2015 02 07

James Martin SJ

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

7 būdai, kaip Thomas Mertonas pakeitė pasaulį

Ar šis trapistų vienuolis pakeitė pasaulį? Galbūt ne, tačiau jis tikrai pakeitė mano gyvenimą ir taip pat gali pakeisti ir tavąjį, rašo jėzuitas Jamesas Martinas.

Ar neperdėtume sakydami, kad trapistų vienuolis ir dvasinis ugdytojas Thomas Mertonas, kuris mirė 1968 metais ir kurio 100 metų gimimo sukaktį šią savaitę minime, pakeitė pasaulį? Veikiausiai. Tačiau jis tikrai pakeitė žmonių gyvenimus ir, jei to negana pakeisti pasaulį, tai tuomet nė nežinau, ką tai reiškia. Su Dievo palaima jis padarė štai ką:

1. Parašė „Septynaukštį kalną“.

Pirmą kartą išleistas 1948 metais, šis T. Mertono puikiai sudėliotas pasakojimas apie liūdną vaikystę, vienišą paauglystę ir laukinius ankstyvosios jaunystės metus, galiausiai atvedusius į dramatišką atsivertimą į katalikybę ir staigų įstojimą į trapistų vienuolyną Kentukyje, netikėtai tapo bestseleriu. Talentingas rašytojas (ir poetas) T. Mertonas puikiai atskleidė savo pasimetimą ir tai, kaip jam iš lėto pavyko atrasti savo pašaukimą tapti vienuoliu.

Sunku pasakyti, kodėl ši populiariausia jo knyga ir toliau yra tokia skaitoma. Galbūt dėl puikios prozos, o galbūt dėl pasakojimo skaidrumo. O galbūt dėl to, kad tiek daug žmonių ir toliau jaučiasi sutrikę. Aš pats toks buvau, kai pirmą kartą perskaičiau šią knygą būdamas 25 metų. Užstrigęs nemėgstamame darbe, aš ieškojau to, kas man pasakytų, kad reikia pradėti ieškoti. Galiausiai aš palikau „General Electric“ ir atsidūriau Jėzaus draugijoje. Jo knyga pakeitė mano gyvenimą.

2. Priminė žmonėms, kad malda nėra skirta tik vienuoliams.

Savaime suprantama, kad T. Mertonas nebuvo pirmasis, kuris tai padarė ar tuo labiau vienintelis. Dar nuo to laiko, kai šv. Pranciškus Salezas XVII a. parašė „Įvadą į pamaldųjį gyvenimą“, katalikų rašytojai skatino pasauliečius vyrus bei moteris atrasti kontempliaciją. (Galima sakyti, kad ir Jėzus mokė melstis pasauliečius.) Tačiau T. Mertono gausiai skaitomos knygos – ypač „Nė vienas žmogus nėra sala“ ir „Naujosios kontempliacijos sėklos“ – padėjo milijonams žmonių lengviau atrasti kontempliaciją. Abi šios knygos pasirodė dar prieš Antrąjį Vatikano susirinkimą, kuris katalikams pasauliečiams pareiškė, kad jų pašaukimas yra toks pat šventas ir svarbus kaip ir kunigų ar vienuolių. Iš tiesų T. Mertonas kartą netgi parašė, kad pasaulietis, kuris privačiai gyvena šventą gyvenimą, gali būti pasiekęs aukštesnį kontempliacijos lygį nei vienuolis, kuris tokį gyvenimą gyvena remiamas vienuolyno.

Ironiška, kad žmogus, kuris skatino pasauliečius gyventi kontempliatyvų gyvenimą, taip pat yra atsakingas už smarkiai išaugusį pašaukimų vienuolystei skaičių. Šis skaičius iš dalies išaugo dėl to, kad po Antrojo pasaulinio karo žmonės siekė stabilumo ir tylos, o iš dalies – ir dėl paties T. Mertono raštų, kurie davė tokį rezultatą, dėl kurio daugelis vienuolynų, tarp jų ir paties T. Mertono vienuolynas, turėjo statyti naujus pastatus, kad sutalpintų novicijus.

3. Parašė štai ką:

„Man būti šventam reiškia būti savimi.“

4. Pareiškė, kad katalikams nėra nieko blogo dairytis į Rytus.

T. Mertonas buvo pirmasis iš svarbių Katalikų Bažnyčios asmenybių, pasiryžęs perprasti budizmo, dzeno ir kitų Rytų tradicijų turtus. Šios pastangos daugelyje vietų sukėlė priešiškumą. Šis priešiškumas nedingsta ir šiandien: dalis katalikų į T. Mertoną vis dar žiūri įtariai, nepaisant jo tvirtos katalikybės.

