Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Žiūra ir iliuzija

Sausio 31 d. minėjome Thomo Mertono 100-ąsias gimimo metines. Amerikiečių trapistų vienuolį Th. Mertoną labiausiai išgarsino jo dvasinio bei socialinio turinio knygos, kurių per ne itin ilgą savo gyvenimą jis parašė daugiau nei 70.

Po audringų jaunystės ieškojimų atsivertęs į katalikybę bei pasirinkęs radikalų gyvenimą klauzūroje, Mertonas paliko ryškų pėdsaką ir kaip religijų dialogo pradininkas, bendravęs su svarbiausiais Rytų religijų mokytojais. Mirė 1968-aisiais neaiškiomis aplinkybėmis Bankoke, kur dalyvavo tarpreliginėje konferencijoje. Viena garsiausių jo knygų yra autobiografinis romanas „Septynaukštis kalnas“, o šįkart skaitytojams siūlome ištrauką iš naujausio 2013 m. pasirodžiusio veikalo „Kopimas į tiesą“ („Katalikų pasaulio leidiniai“).

Žiūra ir iliuzija

Žmonių puoselėjami žemiški troškimai tėra šešėliai. Jų tenkinimas tikros laimės neatneša. Tad kodėl ir toliau siekiame netikrų džiaugsmų? Nes pats jų siekimas mums tapo vieninteliu džiaugsmo pakaitalu. Kad ir ko pasiektume, nepajėgiame nurimti, todėl nepasitenkinimą nusprendžiame užmiršti nepaliaujamai ieškodami naujų malonumų. Jų ieškant, didžiausią pasitenkinimą mums ima teikti pats troškimas. Gėrybės, kuriomis labai nusiviliame jas gavę, vis tiek gali skatinti mūsų susidomėjimą, jei yra ar anksčiau buvo mums nepasiekiamos.

Nedaugelis šią subtilią iliuzijos psichologiją nusakė taip aiškiai kaip Blezas Paskalis (Blaise Pascal). Jis rašo:

„Žmogus gali visą gyvenimą praleisti be nuobodulio, vien tik kasdien lošdamas iš nedidelės sumos. Duokite jam kas rytą pinigų sumą, kurią galėtų per dieną išlošti, bet su sąlyga, kad neloš, − padarysite jį nelaimingą! Galite sakyti, kad lošdamas jis siekia ne laimėjimo, bet pramogos. Gerai, tegu lošia iš nieko. Jis nejaus susijaudinimo, jam bus mirtinai nuobodu!

Tad jis siekia ne vien prasiblaškyti: blanki ir beaistrė pramoga jam kelia tik nuobodulį. Jis nori susijaudinti ir susikurti iliuziją, kad bus laimingas išlošęs sumą, kurios iš tikrųjų atsisakytų, gavęs ją su sąlyga nelošti. Jam reikia susikurti objektą savo aistroms ir nukreipti į jį savo troškimą, pyktį ir baimę, − panašiai vaikai gąsdinasi savo pačių ištepliotų veidų.“

Šv. Grigalius Nysietis sako, kad troškimais grindžiamas gyvenimas yra tarsi voratinklis. Šis trapus tuštybių raizginys, aplink mus išaustas mūsų sielų priešo, melagysčių tėvo šėtono, vis dėlto gali mus pagauti, tvirtai laikyti ir kaip kalinius jam atiduoti. Nepaisant to, iliuzija tėra iliuzija ir nieko daugiau. Išsiveržti iš šių melo pinklių mums turėtų būti ne sunkiau nei rankos judesiu nutraukti voratinklį. Šv. Grigalius sako:

„Visa, ko žmogus siekia šiame gyvenime, egzistuoja tik jo prote, bet ne tikrovėje: reputacija, garbė, orumas, šlovė, sėkmė − visa tai yra šio gyvenimo voro darbas. Tačiau pakilusieji į aukštumas vienu sparno mostelėjimu pasprunka nuo šio pasaulio vorų. Tik tie, kurie yra apsnūdę ir bejėgiai kaip musės, lieka prilipę šiame pasaulyje, juos nugali ir tarsi tinklais supančioja pagarba, malonumai, pagyros ir įvairiausi troškimai, − šitaip jie tampa siekiančio juos pagauti gyvio grobiu.“

Pagrindinė Koheleto knygos (Ekleziasto) tema yra šis paradoksas: „Po saule nieko naujo“, bet kiekviena žmonijos karta iš prigimties yra pasmerkta nusikamuoti ieškodama neegzistuojančių „naujovių“. Šioje mintyje, tragiškoje kaip rytietiškoji karmos sąvoka (į kurią ji labai panaši), slypi didžioji pagonybės mįslė. Tik Kristus, tik įsikūnijęs Dievas, pasirodęs iš savosios amžinybės, kad įžengtų į laiką ir pašventintų jį, gali išgelbėti jį nuo buvimo nesibaigiančiu nusivylimų ratu. Tik krikščionybė, šv. Pauliaus žodžiais tariant, geba gerai naudoti laiką (plg. Ef 5, 16. Vert. past.). Kitos religijos gali padėti išsiveržti iš laiko rato kaip iš kalėjimo, bet paties laiko gerai panaudoti negali.

