2015 02 07

Ona Kartanaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

Kodėl aš esu filologė?

Išgirdusi šį klausimą, pirmiausia susimąstau, ką būtent tai reiškia. Ar kodėl esu, nes kodėl taip pasirinkau, ar už ką esu nusipelniusi save taip vadinti? Pirmuoju atveju, atsakymas gana sudėtingas, antruoju – jo gal net ir nėra. Tačiau nuo tam tikrų dalykų nepabėgsi. Specialybė – vienas tokių antspaudų gyvenimo istorijoje, kuris nori nenori išduoda dalį žmogaus paslapties, ar bent, mažų mažiausiai, leidžia daryti tam tikras prielaidas. Įprastai taip yra. Turėtų būti. Tačiau, kodėl aš esu filologė – klausimas, verčiantis suabejoti mūsų nuomonių teisingumu. Iš tikrųjų tai niekas apie nieką nieko nežino, ypač kai mano, kad iš kažko gali tai spręsti. Kaip tai galėtų būti įmanoma, jei ir patys dažnai negalime atsakyti į paprasčiausius klausimus. Nors reikėtų. Bent pabandyti.

Nesinori knaisiotis labai toli praeityje, bet visgi, jei jau imuosi ieškoti atsakymo – tai vienintelis kelias. Į sėkmę. Nežinau kodėl, bet tikiu, kad tik atsigręžę atgal, geriausiai pamatome, kaip gražiai viskas susidėlioja į vieną liniją. Net jei ir ne visai tiesią. Šioje vietoje iš karto galiu konstatuoti faktą, kad manoji – visiška kreivė. Baisiausia, kad neaišku, ar jai lemta kažkada atsitiesti ir tapti kažkuo, panašiu į kryptį turintį ženklą. Bet gal būtent čia ir slypi atsakymas, kurio ruošiuosi ieškoti žymiai toliau. Gal būtent čia darau klaidą, nepastebėdama, jog literatūroje irgi nėra vienos krypties, nėra vienos interpretacijos bei vienos siužeto linijos. Susipynusiose žodžių, sakinių, užkoduotų prasmių tinkluose slypi daugybė perskaitymo būdų, kiekvieno skaitytojo laukia tik jam skirtas kelias. Gal aš tik dar nesuradau savojo. Juk dar ir neesu profesionali filologė. Viso labo ketvirto kurso studentė. Net nežinanti, kodėl pasirinko šias studijas. Taip, tiesa, skaityti aš mėgstu. Gal tik ne visą privalomą literatūrą. Prisipažinsiu, daug ką praleidau pro pirštus, praklausiau viena ausimi, gal net nuleidau negirdom. Bet pasitaiko. Kaip ir gyvenime. O va tada ir tiesė nebe tokia tiesi, ir į kurią pusę eiti nebelabai aišku. Tad argi nesudėtingas dalykas ta filologija?

Esmė ta, kad visą laiką taip ir jaučiau, jog šis mokslas labai slidus ir neprognozuojamas. Gal dėl to mokykloje didžiąją laiko dalį buvau matematikos mėgėja. Tiesą sakant, aplinka taip pat net neabejojo, kad iš manęs užaugs kieta tiksliukė. Lietuvių kalbos pamokos su galvą kvaršinančiomis interpretacijomis bei valandas trunkančiais plepalais apie triposmį eilėraštį man buvo daugiau nei neįdomus dalykas. Tai buvo sustojusio laiko kančia bei amžinas išsisukinėjimas nuo atsakinėjimo. O mat, gyvenimas mėgsta pokštus bei netikėtumus. Jis irgi iš dalies filologas – tol knisasi tarp kelių eilučių, kol vis tiek atkapsto kažkokį perliuką. Ar jam pasirodė, kad mano likimo perliuku turėtų būti literatūra? Aš jo nekaltinu. Visi kartais nusiinterpretuojame. Vieni mažiau, kiti daugiau, tačiau klysti, net ir filologui, yra žmogiška. Man pačiai irgi pasitaiko. Jei tik nėra po ranka teorinės ar kritinės literatūros, kuri užvestų ant kelio, žiūrėk, jau ir imi kurti naują kūrinį. Na ir ką – jokios logikos. Bet ir jokių įrodymų, kad suklysta. Tad taip ir dingo matematika iš mano pasaulio. Dabar jau niekas net ir nepatikėtų, jei pasakyčiau, kad kažkada turėjau tame pasisekimą bei perspektyvas. O juk ir pati pamiršau, ką tai reiškia. Esu filologė. Gal ir ne itin sėkminga, bet ir ne paskutinė. Padaranti nei daugiau, nei mažiau. Lygiai, kiek priklauso. Kartais vien tam, kad būtų įmanoma praslysti. Užverčiam nesuprastą lapą, praleidžiam nesuprastą sakinį, bandom pradėti nuo sekančio – gal ten pavyks surasti atsakymų raktą. O gal visgi šįkart sąžiningai? Skaitom nuo pradžių iki galo.

