Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Iš katakombų

Šiandien nebeįmanoma nuspėti, kaip pasisuks istorijos smagračiai ir kokioje tikrovėje gyvensime po savaitės, mėnesio? Ar išeisime Kovo 11-ąją džiaugtis į miestų gatves ir aikštes minėti savo atkurtosios Nepriklausomybės ketvirčio amžiaus jubiliejaus? O gal teks lindėti rūsiuose ir bombų slėptuvėse su savaitės maisto daviniu? Atsinaujinęs karas Ukrainoje ir didelio karo nuojauta mūsų regione tapo galvos skausmu viso pasaulio civilizuotai bendruomenei. Į Europą tarsi radiacija smelkiasi netikrumo, baimės, nepasitikėjimo rytdiena atmosfera, o gerokai išlepę ir ištežę valstybių politiniai elitai staiga susizgrimba, kad savo bendruomenėms nuraminti neturi jokio priešnuodžio. Siūlytos gerovės vizijos, ekonominiai eksperimentai akimoju pasirodo buvę tik dužlūs simuliakrai ir šamaniški lengvatikių užkalbėjimai, dezintegravę, supriešinę visuomenes ir valstybes, išardę solidarumo, teisingumo jausmą ir pakirtę atsparumą bei valią ryžtingai, be merkantiliško apskaičiavimo priešintis blogiui ir pasityčiojimui iš žmogiškųjų vertybių.

Niūrūs, į neviltį varantys yra šiandienos globaliniai kontekstai ir išgyvenimo modeliai, pasitikint vien ginklo galia ar geru dėde Semu iš Prerijų. Ne paprastam žmogeliui suvokti ir išgliaudyti šiandienos algoritmų logiką.

Iš tų globalinių neišsprendžiamų aukštybių leiskimės į savo provincijos kiemą, kur pažįstami „rakandai“, su kuriais žinojo kaip elgtis tėvai ir protėviai, kai tas iš amžių ataidintis žinojimas paprastam žmogui suteikė išminties ir pasitikėjimo savimi ir pasauliu. Per kartų kartas ritosi karai, marai, rekrūtai, rašto draudimai, tremtys ir negandos, bet žmogus išgyveno, nes ir beviltiškiausioje padėtyje kažkas jam pakuždėdavo išlikimo paslaptį. Sveika nuojauta pakuždėdavo, pas ką saujoj raktas spindi.

Į akis krenta keli egzistenciškai svarbūs dalykai, kuriuos per ketvirtį amžiaus – nesuprasi, netyčia ar iš blogos valios, – mūsų politinis elitas neapdairiai nurašė į nereikšmingus nuostolius ir po laiko skėsčioja rankomis – kur tie pulkai, kurie už Dievą ir Tėvynę eis savo jaunas galvas guldyti? Skalsu, su žiburiu reikia ieškoti. Ir priežastis paprasta. Gal kai kam ir netikėta. Kalbu apie į paraštę nustumtą kultūrą ir kultūros žmogų, švietimą ir mokytoją. Šiandien ir vienų, ir kitų reikėtų ieškoti katakombose. Tikrai ne savo gera valia jie tenai atsidūrė.

Prieš tą patį ketvirtį amžiaus Atgimimo pradžioje visuomenė į aikštes išėjo kur kas vientisesnė ir solidaresnė, nei to galėtume tikėtis šiandien, jei ištiktų kur kas didesnės grėsmės ir negandos, į kurias nepakaks atsakyti dainuojant susikibus už rankų. Ačiū Dievui, taip laimingai anuomet sukrito aplinkybės, kad kurti išsivadavimo viziją ir maršrutą atsakomybės ėmėsi šviesuomenė, o ne koks nors įtūžęs ir nekantrus masių gaivalas. Kitaip tariant, mus gelbėjo kultūra ir išmintis, kuri rėmėsi į tvirtą dorovinį pamatą, sekuliarizmo nesumaitotą religinę ir istorinę patirtį.

