2015 02 09

Miglė Anušauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Trileriai – knygos, kurios trukdo laiku nueiti miegoti

Unsplash.com nuotrauka

„Perskaitysiu pusę šio detektyvo šįvakar, o pabaigsiu rytoj“, – žadėjau sau daugybę kartų. Taip ir įvykdavo: pradėdavau skaityti vakare, o baigdavau paryčiais. Tačiau nebepykstu ant savęs dėl tokių nutikimų – juk detektyvai ir yra tam, kad pagautų dėmesį ir išlaikytų iki paskutinio puslapio.

Detektyvo žanras nuo atsiradimo (daugiau kaip prieš 150 metų) patyrė nemažai pokyčių: skirtingi detektyvinio romano tipai išpopuliarėdavo, sustabarėdavo, kaip atsakas į juos atsirasdavo naujų, kurių tendencijos apmirdavo ir vėl atgydavo dar naujesniuose kūriniuose… Vis dėlto visi jie kalba apie nusikaltimą ir poreikį jį išaiškinti – tai tema, kuri, atrodo, nepaliauja dominti skaitytojų. Kūriniams apie nusikaltimus, kuriuos dažniausiai šiandien vadiname tiesiog detektyvais, dabar įprasta vartoti bendresnį terminą – kriminaliniai romanai.

Toliau aptariu vieną jų tipą – trilerius, kurie pastaruoju metu sparčiai užkopia į perkamiausių knygų dešimtukus (o vėliau neretai virsta filmais). Ką galime pajusti, skaitydami trilerius? Kuo jie skiriasi nuo kitų kriminalinių romanų? Ką slepia tipiški trilerių personažai? Ar trileris rado savo vietą Lietuvoje?

Kas tas trileris?

Trilerį iš kitų detektyvo tipų išskiria tai, kad dar pavadinimas (angl. thrill – jaudinti) susijęs ne su vidiniais kūrinio elementais (tipine siužeto schema ar būdinga atmosfera), o su poveikiu skaitytojui. Taigi trileris – kūrinys, kuris jaudina, gąsdina, suteikia adrenalino. Žinoma, žanro nusakymas vien pagal jo poveikį būtų pernelyg efemeriškas – juk skirtingus žmones gali jaudinti skirtingi dalykai – todėl norint apibrėžti trilerį taikomi ir „vidiniai“ kriterijai. Norėdami įsitikinti, ar jūsų skaitomą knygą galima vadinti trileriu, galite žvilgtelėti į galinį knygos viršelį arba užduoti sau tokius klausimus:

  • Ar negaliu padėti knygos todėl, kad man įdomu, kas bus toliau (o ne tik dėl to, kad įsijaučiau į personažų psichologiją arba trokštu išsiaiškinti kažką, kas jau įvyko)?
  • Ar siužeto varomoji jėga – vienam arba keliems personažams iškilęs pavojus?
  • Ar pasakojimo tempas vis greitėja?
  • Ar knygos skyriai neretai pasibaigia didelės įtampos scenomis (ang. Cliffhangers), kurios skatina žūtbūt perskaityti dar vieną puslapį?

Jei į šiuos klausimus atsakėte teigiamai, greičiausiai skaitote trilerį. Žinoma, jis gali vadintis psichologiniu, politiniu, teisiniu trileriu… visgi knygos personažams gresiantis pavojus dažniausiai reikš, kad kalbama apie įvykusį ar gresiantį įvykti nusikaltimą.

Neišspręstos praeities neurozės

Skirtingai negu tradicinis detektyvas, kur tyrėjas siekia rekonstruoti praeityje įvykdytą nusikaltimą, trileris orientuojasi į ateitį. Pagrindinio veikėjo tikslas trileryje gali būti apsaugoti būsimą žudiko maniako auką, demaskuoti jam pačiam grasinantį nusikaltėlį, įrodyti savo nekaltumą… Siužeto eigoje pavojus vis auga, kol galiausiai yra neutralizuojamas (arba ne).