1968 metais per kelionę į Tolimuosius Rytus, pasibaigusią nelaiminga jo mirtimi Tailande, T. Mertonas susitiko su Dalai Lama, kuris šiandien T. Mertoną vadina „broliu“, taip pat išgyveno gilią dvasinę patirtį priešais Budos statulą dabar Šri Lankai priklausančioje teritorijoje. Kartą T. Mertonas paklausė, kaipgi galėtų būti pasiektas Rytų ir Vakarų sutaikinimas. Jis teigė, kad, jeigu to nepavyktų padaryti praktikoje, tai jis bandysiąs visa tai pasiekti bent jau pats.

5. Parašė tai:

„Kodėl mes leidžiame savo gyvenimą stengdamiesi būti tuo, kuo niekada nenorėtume būti, jei tik žinotume, ko norime? Kodėl mes švaistome savo laiką darydami dalykus, kurie, jei tik nustotume apie juos galvoti, yra priešingi tam, kam mes buvome sukurti?“

6. Nepailsdamas siekė socialinio teisingumo.

Net po to, kai siekdamas didesnės vienatvės persikėlė į atsiskyrėlio buveinę, buvusią Getsemanės abatijos teritorijoje, T. Mertonas ir tęsė dar maždaug Šaltojo karo pradžioje pradėtą savo veiklą siekiant socialinio teisingumo. Daug jo buvusių gerbėjų klausė, kodėl trapistų vienuolis neapsiriboja pamaldžiais rašiniais apie maldą. Tačiau T. Mertonui evoliucija buvo natūralus dalykas – susidūrimas su Dievu veda prie troškimo susidurti su kitu ir su pasauliu.

Jo atsiskyrėlio buveinėje lankydavosi katalikų taikos aktyvistas Danielis Berriganas SJ, taip pat dainininkė ir aktyvistė Joan Baez. T. Mertonas taip pat planavo surengti ir rekolekcijas Martinui Lutheriui Kingui, tačiau šis buvo nužudytas. Pačiam T. Mertonui socialinio teisingumo siekimas taip pat kainavo: trapistų vyresnieji uždraudė jam viešai kalbėti antikarinėmis temomis. Jo „Šaltojo karo laiškai“, nors buvo skaitomi mažose gerbėjų grupelėse, nebuvo išleisti iki pat 2006 metų.

7. Priminė mums visiems, kad kiekvienas yra išskirtinis, tačiau kartu kiekvienas yra ir eilinis.

Jaunas vienuolis, kuris parašė „Septynaukštį kalną“, į vienuolyną žvelgė kaip į gerą dalyką, o į pasaulį – kaip blogą. Vėliau jis su apgailestavimu teigė, kad žmogus, parašęs šią knygą, mirė. Ši pirminė skirtis, o kartu ir kiek išdidus požiūris į patį save baigėsi apreiškimu sausakimšos gatvės Luisvilyje (Kentukis) kampe. Dabar šią vietą puošia memorialinė lenta. Leiskime kalbėti pačiam T. Mertonui: „Luisvilyje, Ketvirtosios ir Riešutmedžio gatvių sankirtoje, aš staiga buvau apimtas supratimo, jog myliu visus šiuos žmones, kad jie visi yra mano, o aš esu jų, jog mes negalime vienas kitam būti visiški prašalaičiai, nors vienas kito ir nepažįstame. Tai buvo tarsi nubudimas iš atsiskyrimo sapno, iš melagingos saviizoliacijos tariamai išskirtiniame pasaulyje, tariamo išsižadėjimo ir šventumo pasaulyje… Šis išsivadavimo iš iliuzinio išskirtinumo jausmas buvo toks palengvėjimas, toks džiaugsmas, kad aš beveik pradėjau juoktis balsu… Aš labai džiaugiuosi būdamas žmogumi, būdamas nariu rūšies, į kurią įsikūnijo pats Dievas. Anksčiau žmogaus būklės sielvartas ir kvailybės galėjo mane priblokšti, o dabar suvokiu, kas mes visi esame. Jei tik kiekvienas galėtų tai suvokti. Tai negali būti paaiškinta. Nėra jokio būdo paaiškinti žmonėms, kad jie visi vaikšto švytėdami tarsi saulė.“

Ar T. Mertonas pakeitė pasaulį? Galbūt ne. Ar jis pakeitė mano gyvenimą? Neabejotinai taip. Ar gali pakeisti jūsiškį? Atsiverskite jo knygas ir pamatysite.