2015 02 07

Domantas Razauskas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Liepsnojantis Gene’as Krupa

Gene'as Krupa

Neseniai kino teatruose pasirodė muzikinis filmas „Atkirtis“ („Whiplash“). Daugybė draugų man rekomendavo pamatyti šį filmą, pasakojantį apie jauno būgnais groti besimokančio prestižinės džiazo mokyklos studento kelią. Pasižiūrėjau. Turiu daug priekaištų scenarijui, net galiu pasakyti, jog jis man nepatiko. Tačiau aš dėkingas filmui už tai, kad privertė mane dar kartą perversti džiazo istoriją ir vėl iš naujo atrasti savo be proto mylimus muzikantus. Kurie, priešingai nei pagrindinis nuolat iki kraujo kenčiantis filmo personažas ir jo sadistiškas mokytojas, priešingai nei visas filmo moralas, genialumo link keliavo džiaugsmo kelią.

Apie vieną tokių pavyzdžių šiandien ir noriu jums papasakoti. Tai, be abejonės, džiazo ir viso muzikos pasaulio legenda, vienas geriausių visų laikų būgnininkų, įvaldęs tobulą paprastumą ir jautęs neapsakomą, tiesiog spinduliuojantį ir trykštantį džiaugsmą groti savo instrumentu. Ponios ir ponai, grįžkime į praėjusį šimtmetį ir prisiminkime Gene’ą Krupą.

 

Krupa gimė lenkų išeivių šeimoje Čikagoje. Mieste, kuris buvo antra džiazo sostinė po Naujojo Orleano ir antras pagal svarbumą miestas džiazo istorijoje.

Jaunuolis greitai ištrūko iš ypač religingų tėvų gniaužtų (vėliau Krupa prisimins, kad „jie nuo vaikystės augino kunigą, o Dievo planai pasirodė kiek kitokie“) ir užsikrėtė mušamaisiais. To meto Čikagoje buvo sunku neužsikrėsti naujais ritmais…

1922 metais į Čikagą savo mentoriaus Kingo Oliverio kvietimu atvyko pats Louisas Armstrongas. Ir visą muzikinį miesto, vėliau šalies, o galiausiai ir pasaulio gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. Niekas nebuvo nieko panašaus girdėjęs, ką su Kingo Oliverio „Creole Jazz Band“ išdarinėjo Louisas. Pirmieji istorijoje solo, pirmosios svingo užuomazgos, nepakartojamos sinkopės… Būgnais tame kolektyve grojo Baby Doddsas, kurį pirmą kartą išgirdęs Krupa buvo tiesiog pakerėtas. Iki pat mirties Gene’as Doddsą laikė savo vienu didžiausių įkvėpėjų.

Tiesa, po metų Armstrongas išvyko į Niujorką, siekdamas asmeninės karjeros Fletcherio Hendersono orkestre, tačiau ten ilgai neužsibuvo ir 1925 metais įtakingiausias visų laikų džiazo muzikantas vėl buvo Čikagoje. Čia jis sukūrė savo legendines „Hot Five“ ir Hot Seven“ grupes. Dar garsesnis, sutraukiantis dar daugiau publikos ir verčiantis aikčioti bet kurį, atsidūrusį jo koncerte. Tarp tų aikčiojančiųjų buvo ir Gene’as Krupa, po truputį pradedantis savo kelią.

Reikia suvokti, kad tas laikas, kai Krupa mokėsi Čikagoje, buvo visuotinis džiazo orkestrų (diksilendų) žydėjimo laikas. Tačiau Armstrongo diktuojamų madų dėka po truputėlį ėmė įsigalėti nauja muzika, imta vadinti svingu. Krupa pataikė ant svingo bangos ir tapo bene garsiausiu šio stiliaus būgnininku. 1929 metais jis išdūmė į Niujorką, kuris tuo metu ėmė perimti džiazo sostinės vardą. Ir ten košė užvirė iki kunkuliavimo…

 

Niujorke grojo Benny Goodmanas su savo orkestru, į kurį Krupa pateko 1934 metais. Tai, kad jaunas ir menkai kam žinomas būgnininkas atsidūrė griežto, reiklaus ir preciziško Goodmano grupėje, reiškė, kad jau tada Krupa turėjo ypatingą talentą, be to, grojo nepriekaištingai lygiai ir tiksliai.

Goodmano orkestras turėjo labai stiprius konkurentus – Fletcherio Hendersono grupę, Duke’o Ellingtojo orkestrą ir pagaliau Chicko Webbo ansamblį.

Nuo to karto, kai Goodmano orkestras pralaimėjo dvikovą Chicko grupei, Gene’as Krupa vienu savo didžiausių mokytojų ir įkvėpėjų laiko būtent šį nediduką žmogelį, kurio net nesimatydavo už būgnų. Turėdamas fenomenalią atmintį (tiek akustinę, tiek vizualinę), Krupa vėliau pasakojo, kad įsiminė beveik visą Chicko Webbo koncertą bei daugybę kitų koncertų, kuriuos vėliau lankė ir grįžęs namo praktikuodavosi atlikti tai, ką sugebėdavo „nykštukas“ Chickas, bet nesugebėdavo pats Gene’as.

Tiesa, apie Krupos atmintį iki šiol sklando legendos. Pasakojama, kad jis visą gyvenimą galvoje nešiodavosi visų savo sugrotų kūrinių tempą. Ir jei kas norėdavo patikrinti, Gene’as tučtuojau mielai lūpomis pagrodavo bet kurį kūrinį, kurio įrašas buvo padarytas. Sulyginus su įrašu paaiškėdavo, kad Krupa yra tiksliai tempe. Tikslių tiksliausiai. Pažįstu keletą būgnininkų, kurie tuo netiki ir mano, kad tai legendos. Gali būti. O galbūt jie netiki todėl, jog mano, kad tai neįmanoma. O kodėl neįmanoma? Nes pats taip negaliu?

