Spartus gyvenimo tempas – kaip godumo ir pertekliaus vaisius

Žmogus tapo nuodėmingas, paragavęs gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisiaus, o šiais laikais noras suspėti visur ir žinoti viską kelia mums tą pačią dilemą – ar atidėsime įsipareigojimą mylėti brangiausius dalykus tam, kad taptume keletą sprindžių turtingesni ar labiau apsiskaitę?..

Greičiausiai kiekvienas egzistuojantis reiškinys yra palaikomas tam tikrų sąlygų. Tad greitas gyvenimo tempas randasi pirmiausia todėl, jog egzistuoja perteklius. Mes esame gundomi gauti daugiau, negu galime panešti. Kartais įsivaizduojame, kad mums pavyks suderinti daugybę dalykų: asmeninius pomėgius, perspektyvų ir pelningą darbą, visuomeninę veiklą, draugus ir šeimą. Taip pat sakome: „Labai noriu perskaityti šią knygą, gal galime pasikalbėti vėliau.“ Arba: „Apsieisiu be šeimos ir draugų, verčiau vienu metu dirbsiu už tris, tuomet galėsiu skirti visą laiką savo pomėgiams po gerų 30 metų.“ Pasiduodame šiai pagundai, nes neatkreipiame dėmesio, jog išties mums žadama ne laimė, o tik laimės įvaizdis. Susimąstyti apie tai galėtume tik tuo atveju, jeigu pirma pripažintume savo tuštybę. Tuomet galėtume atskirti įvaizdžius nuo tikrovės.

Nepažindami tikrojo Dievo, nesugebėsime suprasti ir tikrovės, kurioje gyvename. Galime sau tarti, jog gyvename vien įvaizdžių pasaulyje, kitaip sakant, Dievas mus tarsi paliko, tad nieko nėra tikro. Taip pat galime sau kartoti kitą saviapgaulę – tiesa ir tikrovė yra pernelyg sudėtingos, kad galėtume jas suprasti. Tad paliekame visa tai įsivaizduojamiems neklystantiems išminčiams ar ekstrasensams, o išties tik teisiname savo tingumą. Iš tiesų tikrovė niekur nuo mūsų nepasitraukė, mes gyvename joje. Be to, esame įpareigoti stengtis ją suprasti.

Nuodėmė ir pagunda yra tikri dalykai, tačiau tai ne ta tikrovės dalis, kreipianti mus gėrio link. Sakyti „pažinti tikrovę“ nereiškia norėti pažinti tik šviesiąją jos pusę, tik tą, kuri patogiausia, tik tą, kuri suteikia gerų emocijų. Taip tapsime toliaregiai ir matysime vien šviesą ir gėrį, sklindančius iš paties Dievo, tačiau nepastebėsime to, kas čia pat mums po kojomis – tai pasaulis, kuriame gyvename. Juk suklumpame ne todėl, jog mūsų kelyje pasitaiko gulintis akmuo, o todėl, kad jo nepastebime. Taip ir nuodėmė mus parklupdo vien dėl to, jog nepamatėme ar neatpažinome jos.

Taigi įvairiausių galimybių perteklius mus sugundo pirmiausia todėl, kad per mažai atpažįstame savo godumą. Godumas tarsi reikalauja išplėsti savo ribas, turėti daugiau, negu man reikia, būti kažkuo kitu, negu man skirta. Klaidinga būtų manyti, jog mano sielos ir laimės neliečia tai, kiek aš save apkraunu pareigomis ar malonumais. Laisvė – tai būti tokiam, kokį mane sukūrė, ir priešingai – visa, kas man neleidžia būti savimi, daro mane priklausomą. Todėl priklausomybė nuo alkoholio ar narkotikų yra, ko gero, pačios skaudžiausios, tačiau ne vienintelės priklausomybės.