 Taigi grįžkime prie to, jog iš matematikos srities buvau likimo nublokšta į humanitarų erdvę. Aišku, viskas neįvyko taip staiga. Buvo daug blaškymosi, daug bandymų, daug patirties, ašarų ir svarbiausia – labai daug žodžių. Ir ko aš tik neplanavau: nuo aviacijos šalmo iki policijos uniformos, nuo jaukios kavinukės iki nuosavo atrakcionų parko. Kalbėjau taip, kaip labiau patikdavo, o gal tą, ką konkretus žmogus norėjo girdėti, ar aš norėjau, kad jis tai išgirstų. Ir kūriau. Kas uždraus? Kalbėdavau apie tą savo lėktuvą tol, kol kiti netekdavo kantrybės klausyti, tol, kol neliko nei vieno tikinčio, jog aš tikrai planuoju tai įgyvendinti. Tik kas sakė, kad nebeplanuoju? Kuo daugiau priešiškumo bei skeptiškumo jaučiau, tuo labiau augo mano azartas. Padaryti tai, kuo niekas netiki. Pasiekti tai, kas kitiems atrodo tik vaikiškas niekalas. Nustebinti. Sukrėsti. Įrodyti. Dabar galiu paklausti savęs, ar neatsitiko taip, jog labiausiai turėjau įrodyti sau pačiai? Greičiausiai taip ir buvo. Greičiausiai iki dabar dar neapleidžia mintis nuveikti kažką tokio. Ir greičiausiai vis dar tikiu, kad nuveiksiu. Tik nebebūtina kalbėti. Nebebūtina pasauliui skelbti apie save tai, ko dar nėra. Juk tai dar neužrašyta. Tai tik dar nebaigta formuluotė. Ir kiek jų daug. Kokios visos patrauklios, žavinčios bei viena už kitą gražesnės. O kuriant tekstą juk negalima panaudoti visiškai nesuderinamų minčių. Nuolat reikia atsijoti tinkamus žodžius. Parinkti pačius taikliausius, net jei ir ne skambiausius. Svarbu visuma. Pagrindinė mintis. Taškas, į kurį turi būti vedamos visos gijos. Kiek taškų yra mano popieriuje? Kiek linijų išeina iš kažkur, neturėdamos kur eiti. Paklydę. Chaoso teorija. Ar būtent taip jie atsiranda? Filologai.

Tiesą sakant, aš dar neesu tikra, kad labirintas įveiktas. Negaliu pasakyti, jog taip aš atradau literatūrą ir dabar žinau, kur turiu eiti. Aš netgi negaliu atsakyti, ar eičiau, jei žinočiau. Man vis dar nesinori apsistoti ties viena teorija, neišbandžius kitų metodų. Jų pilna. Semiotika, komparatyvizmas, fenomenologija, psichoanalizė, formalizmas, struktūralizmas, feminizmas, konceptualizmas ar teminė kritika. Nežinau, ką rinktis. Nežinau, kuris teisingiausias. Kuris mano. Negaliu išinterpretuoti. Nes nežinau, ko ieškau. O jei filologija tik dar viena nutrūksianti atšaka? Kas jei ir šitas kelias nežada finišo? Tai mano baimė ar pasiteisinimas? Ar nedarau, nes įpratau nieko nebaigti? Ar noriu parašyti tai, kas būtų genialiau už kada nors egzistavusį? Ir jei ne visiems lemta rašyti, kas tuomet? O aš juk tikrai noriu parašyti knygą. Visada norėjau.