Ir labai logiška kad anuomet kūrybos artelėje į avansceną išėjo kultūros, meno žmogus, rašytojas – žodininkas. Viena vertus, rašytojas geriau nei bet kas kitas jautė laiko pulsą ir skaitė jo ženklus. Jis buvo arčiausiai pavargusio, skriaudžiamo žmogaus, kuris juo pasitikėjo ir pavadintas galėjo alkanas eiti nors į patį pasaulio kraštą. Justinu Marcinkevičium, Bernardu Brazdžioniu, Jonu Strielkūnu, Marcelijum Martinaičiu, Albertu Zalatorium, Juozu Apučiu, Jonu Avyžium, Vaidotu Dauniu, Jurgiu Kunčinu, Henriku Nagiu, Sigitu Geda, Elena Bukeliene, Bronium Savukynu, Romualdu Granausku, Jonu Mikelinsku ir daugelio kitų tuomet dar gyvų rašytojų pilietišku žodžiu buvo tikima ir pasitikima labiau nei politikais, žadėjusiais už metų kitų aukso kalnus, pasivyti Švedijas ir Suomijas. Buvo į ką atsiremti, atsirinkti. Kiekvienas kalbėjo savo balsu, bet kalbėjo. Ir visai nesvarbu, kad ne unisonu. Kiekvienam savaip skaudėjo ir rūpėjo Lietuva. „Nukraujuota pasiutusiai“, – pasakytų Juozas Aputis.

Įdomi, sakyčiau, per ketvirtį amžiaus mūsų visuomenėje įvyko permaina. Propagandiniai ir politiniai diskursai iš viešojo mūsų gyvenimo tolydžio baigia išstumti laisvą, nesušukuotą palei plauką mintijimą. Kultūros žmogus, rašytojas, menininkas politikui tapo tarytum tylus priekaištas, todėl nebepatikimas, net pavojingas, nes savo dvasia per laisvas. Nežinia ko iš tokio gali tikėtis.

Pamenu paskutinį savo interviu su Justinu Marcinkevičium – berods 2002-aisiais, prieš Frankfurto knygų mugę. Buvau nuėjęs pas jį į Mildos gatvę. Kalbėjomės apie literatūrą, rašytojo vaidmenį. Nieko Justinas kažko naujo, nelaukto nepasakė ir, kai pasišnekėjimą baigėm, kai diktofonas jau buvo išjungtas, kalba pasisuko apie asmenines nutylėtas jo patirtis, apie Sąjūdį, jo pasitraukimą iš viešosios politikos. „Et, Liudvikai, kad tu žinotum, kiek ten purvo ir nešvaros“, – su neslepiamu kartėliu atsisveikindamas tepasakė Justinas.

Dar neatėjo laikas papasakoti, ką man yra šnekėjęs Sigitas Geda.

Tai kas gi šiandien kuria tokią atmosferą valstybėje, kurioje pilnas jėgų ir idėjų mūsų jaunuolis kraunasi lagaminą ir perkasi lėktuvo bilietą į vieną pusę? Milijonai išmesti ir toliau metami į orą kuriant bergždžias, tuščiavidures išeivių sugrįžimo programas, kai tuo pat metu švietimui ir kultūrai metų metais siūloma čiulpti leteną. Ne vien skurdas ir ekonominiai nepritekliai varo lauk iš tėvynės ištisą kūrybingą ir energingą kartą. Yra ir skurdesnių valstybių, bet iš jų kaži kodėl nebėga šimtais tūkstančių kaip iš skęstančio laivo.

Tarpukario Lietuvoje buvo suvokta, kad valstybės pamatas yra švietimas ir kultūros kūryba. Per dvidešimtį metų įvyko tikras stebuklas – pavyko išsiugdyti ir subrandinti atsakingą ir kūrybingą europinio lygio inteligentijos generaciją. Jei būtų pasimokyta iš istorijos, tokią kartą šiandien turėtume matyti, o mūsų universitetai patektų bent jau į aukštųjų mokyklų 500-tuką.

O kas gi kaltas, jei ne mes patys, pasidavę kerinčiai sirenų melodijų hipnozei? Ar ne per ilgas buvo snūstelėjimas įtikėjus mitais – „mes Baltijos tigras“, „Lietuva – drąsi šalis“, „mes – Europos centras“? Tose magiškose formulėse nėra konkretaus žmogaus su konkrečia prisiimta atsakomybe.

Jei nepasimokysim iš klaidų, nebeištrūksim iš užburto voverės rato. Valstybės juk panašiai kaip ir žmonės, žiūrėk, tarytum iš niekur atsiranda, išgyvena savo vaikystę, vienos subręsta, suklesti, kitos pasiduoda stabų pagundoms, sunyksta ir žlunga. Kai kurios net neturi liūdnos prabangos subręsti, kaip Oskaras Milašius yra pasakęs apie Lietuvą.

Laikas spaudžia taisyti klaidas ir daryti sunkias bei skausmingas išvadas.