Mokiniai – visuomenės atspindys?

Pavasarį gimnazijų ir vidurinių mokyklų moksleivių laukia lietuvių kalbos įskaita. Ši įskaita yra privaloma tiek dešimtos klasės moksleiviams, tiek abiturientams. Mokiniai bijo prastai pasirodyti, todėl informacijos pradeda ieškoti internete. Didėja kalbų ir kitų rašto darbų pirkimo problema. Apie tai kalbamės su Nacionalinio egzaminų centro direktore Saule Vingeliene ir su korupcija kovojančios nevyriausybinės organizacijos „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovu Sergejumi Muravjovu.

Apie viešojo kalbėjimo įskaitą ir įvairių rašto darbų pirkimus mokyklose kalba Nacionalinio egzaminų centro Direktorė Saulė Vingelienė

Neseniai buvo paskelbtos 2015 metų lietuvių kalbos viešojo kalbėjimo įskaitų potemės. Kaip vertinate šių metų potemes? Koks reikalavimas buvo iškeltas jų rengėjams?

Tai nelengvas klausimas jau vien todėl, kad nėra aiškus atskaitos taškas, t. y. kam jos sudėtingos. Juk mokiniai yra labai nevienodi: jie domisi skirtingais dalykais, mokosi skirtingose mokyklose. Todėl ir temų esama labai įvairių: jas formuluojant stengtasi sukurti tokį komplektą, iš kurio įdomią, aktualią temą galėtų išsirinkti įvairių gebėjimų ir interesų mokiniai. Buvo dar vienas reikalavimas temų rengėjams – jos turėjo ir prusinti jauną žmogų, plėsti jo kultūrinį akiratį. Todėl mokinys, net ir pasirinkęs palyginti lengvą temą, kad galėtų kalbėti argumentuotai, turėtų įdėti darbo – ieškoti informacijos, ją atrinkti ir sisteminti, vėliau parengti patį kalbos tekstą. Svarbu dar ir tai, kad mokiniai, padedami mokytojo, gali patys suformuluoti temą, atitinkančią savo interesus. Nebūtina rinktis vien tik iš NEC pateiktų temų.

Ar teko girdėti, jog internete pardavinėjamos artėjančios lietuvių kalbos viešojo kalbėjimo įskaitos potemių užduotys?

Tokios informacijos turime ir mes. Tačiau, kaip parodė praėjusiaisiais metais atlikto policijos tyrimo išvados, nėra jokių teisinių priemonių su tuo kovoti, jei pardavėjas įregistravęs savo veiklą ir moka mokesčius.

Kaip manote, kodėl mokinys vis dėlto nusprendžia nusipirkti kalbą ar kitą rašto darbą?

Ko gero, tai mentaliteto, kultūros dalykas. Mokiniai negyvena krištoliniame bokšte – jie yra visuomenės atspindys. Akademinę bendruomenę drebinantys plagijavimo skandalai tikrai neprisideda prie mokinių sąžiningumo ugdymo. Juk yra šalių, kur nusirašinėti tiesiog gėdinga. Deja, to negalima pasakyti apie Lietuvą. Galbūt tai galima sieti su posovietiniu mąstymu, o gal su noru viską gauti lengvai? Tai tik retoriniai klausimai, galbūt į juos galėtų atsakyti sociologai, atlikę tyrimus. Kita vertus, pats pirkimo faktas dar neįrodo, jog mokinys pasinaudojo nusipirkta kalba. Dalis mokinių kalbą nusiperka vien tam, kad turėtų pavyzdį, pagal kurį galėtų paruošti savąją.

Kaip manote, kas kaltas dėl vis augančios darbų pirkimų problemos? Mokytojai, mokiniai ar tie, kurie siūlo nusipirkti rašto darbą?

Vienprasmiško atsakymo turbūt negali būti. Tačiau vis dėlto aišku, kad jei mokinys nenusiteikęs pats kurti kalbos, jis vis tiek ras, kas už jį tą darbą padarytų.

O ką turėtų daryti mokytojas, įtaręs, jog jo mokinys ne pats parašė savo kalbą?

