Arvydo Šliogerio tyla

IQ Economist Nr. 59

Vienas iškiliausių šalies filosofų Arvydas Šliogeris šiuo metu, jau sulaukęs 70-ojo gimtadienio, tarsi pritilęs, bet jo tekstai tebėra iššūkis Lietuvos filosofijai

Tas iššūkis neturėtų būti suprastas paraidžiui. Tai anaiptol ne atmetimas ar nusigręžimas nuo jos. Iššūkis nebūtinai reiškia grėsmę arba išorinę tavosios veikos ir egzistencijos reviziją. Tai gali būti tiesiog kvietimas į tokį dialogo arba polemikos lygį, kuriam dar nesi pasirengęs. A. Šliogeris ne kartą kalbėjo apie neideologinę savo kartą. Beje, jis niekada netikėjo filosofija kaip techniniu, akademiniu ar pedagoginiu projektu.

Pirmasis man į rankas patekęs A. Šliogerio tekstas buvo jo straipsnis apie ironijos principą Søreno Kierkegaardo filosofijoje. Tai buvo atradimas ir sykiu šokas: nejaugi galima Tarybų Lietuvoje lietuviškai parašyti Vakarų minties lygio tekstą? (Vėliau šį tą panašaus išgyvenau skaitydamas Vytauto Kavolio tekstus „Metmenyse“.) Atgavus nepriklausomybę publikuoti jo tekstai apie laisvę, istoriją, Europą, Georgą Wilhelmą Friedrichą Hegelį ir jo istorijos filosofiją, Vincento van Gogho „Senus batus“, Paulio Cézanne’o „Didžiąją pušį“. Viskas atrodė šiek tiek artima Martinui Heideggeriui, tik dar įdomiau. Supratau, kad mums siūlyta minties gimimo partnerystė ir intymus to proceso stebėjimas – geriausiomis mūsų, jaunų filosofų, akimirkomis, net ir dalyvavimas minties akte.

 Ko mes mokėmės iš A. Šliogerio? Visų pirma, kad svarbus net ne minties žemėlapis ir jo pažymėtos vietos, o pats minties kelias, kurį tu turi nueiti kartu su Parmenidu, Sokratu, Platonu, Aristoteliu arba S. Kierkegaardu. Sykiu su A. Šliogerio mylimais ir jam artimais rašytojais ir tapytojais Raineriu Maria Rilke, Williamu Faulkneriu, Marceliu Proustu, Fernando Pessoa (mano atradimas, kad F. Pessoa ir A. Šliogeris yra sielos broliai), Gerardu Terborchu, Fransu Halsu, Janu Vermeeriu, P. Cézanne’u ir V. van Goghu. Pasirodžius, mano įsitikinimu, didžiausiam lietuvių filosofinės minties šedevrui „Daiktas ir menas“ darėsi aišku, kad jis prakalbino ne tik daiktus, bet ir jų kasdienybės istorikus – didžiuosius ir mažuosius olandų tapybos meistrus. Pasak A. Šliogerio, italų Renesanso meistrai tapė biblinius siužetus ir mitus, o olandų baroko genijai atrado daiktą.

 Ko mes dar mokėmės iš keisto ir savo filosofinės minties pėdsakų nemėgstančio palikti mūsų didžiojo filosofo? Mokėmės, kad mintis neturi istorijos. Kalba – taip pat. Tai neistorinė istorija, sykiu nefilologinė kalba. Jo filosofija prašyte prašosi būti interpretuojama kaip poetiška kultūros filosofija, tik kategoriškai atsisakanti nemetafizinės ir neontologinės perspektyvos, nes didysis menas kalba daiktais ir per daiktus. Kaip tada iš filosofijos, kaip būties atradėjos, eliminuoti tapantį metafiziką, pavyzdžiui, J. Vermeerį arba V. van Goghą? Kokia tai filosofijos samprata?

