Dalia Satkauskytė: „Esu klasikinio detektyvo gerbėja“

Praėjusių metų pabaigoje vienoje konferencijoje skaitėte pranešimą „Kriminalinė literatūra: tarp žanro ir tikrovės“. Tad tikrai domitės šia tema. Kokie bruožai būdingi detektyvo žanrui?

Detektyve būtina naratyvinė įtampa, kvapą gniaužiantis pasakojimas. Tarkim, rašytojas ir mokslininkas Umberto Eco sako, kad tai yra naratyvinė mašina. Ir tam tikra prasme tai yra pati romaniškumo esmė – romano žanro kvintesencija. Daugelis tyrinėtojų labai mėgsta tyrinėti šią sritį būtent dėl to naratyvumo fenomeno, detektyve beišreiškiančio grynu pavidalu; kone kaip stebuklinė pasaka jis susideda iš tam tikrų funkcijų repertuaro (nusikaltimas, įtariamųjų rato suformavimas, nusikaltėlio ir detektyvo akistata ir pan). Iš tų ribotų funkcijų repertuaro sukurti gerą detektyvinę istoriją yra labai didelio meistriškumo reikalaujantis dalykas.

Antra, detektyvas yra toks populiarus, nes apeliuoja į tam tikrus pamatinius dalykus – į emocinį lygmenį ir į įtampos palaikymą, kai tave ta istorija įtraukia. Jautiesi ir saugus, kai  skaitai, ir tuo pat metu vyksta kažkas baisaus. Taigi detektyvas apeliuoja ir į emocijas, ir į intelektą – drauge su detektyvu ieškai nusikaltėlio. Dėl to šis žanras yra ir mėgstamas ir intelektualų. Mėgstu prisiminti Rolano Bartheso‘o prisipažinimą, kad per atostogas  prie jo lovos visada būna bent  trys knygos: klasikinis XIX a. romanas,  detektyvas ir kokia nors knyga iš profesinės literatūros.

Nė vienam intelektualui ne gėda prisipažinti, kad skaito detektyvus.

Taip pat, be apeliavimo į emocijas ir intelektą, detektyvas dar patrauklus tuo, kad sudaro prielaidas veikti mitiniam matmeniui. Yra daugybė teorijų, teigiančių, kad toks pasakojimas yra mitinis tvarkos atkūrimas. Nors žanras siejamas su visuomenės kritika, detektyvas kaip personažas primena kultūrinį herojų, atstatantį pažeistą tvarką. Dėl to detektyvinė literatūra klesti palyginti saugiose visuomenėse, o nebūtinai  tose, kur didelis nusikalstamumas.

Dažnai pre detektyvo minimi ar su juo gretinami kriminaliniai trileriai. Kuo jie skiriasi nuo klasikinio detektyvo?

Tai plati tema. Žanro požiūriu iš tiesų painiavos atsiranda dėl to, kad šalia detektyvo yra gausybė kitokios kriminalinė literatūros. Aš esu klasikinio detektyvo gerbėja. O klasikinis detektyvas apeliuoja į patį ieškojimo procesą, pagrindinė romano figūra yra pats nusikaltimą atskleisti bandantis detektyvas. O kriminaliniame trileryje tos hierarchijos jau nebelieka. Centre gali būti ir nusikaltėlis, ir auka, ir bet kuris kitas veikėjas. Arba, tarkim, nusikaltėlis jau gali būti iš anksto žinomas.

Dažniausiai tie, kurie mėgsta klasikinį detektyvą, kriminalinių trilerių įsigalėjimą beveik aprauda…

Kaip detektyvas iš viso atsirado pasaulyje?

Reikėtų turbūt pradėti nuo to, kad detektyvo žanras suklestėjo Vakaruose – XIX amžiuje. Teigiama, kad jo ištakos – nusikaltėlių teismo procesų aprašymai Prancūzijos periodinėje spaudoje. Manoma, kad tai prisidėjo prie detektyvinių romanų ir apsakymų serijiškumo.  Kas nesidžiaugia vėl ir vėl susitikęs su tuo pačiu detektyvu – tarkim, sekliu Puaro, mis Marple, komisaru Megrė ir kitais?