Šiais laikais nemažai tėvų atitolsta nuo savo vaikų, nes užsienyje ieško laimės ir didesnio atlyginimo. Vaikai bent vieno iš tėvų išvykimą išgyvena patirdami prieštaringus jausmus – pyktį ir ilgesį, bejėgiškumą, dalis jų pakeičia elgesį mokykloje ir su bendraamžiais siekdami išreikšti šias naujas emocijas, priklausomai nuo vaikų amžiaus, tėvų nebuvimas šalia paveikia jų vertybių sistemą, požiūrį į tarpusavio santykius. Žinoma, šiandienė emigracija tik vienas iš reiškinių, atspindinčių vyraujantį įsitikinimą: „Šeimai ir vaikams labiausiai reikia meilės, bet uždirbti vis vien noriu daugiau.“ Taip lyg ir pritariama žodžiais apie meilės ir šeimos buvimo kartu svarbą, tačiau veiksmais demonstruojama visai kita nuostata. Beveik visada, kada girdime sakant: „Taip, šios vertybės man svarbios, bet…“, galime nutuokti, jog kalbantis žmogus linkęs pasiduoti pagundoms.

Mūsų aptariamu atveju, pabrėžiama godumo pagunda, nes gyvename perteklinių galimybių laikais. Kasmet girdime apie vis augančias šalių ekonomikas, eidami gatve negalime išvengti pilnų parduotuvių vitrinų, elektroniniu paštu gauname pasiūlymus lengvai užsidirbti ar apskritai kaip išgyventi be jokio darbo. Čia verta priminti, jog Vatikanas 2008 metais paskelbė apie papildytą mirtinų nuodėmių sąrašą, kuriame minimi veiksmai, didinantys turtinę nelygybę visuomenėje, t. y. didinantys skurdžiai gyvenančių žmonių skaičių ir kartu žmonių, kurie savo rankose sukaupę milijonus. Šitaip pabrėždami turtinės nelygybės problemą, dvasininkai parodė, jog jiems ne vis vien, kiek vargšų yra pasaulyje.

Žmogui visais laikais buvo svarbu mokėti pasakyti „stop“, laiku ir vietoje padėti tašką. Šiuo metu tai tapo Dievo mums siunčiamu išbandymu. Kiekvienam iš mūsų, nes kiekvienas turime individualų santykį su šia problema.

Materialinės vertybės yra vertybės tol, kol nestoja skersai kelio tarpusavio supratimui, buvimui šalia, pokalbiui su artimaisiais. Kada godumo aistra įsismelkia į mūsų protą ir kėsinasi į valią, beveik neįmanoma išgirsti, apie ką ir kodėl pasakoja mūsų artimieji. Mintys savaime kuria planus, ką veiksime po to, kokių malonumų patirsime, kokią prekę išsirinksime ar kokius darbus turime atlikti. Tuomet materialinės vertybės praranda savo kaip meilės ir rūpinimosi pobūdį. Žvelgdami į savo vaiką, žmoną ar tėvus matome tik objektą, reikalaujantį patenkinti jo poreikius. Kartais tai reiškia, kad sergame priklausomybe nuo daiktų ar pinigų. Tad natūralu, kad jaučiame susierzinimą ar pyktį, atrodo, kad iš mūsų reikalauja labai daug, tiek, kiek negalime duoti. Tik ne visada atkreipiame dėmesį, kad per daug reikalaujame pirmiausia patys iš savęs, o kitas žmogus tik sujudina šią ne visai sveiką mūsų vietą. Todėl žmonės, kurie žino, ką gali duoti ir ko negali, kalba ramiai ir paaiškina savo poziciją, o tie, kurie savo santykį su materialinėmis vertybėmis gali nusakyti tik keliais žodžiais, pvz., „turiu/neturiu pinigų“, pirmiausia žiūri naudos sau ir kitą žmogų priima kaip reiklų ir visada prašantį ne laiku.

Taigi laikas atsikratyti stereotipo, kad godūs yra tik tie, kurie, sukaupę didžiulius turtus, važinėja naujausiais sportiniais automobiliais ar sėdi Seimo nario kėdėje. Godūs esame mes visi, kai pagailime kartkartėmis paaukoti labdaros organizacijoms arba skirti daugiau laiko, kad geriau pažintume savo artimiausius žmones, vietoje to verčiau einame „ilsėtis“ prie visą vakarą trunkančių televizijos laidų, filmų, o kartais ir intelektualesnių užsiėmimų, kurie vis dėlto dar labiau atitolina mus nuo mums skirto gyvenimo. Čia mes laimime tik pripažinę savo silpnumą ir padėję tašką mūsų niekada nepatenkintam godumo jausmui. Tokiu būdu pastebėję ir apėję savo nuodėmę tarsi kelyje gulintį akmenį, laimime šviesiąją gyvenimo pusę.