Mąstydamas apie prisirišimo ir iliuzijos, žiūros ir beaistriškumo psichologiją, šv. Grigalius Nysietis stebi, kaip laikas mus apraizgo iliuzijos tinklu (iš šių apmąstymų sudarytas šv. Grigaliaus Nysiečio Koheleto knygos komentaras). Neužtenka pasakyti, kad prie šio pasaulio prisirišęs žmogus save prie jo visiems laikams pririšo kokiu nors vienu klaidingu pasirinkimu. Ne, jis rezga aplink savo dvasią tikrą apgaulės tinklą, kaskart ir vėl visą save paskirdamas neegzistuojančioms vertybėms. Jis save išsekina vaikydamasis miražų. Jie visada išnyksta, vos išnykę vėl atsiranda ir traukia jį vis toliau į dykumą, kurioje jis mirs iš troškulio. Materijoje ir juslėse paskendęs gyvenimas tegali atkartoti graikų mitologijoje vaizduojamus Hado kankinimus − mirtinai išbadėjęs Tantalas, negalintis pasiekti prie pat lūpų esančio maisto, Sizifas, ridenantis įkalnėn akmenį, bet žinantis, kad šis bepasiekiant viršukalnę ištrūks ir vėl nuriedės apačion.

Taigi „rūkų rūkas“, labai rūpėjęs senovės pamokslautojui iš „Koheleto knygos“ ir jos komentatoriui, yra ne tik iliuzinių minčių ir siekių kupinas gyvenimas, bet pirmiausia nepaliaujama bergždžia veikla. Maža to, kuo intensyvesnė tokio gyvenimo veikla, tuo stipresnė iliuzija. Kuo mažiau turite, tuo daugiau darote. Galutinis paklydimas − tai savitikslis judėjimas, savitikslis pokytis ir savitikslė įvairovė.

„Žmonių rūpinimasis šio gyvenimo dalykais (rašo šv. Grigalius Nysietis) tėra vaikų žaidimas smėliu. Vaikai žaisdami džiaugiasi savo veikla, o kai tik baigia statyti, ką statę, malonumo nebėra. Vos tik jų triūsas baigtas, smėlio statiniai sugriūva ir iš jų nieko nebelieka.“

Šios gilios minties atgarsis dažnai nuaidi Paskalio puslapiuose. Ji kuo puikiausiai galėjo duoti pagrindą garsiai jo „pramogos“ − divertissement – teorijai.4 Paskalis suvokė, kad filosofai, kuriems kelia juoką žmonės, visą dieną besivaikantys kiškį (kurio tikriausiai nenorėtų gauti dovanai), neperprato visos žmogaus kvailybės. Civilizuotais save vadinantys žmonės lapes medžioja ne todėl, kad norėtų pagauti lapę. Tiesą sakant, ne visada ir filosofiją ar mokslą jie studijuoja iš noro žinoti tiesą. Ne, tiesiog jie pasmerkti fiziniam arba dvasiniam judėjimui, nes nepakenčia sėdėti ramiai. Paskalis sako:

„Ieškodami ramybės grumiamės su kliūtimis. Tačiau jas įveikus ramybė tampa nepakeliama, − iš karto imame galvoti arba apie esamus vargus, arba apie gresiančius.“

Žmogus sukurtas aukščiausiai veiklai, kuri iš tikrųjų yra jo poilsis, − kontempliacijai. Tai vidinė veikla, ji vyksta aukščiau juslinio ir diskursyvaus lygmens. Dėl nesugebėjimo užsiimti šia gilia veikla, kuri yra jo paties egzistavimo priežastis, žmogus jaučia kaltę. Ši kaip tik ir verčia ieškoti užsimiršimo išoriniame judėjime ir aistroje. Nesugebėdamas užsiimti dieviška veikla, vienintele galinčia patenkinti sielą, puolęs žmogus griebiasi išorinių dalykų, bet ne todėl, kad jie jam būtų svarbūs, o siekdamas susijaudinimo, dėl kurio jo dvasia maloniai apkvaišta. Jam tereikia nuolat būti užimtam niekais − rūpinimasis jais atstos narkotikus. Mąstymo skausmo tai visiškai nenuslopins, tačiau bent padės nebe taip aiškiai jausti, kas jis yra, ir aptemdys savo menkumo suvokimą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Savo pastebėjimus Paskalis apibendrina taip: „Vienintelis ištikus bėdoms mus paguodžiantis dalykas yra pramoga, tačiau ji pati yra didžiausia mūsų bėda.“

Kodėl? Nes pramoga mus smagina ir atitraukia dėmesį nuo to vienintelio dalyko, kuris gali pastūmėti pradėti kopti į tiesą, − mūsų pačių tuštumos, skurdumo ir ribotumo pojūčio bei suvokimo, kad sukurtojo pasaulio daiktai negali patenkinti gilaus tikrovės ir tiesos poreikio.

Kokią galime padaryti išvadą? Mylėdami silpną, mirguliuojančią iliuzijos ir troškimo šviesą, mes įkaliname save netiesoje. Kol ši netikra šviesa neaptems, negalėsime rasti tikros šviesos. Neatsisakę tuščių pramogų ersatz (vok. pakaitalas. Vert. past.) laimės, nerasime tikros laimės. Ramybę − tikrą ramybę − galime rasti tik per kančią. Turime ieškoti šviesos tamsoje.

Iš knygos: Thomas Merton. Kopimas į tiesą („Katalikų pasaulio leidiniai“ 2013 m.)