Detektyvas – modernios industrinės visuomenės su svarbų vaidmenį turinčia vidurine klase žanras. Pasak detektyvo apie tėvą Brauną autoriaus G. K. Chestertono, detektyvas – „tai yra ankstyviausioji ir vienintelė populiarios literatūros forma, kurioje tam tikru aspektu išreikšta modernaus gyvenimo poezija.“

Be to, šis žanras pagimdytas modernios visuomenės su aiškiai išskirtu teisėsaugos funkcionavimu. Kitaip sakant, žanras gali egzistuoti tik tose Vakarų visuomenėse, kuriose įsigali ir yra pripažįstama policijos jėga, vykdanti teisingumą. Skaitytojas turi turėti numatytą teisingumo jausmą, verčianti jį stoti detektyvo pusėn. Taigi čia elementariame lygmenyje aktualizuojama moralinė vaizduotė. Na, ir visad įdomu tai, ką detektyvas pasako apie visuomenę. Šio tipo kūriniuose dažniausiai vaizduojama konkreti socialinė aplinka, nors, žinoma, šiais laikais jau yra visokių modifikacijų. Nors taip jau gravituojama į kriminalinio trilerio trajektoriją.

Tad pakalbėkime apie lietuvišką nūdienos detektyvinę literatūrą. Kaip atrodo tas mūsų šalyje kuriamas detektyvas? Kokia jo raida?

Dėl anksčiau paminėtų priežasčių aišku, kodėl Lietuvon taip vėlai atkeliavo šis žanras. Čia atsiveria kitos problemos. Pirma, daugelis detektyvų rašytojų neišsilaisvina iš „penktojo puslapio“ teminio lygmens.

Taip pat detektyvui reikia labai didelių naratyvinių įgūdžių. Visi kalba apie tai, kad detektyvas susijęs su tam tikra visuomenės būkle, diagnoze ir kritika, bet jei yra tik ta kritika, išlaikyti balastą tarp kritikos ir mitinio matmens yra labai sunku, ir man atrodo, kad mūsų literatams tai sunkiai sekasi.

Taip nutinka dėl to, kad mūsų romano tradicija labai silpna. Prieškariu jau formavosi kriminalinės literatūros tradicija – kaip pirmasis lietuvių detektyvas minimas 1928 m. išėjęs G. Sageto romanas „Paslapčių vagys“, būta politinio detektyvo (J. Bičiūno „Paskendę milijonai“), istorinio detektyvo (S. Eidmonto „Plėšikų vadas“), tiesiog detektyvo (J. Pilyponio, V. Kropo ir kt). pavyzdžių. Šiandien dauguma jų teturi istorinę vertę, ir įdomūs tik kai kaip lietuviškos žanro ištakos. Paskui natūralią literatūros proceso raidą nutraukė sovietmetis. Literatūrologas Vytautas Kubilius netgi mini, kad sovietiniais metais mūsų literatūra neturėjo detektyvo.

Nepriklausomybės pradžioje atsirado Detektyvinių rašytojų sąjunga. Tų laikų lietuviškąja Agatha Cristi vadinama Birutė Mackonytė romano intrigą geba suregzti, bet čia vyrauja visuomenės, einančios „iš socializmo į rinkos rojų“ modelis, veiksmą stabdo pamąstymai apie nuviltus nepriklausomybės lūkesčius (tipiški lietuviškų detektyvinių romanų inkliuzai) ar pseudoromatinė poetika. Nors žinau, kad ji turi gerbėjų.

Vėliau, 2008–2013 pasirodė keletas romanų, kuriuose jau įveikiamos tradicinės lietuviškų kriminalinių romanų bėdos: socialinis mimetiškumas, žlugdantis detektyvinės istorijos intrigą, pseudoromantinė stilistika ir panašiai. Prie tokių priskirčiau prieš pora metų Dano Sėlio slapyvardžiu pasirodžiusį „Provincijos detektyvą“.

Andrės Eivaitės romane „Kontora“ (2008) detektyvinė istorija vystosi valstybinėje kontoroje. Esama nuorodų į lietuvišką posovietinę situaciją – neaiškios kai kurių valstybinės įstaigos darbuotojų pareigos, neužsidarantys langai ir neefektyvus darbas. Tačiau tai intrigos vystymuisi jau netrukdo. Tvarkingai, nors su kai kuriais posovietiniais trukdžiais, dirbanti biurokratinė įstaiga atrodo esanti saugi vieta, kur galima ką nors pavogti, bet tikrai ne nužudyti, – taigi grįžtama prie klasikinės detektyvo situacijos. Eivaitė anksčiau yra parašiusi ir visai neblogą komišką trilerį apie įkaitų užgrobimą „Naktis prekybos centre“.

Būtent Sėlio ir Eivaitės kūriniai pasižymi ir humoru, kuris detektyvui nėra  neprivalomas, bet labai padeda patirti skaitymo malonumą.