Tikra tiesa. Aš visada norėjau parašyti knygą. Ir dabar dar diena iš dienos svarstau, kokio žanro, stiliaus, struktūros kūrinys tai turėtų būti. Galiausiai, kokią temą pasirinkti. Vieną, ar apjungti daugiau? Nuo ko pradėti, koks pavadinimas tiktų. Daugybė stabdančių smulkmenų, taip ir neleidžiančių pradėti pagrindinio darbo – rašyti. Bet juk nenuostabu, negali taip tiesiog atsisėsti ir pradėti knygą, nežinodamas nei kaip, nei nuo ko, nei apie ką. Be plano, be sistemos galvoje nieko neišeis. O jos nėra. Vis dar. Deja. Kad ir kaip dėlioju, mąstau, persvarstau ir dar kartą peržvelgiu, vis neesu tikra, kad jau tikrai taip, kaip norėčiau. Milijonai scenarijų, talpinančių milijardus minčių, išreikštų dar keliais milijardais puikių sakinių, chaotiškai jungiamų vieni su kitais, bet taip ir neatsakančių į pagrindinį klausimą – apie ką aš čia. Kam to reikia? Iš tiesų, apskritai pagalvojus, kam to reikia? Turbūt pirmoje vietoje man. Bet ar dėl to, kad pateisinčiau save, kaip filologę, ar dėl to, kad nebenoriu pakliūti į dar vieną akligatvį? O gal noriu parašyti apie tai, kas vyksta? Gal nenoriu nieko kurti, o tiesiog bandau surasti išsivalymo būdą? Sutramdyti chaosą? Sustabdyti desperatiškai įsisiautėjusį gyvenimą? Norisi ir man surikiuoti pamatinius savo pasaulio akmenis, kad galėčiau pradėti ant jų kažką statyti. Kažką tikro, apčiuopiamo ir prasmingo. Bet iliuzija! Niekas nevyksta. Tiek metų, tiek pastangų, o vis dar tuščia. Ar per mažai? Kodėl aplink tik daugybė atskirų plytų? Gražių ir net labai gražių. Purvinų ir visiškai subjaurotų. Apskaldytų. Sutrupintų. Kreivų. Minkštų. Kietų. Taisyklingų. Akį rėžiančių. Švelnių. Nugludintų. Kampuotų. Aštriabriaunių. Visokių visokiausių. Kiekvienas atrastų sau tokią, kurios ieško. Bet aš, aš nerandu tos! Nerandu tos vienintelės, kuri galėtų tapti pamatu. Nerandu, nes jau nebežinau, kur ieškoti. Per daug viskas sujaukta, išmėtyta. Per daug prisirinkau visokio šlamšto, kuris man gal net nereikalingas. Be to, aš juk ne statybininkė. Ir va ja tai tikrai niekada nesiruošiau tapti. Tai ar privalau kažką statyti? Juk aš filologė. Pagal specialybę. Turėčiau būti. Juk dar nebaigiau. Per anksti kalbėti. Tad galbūt per anksti galvoti ir apie knygą? O dėl to ir pradėti jos negaliu. Juk daugiausia praktikuojuosi su jau parašytomis. Bet pavargsti tik skaityti ir skaityti. Tai svetimų – tai jų turtas. Noriu ir aš savo!