Bet grįžkime į svinguojantį Niujorką.

Goodmano kolekyvas buvo baltųjų kolektyvas, o tai tuo metu reiškė, kad jie galėjo patekti į nacionalinį radiją, vėliau į televiziją. Taip Goodmanas greitai tapo „svingo karaliumi“, Krupa žinomiausiu šalyje būgnininku.

 

Tuo metu muzikos istorijoje buvo sugroti pirmieji mušamųjų solo… Gene’as Krupa pirmasis būgnus pavertė soliniu instrumentu, sugrojęs savo garsiąją interliudiją kūrinyje „Sing, Sing, Sing“. Iki tol visose grupėse būgnininkai būdavo nukišami kuo toliau į galą, kad keltų mažiau triukšmo. Po Krupos revoliucijos buvo suvokta, kad mušamieji gali būti tokie pat svarbūs kaip trimitas ar klarnetas. Tai, kad mes šiandien matote ir girdite būgnų solo yra vienintelio Gene’o Krupos nuopelnas.

Dar vienas šio genialaus muzikanto atradimas – bosinis būgnas, liaudyje vadinamas „bačka“. Ne, ne jis ją sukonstravo, tačiau jis pirmasis muzikos istorijoje pradėjo ją naudoti kaip bosinį instrumentą, galintį kartais pakeisti kontrabosą, arba sustiprinti bosinę liniją.

Greitai Krupa ėmė darytis tokio pat ryškumo žvaigždė kaip karalius Goodmanas. Tiesą sakant, jis net pradėjo užgožti orkestro vadovą. Tikras savo laiko sekso simbolis Gene’as Krupa tiesiog priversdavo visus žvilgsnius nukreipti į jį. Nenuostabu, kad kai kam kolektyve tai galiausiai ėmė nebepatikti… 1938 metais būgnininkui teko kurti savo paties ansamblį. Su Goodmanu ir kolegomis Krupa vėl susijungė tik prieš pat mirtį.

Jo judesiai, jo užsidegimas, jo aistra… Tam tiesiog niekada nebuvo lygių. Nebuvo ir nebus muzikos istorijoje kito tokio būgnininko, nuo kurio tiesiog negali atitraukti akių. Čia jis muša „tomus“ savo kampuotais judesiais, čia pašoka ir pats ima trypti pagal ritmą, čia pribėga prie kontrabosininko ir lazdelėmis ima groti per jo stygas, čia prišoka prie pučiamųjų ir ima diriguoti. Kitą sekundę jis jau groja neapsakomą būgnų solo.

 

Gene Krupa buvo toks populiarus, kad režisierius Donas Weisas 1959 metais sukūrė vaidybinį filmą apie muzikanto gyvenimą. Tai pirmasis filmas apie būgnininką kino ir muzikos istorijoje. Taip pat iki šiol juokaujama (nors tai ir buvo akivaizdus faktas), kad tai vienintelis filmas kino istorijoje, kuriame tikrasis herojus gyvenime buvo gražesnis už jį aktorių. O vaidino būgnininką to meto žvaigždė, Holivudo gražuoliukas Salas Mineo.

Krupa grojo ir dalyvavo daugybėje įrašų iki pat septyniasdešimtųjų, kai ėmė jausti skausmą nugaroje ir pradėjo daryti ilgesnes pertraukas nuo grojimo. Jis atidarė muzikos mokyklą, kurios veikla rūpinosi iki pat mirties.

Laikas nuo laiko jis vis dar surengdavo koncertų. Beje, didelėse salėse. Ir jos visada būdavo pilnutėlės. Į senuką pažiūrėti ateidavo to meto jaunimas, mat Krupos charizma, užsidegimas, energija scenoje nedingo iki pat jo mirties 1973-iaisiais.

Kolegos būgnininkai juokaudavo, kad gali susodinti stadione 500 būgnininkų, jei tarp jų bus Gene’as Krupa, visas dėmesys atiteks jam vienam.

Krupa mirė būdamas žvaigžde, vadinamas legenda ir vienu geriausių visų laikų būgnininkų. Prieš pat mirtį jis dar sugebėjo sugroti koncertą, kurio metu „dėjo“ tokį 16-os taktų solo, kad visa salė jaunuolių ėmė spiegti atsistoję. Nors pasaulis jau iš esmės buvo matęs visokiausio plauko muziką, vienas senas būgnininkas, vis dar gyvenantis svingo era, sugebėdavo pakelti ant kojų pilną salę jaunimėlio.

Tiesa, pasigirsdavo kritikos, kad Krupa yra daugiau šoumenas, nei muzikantas ir yra daug techniškesnių būgnininkų, pavyzdžiui Buddy Richas.

Iš dalies tai tiesa. Bet tik iš dalies. Mat nors Krupa negalėjo pasigirti žvėriškais be-bop laikų muzikavimo greičiais, niekas kitas negalėjo pagroti pačių paprasčiausių dalykų taip, kaip Gene’as. Pats Buddy Richas pripažino, kad Krupos įsiklausymas, pauzės, jo pauzių pajautimas tiesiog neturi lygių. Atrodo, kad svingo ritmą Gene’as išgyvendavo kiekvienu savo kūno nareliu. Dar daugiau, jis pats ir būdavo tas ritmas!

Prieš mirtį legendinis būgnininkas pasakė: „žinote, kokia mano paslaptis? Per būgnų solo žmonės turi šokti. Kad ir koks beprotiškiausias būtų solo, jei jis neturi pulso, kurį jusdami žmonės galėtų šokti, tai prastas solo.“

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.