Eseistė Giedra Radvilavičiūtė kažkur yra sakiusi, kad dabar metas, palankus detektyvų rašymui. Aš manyčiau, kad terpė jiems kurti dabar kaip tik nėra palanki. Nusikaltimų aprašymų pilna žiniasklaida, bet detektyvo atsiradimas priklauso ne tik nuo visuomenės, bet ir nuo literatūros būklės. O bent jau aš, kaip skaitytoja, visai nenoriu, kad detektyvinis kūrinys man kartotų penktojo puslapio situaciją. Norisi to mitinio matmens. Temos nepakanka, reikia pasakojimo įgūdžių. Ir dar detektyviniai siužetai Lietuvoje stringa dėl to, kad jau iš anksto gali numanyti, kas nutiks. Pasirodęs horizonte verslininkas jau bus suinteresuotas nusikaltėlis arba kažkas panašaus. Arba jei gražuolių konkursas aprašomas, tai jau žvilgsnis tenai krypsta kaip į nusikaltimui palankią aplinką. Jei penkioliktam puslapyje atspėji nusikaltėlį, tai perskaitęs dar penkiolika ir atsivertęs pabaigą patikrini savo spėjimą, ir dedi romaną į šoną…

Be to, lietuvių rašytojai nelabai nori būti   priskirti į populiariosios literatūros kūrėjų pogrupį. Nors tai nėra blogai. Parašyti gerą populiarią literatūrą yra labai rimtas reikalas. Ačiū, Dievui, situacija pamažu keičiasi, ir jau atsiranda rašytojų, drąsiai pripažįstančių, kad rašo populiariąją literatūrą…

O kas Jums yra geras detektyvas?

Man gera detektyvinė literatūra ir turi turėti jau minėtas dvi apeliacijas – į jausmus ir į protą, o mitinis matmuo taip pat labai svarbus, bet čia jau pasąmoninis dalykas. Intriga, gebėjimas įtraukti – visi tie banalūs dalykai, kuriuos mėgsta ir visi kiti detektyvų  skaitytojai… Būtent dėl šios priežasties lietuviškų detektyvų, dažnai virstančių vadinamojo penkto puslapio pratęsimu, ir neskaityčiau, jeigu ne profesinė pareiga.

Kiek baisoka klausti, bet vis dėlto – kaip Jums atrodo, ar detektyvas turi ateitį Lietuvoje?

Gal ir turi, sunku prognozuoti.  Juk periodiškai ir tam tikros pastangos šio žanro kūrybą aktyvinti vyksta. Tarkim, jau prieš dešimtmetį, 2005 metais įvyko crime fiction festivalis „Vilniaus alibi“, 2011-asiais leidykla „Baltos lankos“ organizavo detektyvo rašymo konkursą moksleiviams, o daug pasako ir Vilniaus knygų mugės tema. Tai liudija ir tam tikrą šio žanro prestižą, visiškai pelnytą.

Lietuviškas detektyvas yra toks, koks daugeliu atvejų yra mūsų romanas. Čia kyla klausimas, kiek tu gali išsiplėšti iš savo tradicijos. Juk atrodytų, dabar žmogus visai laisvas, visi kontekstai prieinami…

Ar įmanoma detektyvą skolintis iš kitų šalių, sąlyginai brandesnių šiuo požiūriu literatūrų ?

Nežinau. O kaip atsiranda Agata Kristi arba Simenonas? Kas turi garantijų, kad jie atsiras toje, o ne kitoje šalyje? Nežinau… Tai susiję su giluminiais mentaliteto dalykais. Geras detektyvas sugeba moralizuoti nemoralizuodamas tavęs tiesiogiai, bet suteikdamas pasąmoninę viltį, kad gėris visuomet laimi.  Net jei skaitytojas puikiais supranta, kad visa tai – tik literatūrinis žaidimas. Tai dar vienas svarbus jo bruožas.

O kokius detektyvus Jūs skaitote? Minėjote klasiką…

Taip, skaitau klasikinius detektyvus, juos pamėgau mokydamasi užsienio kalbų – puiki priemonė, ir dabar skaitau Simenoną, kad prancūzų kalba neužsimirštų, bet ir dėl to, kad  myliu komisarą  Megre kaip kiti Puaro ar Šerloką Holmsą,  taip pat, jei pavyksta atrasti laiko, atsiverčiu ir šiuolaikinius – Colliną Dexterį, Fred Vargas… Kaip matot, tuos, kurie arčiau klasikinio detektyvo tradicijos. Tačiau  tai tik chaotiški laisvalaikio skaitiniai – mėgstu šį žanrą, tačiau  nepriklausau kompulsyvių,  ryjančio detektyvinius romanus vieną po kito, kategorijai.