Mokytojai paprastai pažįsta savo mokinius, todėl jie tikrai jaučia ir netgi žino, kuris iš jų ruošiasi nesavarankiškai. Tuomet pakanka kelių tokį nesąžiningumą atskleidžiančių klausimų skirtingais viešojo kalbėjimo užduoties atlikimo etapais – tiek renkant medžiagą ir planuojant kalbą, tiek kuriant kalbą, tiek ją sakant. Tokie klausimai padėtų deramai įvertinti mokinį.

Įstatymai nenumato baudžiamosios atsakomybės už tokią veiklą, prekyba kalbomis vyksta toliau. Kaip galima būtų siekti akademinio sąžiningumo ir spręsti šią problemą?

Ko gero, nevertėtų visko susiaurinti iki akademinio sąžiningumo. Reikėtų kalbėti apie sąžiningumą apskritai – jį tiesiog reikia ugdyti(s). Vien tik baudžiamosios atsakomybės baimė sąžiningų žmonių neišugdys.

Anksčiau mokiniai savo potemes sužinodavo tik kalbėjimo įskaitos metu, šiuo metu mokinys savo temas sužino prieš du mėnesius iki įskaitos. Dėl kokių priežasčių buvo pakeista tvarka?

Kiek žinoma, tvarka, kai mokinys kalbėjimo temas sužino prieš du mėnesius iki įskaitos, buvo priimta tam, kad pats kalbėjimas būtų ne toks paviršutiniškas, būtų gilesnis ir svaresnis jo turinys. Be to, viešai kalbėti niekam nėra paprasta, todėl siekta, kad mokinys, kuris dar tik mokosi, turėtų galimybę nuosekliai nueiti visus logiškus rengimosi kalbai etapus. Esama tvarka turėtų ugdyti mokymosi kompetenciją, t. y. mokinys, sąžiningai ruošdamasis kalbėjimo įskaitai, mokosi įvairių dalykų: ieškoti, rinkti, sisteminti medžiagą, planuoti ne tik kalbos turinį, bet ir savo laiką. Taip pat buvo siekiama, kad jis nepatirtų streso, priverstas kalbėti nauja, nežinoma tema.

Ką patartumėte mokiniams, besiruošiantiems viešojo kalbėjimo įskaitai?

Sąmoningai ir atsakingai ruoštis įskaitai, nes būtent taip ruošiamasi ir privalomam lietuvių kalbos ir literatūros egzaminui – ieškoma informacijos, ji analizuojama, atrenkama, formuluojamos tezės ir jas pagrindžiantys argumentai, apibendrinama. Atliekamos tos pačios mąstymo procedūros, kurios reikalingos ir per brandos egzaminą, tik per įskaitą tai daroma žodžiu ir turint daugiau laiko, o egzamine – raštu ir per trumpą laiką. Perkant įskaitos temų medžiagą prarandama galimybė kryptingai ruoštis egzaminui. Einant tuo paprastuoju – įskaitos kalbos pirkimo – keliu, gerų egzamino rezultatų tikėtis neverta.

Apie viešojo kalbėjimo įskaitą ir įvairių rašto darbų pirkimus mokyklose kalba su korupcija kovojančios nevyriausybinės organizacijos „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas Sergejus Muravjovas

Turbūt esate girdėjęs apie įvairių rašto darbų pirkimo problemą mokyklose. Kaip manote, kodėl mokinys vis dėlto nusprendžia nusipirkti rašto darbą?

Tikriausiai yra bent dvi priežastys: pirmoji – tai palengvina mokiniams gyvenimą ir leidžia jiems greičiau ir geriau pasiruošti egzaminui. Antra – mokiniai ne visai supranta, kodėl blogai pirkti darbą, kodėl blogai nusirašinėti. Nesusimąsto, kad jie patys sau daro meškos paslaugą.

Kaip manote, kas kaltas dėl vis augančios darbų pirkimų problemos? Aplinka, mokytojai, mokiniai ar tie, kurie siūlo nusipirkti rašto darbą?

Mokiniai dažniausiai elgiasi taip, kaip jie mato elgiantis suaugusiuosius. Labai daug kas priklauso nuo tėvų, kurie savo vaikams diegia vertybes, nuo mokytojų, kurie vaidina labai svarbų vaidmenį mokinių gyvenime. Ir tai, kad mokiniai dažniausiai nemano, jog nusipirkti darbą ar nusirašyti yra blogai, labai dažnai yra suaugusiųjų kaltė. Suaugę žmonės iki šiol nesuvokia savo vaidmens svarbos ir per mažai bei nepakankamai kalba apie vertybes, per mažai rodo gerą pavyzdį. Jauni žmonės turi mokytis patys imtis iniciatyvų, kelti klausimus, siūlyti sprendimus.