Bet tas chaosas vis neleidžia susikaupti ir atrasti. Vos tik pradedu artėti link susigalvoto tikslo, pasipila naujos idėjos ir priverčia apsisukus keliauti visai priešinga kryptimi. Ir aš sukuosi. Vis sukuosi toje pačioje vietoje. Metai bėga, o aš nepajudu. Mane slegia tas žinojimas, jog svarbu pasirinkti kryptį ir ją pasirinkus nebeatsigręžti atgal. Nemoku nesidairyti. Nemoku pasirinkti. Nemoku būti tikra. Dvejoju kiekviename žingsnyje. Norisi bėgti nuo savęs. Kuo tolyn nuo to erzinančio trypčiojimo. Gal nepakankamai treniravausi? Gal kasrytinio bėgiojimo maža, bandant nugalėti save? O dar visokie prisiminimai. Nuolat ką nors prikaišiojantys bei verčiantys mąstyti apie klaidas, kurių buvo galima išvengti. Norėtųsi pralenkti bent juos. Bet kur tau. Jie ne tik, kad neprastesni, bet dar ir mane perspjauna. Pasitinka visu savo gražumu išsišiepę, tartum senų seniausiai stabtelėję palaukti, kol pavysiu. Ir niekaip neišsisuksi. Todėl ir nebeištrinsi to, ką sukaupei. Širdyje, sieloje, prote… Chaosas! Milžiniškas netramdomas siautulys mėto mane lyg kamuoliuką. Nuo vieno prie kito! į rankas! virš galvos! pro kojas! su kumščiu! nepataikė! sugavo! pro šoną! įr taip be sustojimo. O aš vis nepaliauju mąstyti, kaip visa tai sustabdyti. Kažkodėl atrodo, kad visame šiame veiksme, kurį turiu vadinti savo gyvenimu, pati neturiu jokio balso. Aš tik stebiu tą nieko gero nežadantį siautėjimą. Kartais abejingo, kartais empatiško, draugiško, smerkiančio, kritikuojančio, patariančio, mylinčio, nekenčiančio pasakotojo akimis. Bet kaip retai savo. Nes tomis sekundėmis, kai reikia pripažinti, jog esu atsakinga už tai, kas vyksta, pakliūnu į panikos rankas, o tada jau irgi ne išeitis. Taip ir gyvenu – savo epizodinius vaidmenis atliekanti žmogysta. Atleiskite, filologė. Bet tai sunku. Suprantat, netgi labai! Nebepakeliu šito susikaupusio svorio virš manęs, visur aplinkui, tarpuose ir užpildytose erdvėse. Manyje ir po manim. Aš bėgu, o kažkas vis griebia atgal. Bandau įkvėpti – užkemša nosį. Iškvėpiu – atrodo, jau uždusau. Ramiai guliu – išverčia iš lovos. Bandau atsistoti – kerta iki paširdžių. Nusprendžiu nereaguoti – vaidenasi. Susikaupiu – įkyriai kandžioja ausį. Užsimerkiu – pradeda kalbėti. Noriu kalbėtis aš – ignoruoja. Verkiu – juokiasi. Imu šaipytis – priverčia susigėsti. Šis svoris, skausmas, amžinybė ir niekas – nežinau, kaip taikliausiai galima būtų tai apibūdinti – jokiu būdu nesiruošia taip lengvai palikti mane ramybėje. Ir dėl to aš turiu parašyti. Pradedant nuo to, kodėl esu filologė. Pradžiai turiu sugebėti bent tiek. O juk aš turėčiau mokėti rašyti.

