksto. O „Sniegynų šalis“ galime skaityti ir lyginti net tris: iš vokiečių kalbos Virginijos Niparaitės 1971 m. elegantiškai išverstą ir 1994 m. dar kartą perleistą bei 2008 m. Indrės Baroninos iš japonų kalbos verstą. Slysdamas šio romano puslapiais gali apčiuopti tą paties rašytojo per Nobelio premijų įteikimo ceremoniją nusakytą „Japonijos grožio sukurtą jo sielos pasaulį“.

Ōe Kenzaburō „už įsivaizduojamą pasaulį, kur jungiasi gyvenimas ir mitas, formuodami žmogų“ literatūros Nobelio premija buvo apdovanotas 1994 m., o mes jį pažįstame iš 1975 m. Jono Žemaičio iš rusų kalbos versto „Pavėlavusio jaunimo“ (遅れてきた青年 Okurete kita seinen, 1962) ir 2001 m. Vilniaus universiteto Orientalistikos centro japonologijos docentės dr. Dalios Švambarytės iš japonų kalbos verstos „Asmeninės patirties“ (個人的な体験Kojintekinataiken, 1964).

Šiuolaikinės japonų literatūros vertimų dėlionėje rasime ir žymiausių fantastų, ir literatūros Nobelio premijos laureatų, ir vaikų literatūros autorių, ir klasikų, ir populiariosios literatūros atstovų, tik ar populiarumu ir vertimų gausa kas beaplenks Murakami Haruki, kurio vertimų į lietuvių kalbą jau turime 15?

[1] http://leidejai.libis.lt:8088/doc/lietuvos_leidyba_2013.pdf [žiūrėta 2014-09-20]

[2] www.llvs.lt/?recensions=684 [žiūrėta 2011-11-13]

[3] Alfonsas Andriuškevičius, Vėlyvieji tekstai, Vilnius: Apostrofa, 2010.

[4] www.epaveldas.lt/vbspi/biSerial.do?biRecordId=4036 [žiūrėta 2014-03-20]

[5] Steponas Kairys, Japonija seniau ir dabar [interaktyvus], Vilnius: Bliumovičiaus spaustuvė, 1906. Prieiga: www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1R0000024197 [žiūrėta 2014-03-20]

[6] Romualdas Neimantas, Nuo Nemuno iki Fudzijamos. Susitikimai su Japonija, Kaunas: Spindulys, 2003.

[7] Uta (歌) – „daina, klasikinė japonų poezija, tanka“.

[8] http://sports.ladbrokes.com/en-gb/Awards/Nobel-Prize-in-LiteratureAwards/Nobel-Prize-in-Literature-t210003519 [žiūrėta 2014-10-02]

[9] Haruki Murakami, Visi dievo vaikai šoka (Po drebėjimo), vert. Jurgita Polonskaitė, Vilnius: Baltos lankos, 2013 (versta iš神の子どもたちはみな踊る Kami no kodomotachi wa mina odoru, Tōkyō : Shinchōsha, 2000).

Jurgita Polonskaitė,
Orientalistikos centras