2015 02 06

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Ar etiška leisti pradėti vaikus su trijų žmonių DNR?

Antradienį Jungtinė Karalystė tapo pirmąja pasaulio šalimi, kurioje leidžiama pradėti vaikus mėgintuvėlyje su trijų žmonių DNR. Sakoma, kad ši procedūra galėtų apsaugoti vaikus nuo paveldimų genetinių ligų, o trečiojo žmogaus genai sudarytų tik 0,1 proc. viso naujagimio genomo.  

Tačiau kartu yra baiminamasi, ar tai neatvers kelio tolesnėms manipuliacijoms genais ir pamažu nepriartėsime prie vadinamojo „kūdikių pagal užsakymą“, kurio metu būtų siekiama suteikti vaikui norimas savybes. Išsamiau pakomentuoti šį reiškinį paprašėme bioetikos specialistą, profesorių, kunigą Andrių Narbekovą. Pateikiame jo komentarą.

Jau kuris laikas Jungtinėje Karalystėje yra leidžiama eksperimentuoti kuriant gyvūno ir žmogaus hibridus. Iš etinės pusės tai yra žmogaus orumą pažeidžiantys eksperimentai. Taip pat šioje šalyje jau daugybę metų vyksta dirbtinis apvaisinimas mėgintuvėlyje. Žinant šį kontekstą, dabar yra prakalbėta apie galimybę manipuliuoti genais.

Kitaip sakant, padėti žmonėms, kurie turi mutavusių genų, nulemiančių sunkias paveldimas ligas. Kai išgirsti, kad metodas gali padėti pagydyti, visuomet norisi matyti, kad tas dalykas yra pozityvus. Iš tikrųjų, genetiškai paveldimos ligos, apie kurias yra kalbama, jos paveldimos per genetiškai mutavusius mitochondrijose esančius genus. Mitochondrijos neįeina į ląstelės branduolį.

Kaip žinome, ląstelės branduolyje yra DNR, visas žmogaus genomas, tačiau genų yra ir mitochondrijose. Skaičiuojama, kad jose yra maždaug 37 genai. Tai galėtų sudaryti maždaug 0,1 proc. viso genomo. Mitochondrijos yra tik kiaušialąstėse, spermatozoiduose jų nėra. Mitochondrijose esantys mutavę genai ateina iš motinos pusės. Vaikas, kuris per mitochondrijas gauna mutavusius genus, gali sirgti labai sudėtingomis ligomis – įvairiais virškinimo sutrikimais, gimti aklas ir pan. Pagrindinė proceso, apie kurį kalbame, mintis yra ta, kad jeigu būtų galima iš mitochondrijų išimti mutavusius genus, juos pakeisti sveikais, paimtais iš kitos sveikos kiaušialąstės mitochondrijų, kitaip sakant, pakeisti tas mitochondrijas. Manoma, kad tokiu būdu vaikai bus apsaugomi nuo mutavusių mitochondrijos genų pasekmių, nesirgs tam tikromis paveldimomis ligomis. Taip teoriškai galima galvoti.

Naujieji bandymai iš tiesų sukėlė abejonių. Pavyzdžiui, kad vaikas tarsi turės net du biologinius tėvus. Kita vertus, iš tiesų trečio žmogaus genų šiuo atveju yra minimaliai. Ar tai nėra naujoji eugenika? Be abejo, bet kokie bandymai modeliuoti kūdikį yra etiškai nepriimtini. Tačiau technologija, apie kurią paskelbta, susijusi ne su kokių nors kūdikio savybių išgavimu, modeliavimu, bet su pakitusių, mutavusių genų pašalinimu. Galima manyti, kad čia yra terapinė procedūra, kuri leidžia vaikams gimti be mutavusių genų, be paveldimų genetinių ligų. Jokių savybinių pokyčių per mitochondrijų genus neturėtų būti perduodama.

Žinoma, nuogąstavimas dėl to, kas bus toliau, visada išlieka, nes galimybė manipuliuoti genais, paimant juos iš trečių asmenų, savaime suprantama, išlieka. Niekas nežino, kas bus toliau. Tačiau kalbant apie šią procedūrą, nors ji ir terapinio pobūdžio, reikia pasakyti, kad visada noras ką nors daryti su genais problemiškas. Žinome, kad genų inžinerija, arba genų gydymas, bandant pakeisti defektinius genus, kol kas nedavė sėkmingų rezultatų. Galima sakyti, tai yra eksperimentiniai dalykai. Niekas nežino, kaip bus toliau. Gydymo idėja, kad vaikai gimtų sveiki, yra gera, bet visada reikėtų laikytis atsargumo principo. Kitaip sakant, niekada nežinai, kokie bus rezultatai po manipuliacijų genais.

Yra ir dar vienas svarbus dalykas. Žvelgiant iš etinės pozicijos, vaikų pradėjimas mėgintuvėlyje apskritai yra nepriimtinas. Jeigu terapinė procedūra vyktų taip: kiaušialąstė būtų išimama, pašalinamos mitochondrijos su defektiniais genais, pakeičiamos sveikomis mitochondrijomis, o po to kiaušialąstė būtų įdedama atgal į kiaušintakį, įvyktų santuokinis aktas ir jau sveikos kiaušialąstės apvaisinimas, tuomet nematytume absoliučiai jokios moralinės problemos. Tai netgi būtų priimtinas dalykas. Tačiau šiuo atveju, apvaisinimas, greičiausiai vyks mėgintuvėlyje arba bus taikoma intracitoplazminė spermatozoido injekcija. Tuomet visos procedūros vertinimas iš etinių pozicijų yra neigiamas.

Šioje vietoje būtų daug diskusijų ir argumentų, bet visame nemoralių, neetiškų eksperimentų su žmogaus embrionu kontekste, ši technologija turi terapinį tikslą ir atrodytų, kad iš pirmo žvilgsnio yra priimtina. Reikia atskirti, ar tai bus manipuliacija su lytine ląstele, po kurios įvyks natūralus apvaisinimas, kaip teoriškai pamodeliavus galėtų ir būti, ar tai bus daroma mėgintuvėlyje. Antruoju atveju ši procedūra vertintina kaip neetiškas metodas.   

Parengė Vaiva Lanskoronskytė