O ką turėtų daryti mokytojas, įtaręs, jog jo mokinys ne pats parašė tekstą?

Neabejoju, jog mokytojui labai sudėtinga suprasti, ar mokinys pats parašė tekstą, gal jis pasistengė ir labai gerai pasiruošė. Šioje vietoje kalbėčiau ne tik apie įskaitas, ne tik apie egzaminus, bet ir apie kasdienį mokyklos veikimą. Mokytojai dažniausiai yra susigyvenę su tuo, kad mokiniai bandys nusirašyti. Ir jei tai vyks, nieko tokio.

Aš ir pats dėstau universitete, mano ir mano kolegų egzaminuose galima naudotis viskuo, taikome atviros knygos principą. Mes klausiame ne kas įvyko, o prašome paaiškinti, kaip jie tai supranta. Prašome išsakyti savo nuomonę, mums svarbu, kaip jie mąsto.

Kaip manote, kaip nusirašinėjimas gali pakenkti mokiniui?

Mokinys, kuris nuolatos nusirašo, pripranta prie ydingos praktikos, mano, kad nebūtinai pačiam reikia galvoti, galima pasinaudoti kitų žiniomis ir gauti gerą pažymį. Suaugusiųjų pasaulyje žinios yra labai svarbios, ir dažniausiai laimi tie, kurie geba patys galvoti. Suaugę žmonės turi daugiau dėmesio skirti savo vertybių deklaravimui, turi skatinti moksleivius skatinti sąžiningai elgtis ne tik mokykloje, bet ir namuose, kai jie ruošia namų darbus.

Mano vienas bičiulis buvo išvažiavęs studijuoti pagal mainus į Norvegiją. Jo kambariokas norvegas, pamatęs, kad mano bičiulis darosi paruoštuką prieš egzaminą, pasakė, kad jei jis tais paruoštukais pasinaudos, norvegas su juo nebedraugaus. Vis dėlto bičiulis į egzaminą nuėjo be paruoštukų ir gavo visai gerą pažymį. Kartais tikrai užtenka tiesiog pasakyti žmogui, paaiškinti, kaip daryti negalima.

Gruodžio pradžioje pradėjome mokyklų sąžiningumo iniciatyvą, kurios metu kaip tik skatinome mokyklų bendruomenes aiškiai išreikšti savo vertybes. Mokyklos bendruomenė turi siekti skaidrumo, sąžiningumo ir gerbti vieni kitus.

Bet mokiniams negalima ir pataikauti, reikia laikytis gana griežtos pozicijos. Amerikoje, jei buvai pagautas nusirašinėjant, nebegali dalyvauti viename ar kitame kontroliniame. Viskas prisideda prie tavo bendro balo. O jei neturi gero vidurkio, negali žaisti ir krepšinio komandoje.

Įstatymai nenumato baudžiamosios atsakomybės už tokią veiklą, prekyba kalbomis vyksta toliau. Kaip galima būtų siekti akademinio sąžiningumo ir spręsti šią problemą?

Tokia veikla turėtų būti nelegali. Mokinių ateičiai daroma milžiniška žala, jos net nepamatuosi, tai žymiai daugiau nei pinigai. Tai ir valstybės vertybinė pozicija. Švietimo ir mokslo ministerija skiria per mažai dėmesio šiai problemai.

Ką patartumėte mokiniams, besiruošiantiems viešojo kalbėjimo įskaitai?

Žmogus turi mokėti ne vien formą, bet ir turinį. Viešasis kalbėjimas nėra viena įskaita, jį turi lavinti nuolat, nes tai labai svarbus įgūdis.

Mokykla ar universitetas yra reikšmingi tramplinai į ateitį. Ir ne pažymys, ne trumpalaikis rezultatas yra svarbiausia, svarbu suprasti tai, ką mokaisi. Ir visada verta prisiminti, jog jaunas žmogus turi ne tik daug teisių, bet ir daug atsakomybių.

Kalbino Birutė Grašytė