2015 02 06

Donatas Puslys

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Poezija sužydėjęs miestas

Pavadinimas: Widok Krakowa (Žvilgsnis į Krokuvą)

Filmas sukurtas 2013 metais

Trukmė: 59 minutės

Kalba: lenkų (su angliškais subtitrais)

Žanras: dokumentika

Režisierė: Magdalena Piekorz 

„Rašytojo gimimas: katalikiškai auklėtas jaunuolis patiria akinamą apreiškimą. Melsdamasis jis staiga suvokia, kad nebūtinai turi atkartoti maldaknygėje atspausdintus žodžius. Jis gali sukurti savo paties maldą. Jis gali išgalvoti savo paties žodžius.“ (Adamas Zagajewskis)

Statybininkai ir poetai. Pirmieji kuria miestą iš materijos, dėdami plytą po plytos, klodami vieną šalia kito grindinio akmenis. Kalkėtas statybininko kombinezonas yra nuolatinės kaitos simbolis, herakleitiškos minties, kad dukart į tą upę nebeįbrisi, įsikūnijimas. „Carpe Diem“, nes rytoj jau bus kitaip ir po naktinio miego miestas jau nubus su naujomis raukšlėmis, nauju makiažu, pasidabinęs naujais papuošalais, o vakarykštį miestą rasi nebent savo atminties užkaboriuose, laikraščių ar portalų naujienose.

Tuo tarpu poetai stengiasi atskleisti miesto dvasią, beldžiasi į plytą ir grindinio akmenį, kad šie išpasakotų gatvėmis kulniavusių praeivių istorijas. Eilės tampa atminties saugykla, tuo gintaro akmenėliu, kuriame amžiams sustingsta akimirkos nuotaika. Žodis po žodžio, eilutė po eilutės prieš mus atsiveria žemėlapis ne tik to, kas yra dabar, tačiau ir to, ko būta. Jausdami į duris besibeldžiančią užmarštį kraunamės į savo kišenes, užančius ir lagaminus tai, kas privalo būti išgelbėta. Gelbstime dėliodami žodžius į sakinius.

Poezija gali būti žaibolaidis, kuris tarsi žaibą sugeria skausmą ir pyktį. Poezija gali gimti kaip malda, perskrodžianti dangų, atverianti horizontus. Poezija yra tarsi akiniai, parodantys kitą perspektyvą, svetimi batai, kuriuos bandome matuotis kaip savus, kol galiausiai juos taip pranešiojame, kad šie tampa visiškai savi. Iš žodžių pažįstame kitą, žodžiuose ieškome savęs.

Kas pirma – višta ar kiaušinis? Kas pirma – vieta ar poezija? Kitaip tariant, ar miestas, jo dvasia įkvepia poetus ir pametėja jiems reikiamų žodžių, o gal priešingai – poetai yra tie, iš kurių žodžių gimsta miesto dvasia? Ar teisūs buvo tie studentai, kurie į Krokuvą keliavo kaip į Nobelio premijos laureatų Czeslawo Miloszo ir Wislawos Szymborskos miestą tikėdamiesi, kad ras ten kažką, kas ir jų sielose įžiebs tą rusenančią kūrybinę kibirkštį ir leis prabilti taip, kaip bylojo didieji žodžio meistrai? O gal visa tai bergždžiai, nes, jei negimei Miloszu ar Szymborska, tai niekas čia ir nepadės – nei dangų remiantys bažnyčių bokštai, nei tarsi vulkanai verdantys literatų salonai? Ir sustosi atsimušęs į žodį „nelemta“.

„Žvilgsnis į Krokuvą“ yra dokumentinis iš istorijos, poezijos ir prozos susidedantis pasakojimas, ne tik supažindinantis žiūrovą su žymiausiomis šio karalių miesto kultūros asmenybėmis – Cz. Miloszu, W. Szymborska, Tadeuszu Kantoru, Ewa Lipska, Stanislawu Lemu, A. Zagajewskiu, tačiau ir keliantis klausimus apie vietos ir kūrybos santykį. Šioje juostoje dokumentiniai kadrai meistriškai pinasi su liudininkų atsiminimais. Tai yra filmas, ne tik pristatantis Krokuvą kaip literatų miestą, tačiau kartu ir metantis iššūkį sustabarėjusiai, savirefleksijos stokojančiai ir uždarai miesčioniškai tapatybei. Tai nėra tik patogi ditirambus giedanti juosta, o raginimas kelti klausimus apie kūrėjo ir visuomenės, kūrėjo ir politinės sistemos santykį. Atspindėti laikmečio dvasią ar prieš ją sukilti, leistis kuriamam miesto ar įžūliai jį perkurti pagal savo užmojus, kalbėti, kas populiaru, ar tai, kas nepatogu ir nutylima?

Tai yra juosta, po kurios dar labiau pamilau Krokuvą, kuri, drąsiai galiu sakyti, po Vilniaus man yra brangiausias miestas. Tai yra filmas, kokio linkėčiau ir Vilniui, kuris XIV amžiuje į pasaulį prabilo kunigaikščio Gedimino laiškais, o dabar lygiai taip pat kaip ir Krokuva galėtų prabilti poezija. Kartu tai būtų proga ne tik pažvelgti į tuos, kurie iš žodžių audė miesto dvasią, tačiau ir paskatinti kiekvieną šio miesto grindinį minantįjį pačiam sau užduoti klausimą, o ką gi reiškia būti vilniečiu.

„Tačiau tas berniukas, kuris atrado, kad gali susikurti savo paties maldas ir jam ne visada reikia maldaknygės, su laiku taip pat supras, kad bažnyčia nėra vienintelė vieta, kurioje gali atrasti dieviškumą“, – rašė A. Zagajewskis. Bažnyčia tampa pats miestas, o eilėraštis virsta į popierių atgulančia ir lūpomis kuždama malda. 

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.