 Esu pajuokavęs, kad tėvynė yra vieta, kurioje intelektualas mylimas ir nekenčiamas vienu metu (neretai dar ir tos pačios publikos, kuri priima jį dalimis ir tam tikrose situacijose), o filosofas suklasifikuojamas ir apibrėžiamas – filosofas jis pagaliau ar ne? Neverta jo filosofijos sampratos svarstyti iš analitinės ar istorinės perspektyvos, nes A. Šliogerio mintis lengvai sumėtys pėdas. Kaip vienas kolega pajuokavo kalbėdamas apie A. Šliogerio knygą ir cituodamas Salomėjos Neries eiles vaikams, „bėga ragana per sniegą nepalikdama pėdų“. Jis ir yra tokia ragana. Mintis naikina savo pačios darbą, ji slepia savo pėdsakus ir todėl neleidžia mums braižyti jos žemėlapio. Mūsų filosofas nenori būti atsektas, susektas, lengvai paaiškintas ir suklasifikuotas. Todėl reikia tapti kuo nors kitu.

 Gelbsti minties karnavalas. Žinome, kad kalba gali tapti ir būti viskuo. Kalbos karnavalas – tai puiki Michailo Bachtino teorija. O A. Šliogerio mintis tampa viskuo – Hegelio, Kierkegaardo, Nietzsche’s, Heideggerio teorijomis. Jas ne inkorporuoja į savo minties erdvę, o savo minties teritoriją žymi jų vardais. Šie vardai ir filosofai – paties A. Šliogerio minties kaukės. Lietuvių kultūroje panašus fenomenas gali būti siejamas tik su Vytauto Kavolio rašytomis ir analizuotomis biografijomis: „Žmogaus genezėje“ jis pats tampa Vincu Kudirka, iš dalies – Johnu Stuartu Millu. Palyginkime šį fenomeną su daugiaveide ir išskaidyta F. Pessoa tapatybe – ne asmens (personos), o minties ir pasaulio pamatymo tapatybe.

 Niekas antrojoje XX a. pusėje taip nepaveikė lietuvių humanistikos kaip A. Šliogerio knygos, kaip antai „Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas“, „Daiktas ir menas“ ir „Būtis ir pasaulis“ (pastarojoje išplėtotos jo kertinės sąvokos „tėvynės meilės metafizika“, „filotopija“, „meilės laukas“ tapo moderniosios lietuvių kultūros ir savivokos raktažodžiais). Prisiminus portugalų rašytojo F. Pessoa mintį, kad jo tėvynė yra portugalų kalba, būtų galima pridurti, kad A. Šliogerio tėvynė – lietuvių kalba. Kaip pasakytų pats mūsų filosofas, šios pavardės simbolika ir artimumas jam atveria tai, ką jis vadina kalbos genijumi. Juk pessoa portugališkai reiškia personą, o personos pradinė reikšmė – kaukė.

 Tai ypatingas santykis su kalba. A. Šliogeris nesimėgauja kalba ir nestato jai paminklų. Jo santykis su kalba antifilologinis. Jo kalba nesitenkina savimi, o filosofija – save paneigianti minties ir kalbos galia. Paneigianti tam, kad pranoktų jas arba pasiektų ribą, ties kuria kalba nustoja galioti ir tyliai atveria tai, ką ji iki tol mėgino slėpti, slapta sunaikinti arba mažų mažiausiai pridengti gražiais klodais ir instrumentinių reikšmių vualiais. Ta riba – tyla. Žinau, kad A. Šliogeris nemėgsta muzikos, bet leisiu sau palyginimą, kuris daug ką paaiškins. Juk niekas taip neatveria tylos, kaip sąmoningas kelias į ją. Tik fermata – ilga pauzė muzikoje, kai orkestras concerto grosso metu nutyla arba tęsia garsą prieš solo instrumento kadenciją, – atveria tikrąją tylos didybę. Kelias į tylą atveriamas ne bežadžiu tylėjimu, o sukūrimu tokios kalbos, kuri parengia mus tylai.

 A. Šliogerio filosofijoje tiesa – tai kelias į tylą. Pasiruošimas jai. Kalbos tiltais, it skustuvas aštriais žodžiais ir stipriais išgyvenimais, kurie būtini tam, kad kada nors suprastum jų laikinumą ir nereikalingumą. Tai kalbos įveikimas pasiekus tylą. Ši tyla nepasiekiama tylėjimu. Jai reikia daug kalbos. Tik pranokęs ją, atsidūręs anapus jos, gali pranokti save. Tai – filosofo gyvenimo metafora ir išklotinė, visas filosofo kelias nuo garsios viešos provokacijos iki tylos.