Todėl susikaupiu ir dabar jau tikrai atsakau į klausimą, kodėl aš esu filologė. Tik dar vienas dalykas pasitikslinimui. Ar tikrai filologija egzistuoja, kaip savarankiškas mokslas? Juk filologai dažniausiai yra tarpinis variantas. Iš jų tampama rašytojais, poetais, kritikais, redaktoriais, nesėkmės atveju (aišku kalbu tik už save) mokytojais, užsibuvus ilgiau šioje sferoje – dėstytojais, kartais muzikantais, o iš esmės – bet kuo, kur tik praverčia lietuvių kalba. Juk filologai ne tik sau susėdę apie literatūrą kalbasi, jie ir rašybą bei skyrybą išmano. Kuo neperspektyvu? O jei atvirai, tai kodėl būtinai visiems reikia klausti apie tą perspektyvumą? Ne specialybė juk, o žmogus turi šią savybę. Tik svarbu, ar moka ją išnaudoti. Dažnai ateina mintis, kad aš – ne. Na bet be pesimizmo. Kam čia dar jo. Ir taip per akis. Kai žvelgiu į viską blaiviai. Bet šiaip esu gana stipriai viltį branginantis žmogus. Mėgstu tikėti. Kadangi reti atvejai kuomet žinau kuo, tai dažniausiai – abstrakčiai: viskas bus gerai. Bet ir vėl išsisukinėju. Žadėjau atsakyti. Turiu tą problemą. Nežinau, ar ji būdinga filologams, ar tik man. Bet mėgstu per aplinkui. Su labai ilgomis įžangomis. Ir dažnausiai nepasakant esmės. Tačiau negaliu skųstis, kartais tai tampa netgi privalumu. Ar bent jau padeda išsisukti iš situacijos. O jei ne, tai tiesiog pareikalauja kitų kantrybės. Kam svarbu – ištvers. Dar geriau – perskaitys tarp eilučių. Geriau pamąsčius į klausimą gal jau ir atsakyta. Dėkoju visiems supratusiems. Kitų atsiprašau už sugaištą laiką. Tokia jau ta filologija. Skaitai skaitai, o apie ką galiausiai ir nesupranti. Ieškai simbolių ir užslėptų prasmių, kol supranti, kad viskas buvo daug paprasčiau. Ir nesiliauji bandyti atsakyti į klausimą, kam apskritai visa tai. Kam to reikia? Pačiai filologijai? Ar tau, kaip filologui, vardan ištikimybės jai? Ir kas galiausiai vis tiek tu esi? Paprastas skaitytojas, bandantis įžvelgti giliau. Kažką prieš. Kažką už. Kažką tarp. O tada? Dar daugiau klausimų. Vėl naujos atsakymų paieškos.

Vienas dėstytojas pirmame kurse nuolat kartojo, kad literatūra, kaip pėdkelnė. Viskas taip glaudžiai susiję, jog tik ištrauk vieną siūlelį ir nebėra kojinės. Ištrink, ką nors iš teksto, ir nebeliks kūrinio. Net jei atrodytų, kad tai buvo tik smulkmena. Detalės. Viskas yra tik detalės. Bet iš jų susidaro visuma. Iš jų susideda žmogus. Jos yra gyvenimo pagrindas. Literatūra kaip gyvenimas. Kiekvienas gyvenimas – tai naujas kūrinys. Panašus į daugelį kitų. Išskirtinis savomis detalėmis. Savais pasirinkimais ir savais tikslais. Sukuriantis prasmę, bet jau nuo pat pradžių savaime prasmingas. Tik reikia užčiuopti. Reikia būti atidžiu skaitytoju, kad įžvelgtum ryšius. Reikia būti profesionaliu kritiku, kad pastebėtum, kaip ir kodėl autorius rinkosi savo priemones. Ar jam pavyko ir kaip labai. Viskas gali būti literatūra, bet ne viskas į ją pretenduoja. Gyvenimas gali būti visoks, tik ne visada tampa tokiu, kokiu norėtųsi, kad būtų buvęs. Yra žmonių, kurie sugeba talentingai išnaudoti savo būtį. Yra tokių, kurie dėl jos nesistengia. O jei žaidi ruletę, nebijodamas pralošti to, ką turi, tai ir nesiskųsk. Jei manai, kad tai tik žaidimas, tai neieškok atsitiktinumų virtinėje logikos. Neieškok atsakymų, jei klausimas keliamas net nežinant, kur žiūrėti. Nemėgink atsakyti į tai, ko neįsivaizduoji. O jei mėgini, tai neapsimetinėk. Neužteks vien ištraukioti siūlus, kad suprastum, kaip nuausta pėdkelnė. Neužteks vien simbolių, kad galėtum paaiškinti literatūros esmę. Neužteks vien įvykių, kad atrastum gyvenimo kryptį. Viskas turi sistemą. Net ir filologija yra mokslas. Net jei tarpe kažko. Net jei nieko neišranda. Gal tik išmoko žiūrėti ten, kur atrodo, kad nieko nėra. Aš mokausi. Dažniausiai kartu su savo gyvenimu.  

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.