Ar praeitis trileryje nėra tokia svarbi? Anaiptol – praeitis naudojama kaip raktas į psichologinį dabartinio nusikaltėlio elgesio paaiškinimą. Jo Nesbo knygoje „Pentagrama“ tyrėjui Hariui Hūlei kyla abejonių dėl sugauto asmens kaltės – mat neatsakyta į klausimą „Kodėl jis tai padarė?“. Jean-Christophe Grangé trilerio „Juodoji linija“ veiksmas paremtas nuolatiniu žudiko artėjimu prie pagrindinio veikėjo ir vis žiauresniais nusikaltimais, kurių priežastis – žudiko motinos elgesys su vaiku – gerokai nublanksta itin kruvinų nusikaltimų kontekste. Išaugusią praeities traumos svarbą kriminaliniuose romanuose galima sieti ne tik su psichologijos mokslo įsitvirtinimu (tiek aiškinant deviantišką elgesį, tiek kasdieniniame diskurse), bet ir su poreikiu nustebinti skaitytoją, sukuriant įdomesnį, groteskiškesnį, mažiau nuspėjamą nusikaltimo motyvą. Įprastinius nusikaltimų motyvus kriminaliniuose romanuose – pinigus, meilę, kerštą – skaitytojas jau žino, bet sunkiau atspėja tokį motyvą kaip „nusikaltėlis rado savo protėvio dienoraštį, kuriame šis pasakoja apie žiaurų darbų prižiūrėtoją, ir nusprendė atkeršyti visiems to prižiūrėtojo palikuonims“ (nerašysiu, koks čia kūrinys, nes bus neįdomu skaityti).

Įspūdingos nusikaltėlio istorijos fone paprastas, doras tyrėjas nublanktų (tyrėju vadinsiu asmenį, kuris yra suinteresuotas išaiškinti nusikaltimą – arba dėl to, kad dirba policijoje, arba dėl to, kad išvengtų jam pačiam gresiančio pavojaus). Gal todėl šiuolaikiniuose kriminaliniuose romanuose ne mažiau svarbos suteikiama ir tyrėjo praeičiai. Pagrindinė Stiego Larssono romano „Mergina, kuri žaidė su ugnimi“ paslaptis tiesiogiai susijusi su Lisbetos Salander asmenine istorija. Vienas pagrindinių Cilla’os ir Rolfo Börjlindų romano „Potvynis“ veikėjų turi paslaptį, kurią bando išsiaiškinti kita tyrėja. Pagrindinis ženklas, kad kūrinyje tyrėjo praeitis bus lemtinga – tyrėjas jos neprisimena. Larso Keplerio romano „Hipnotizuotojas“ pagrindiniam veikėjui prisiminus  trauminį įvykį, ima aiškėti įtariamieji ir jų motyvai.

Taigi šiuolaikiniuose trileriuose nusikaltėlis mėgina susidoroti su praeities trauma atlikdamas nusikaltimus, o tyrėjas – juos išaiškindamas. Nėra neįprastas ir tyrėjo istorijos susiejimas su nusikaltėlio istorija – lemtingu momentu jie vėl susitinka. Kadangi skaitytojas linkęs tapatintis su tyrėju, tyrėjo grąžinimas į pasakojimo centrą (pavyzdžiui, parodant, kad jo praeities veiksmai sukūrė nusikaltėlį) teikia savotišką narcisistinį pasitenkinimą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Keletas pasakotojų

Kad skaitytojo dėmesys būtų išlaikytas, pasakojimą paranku segmentuoti. Jei per tam tikrą skaičių puslapių nieko neįvyks, trilerį norėsis padėti į šalį. Viena iš technikų, padedančių segmentuoti pasakojimą ir išlaikyti nuolatinę įtampą – pasakojimas iš skirtingų veikėjų perspektyvų.

Ši technika tokia dažna, kad sunku surasti trilerį, kur ji nebūtų taikoma (išties – visuose populiariuose trileriuose, kuriuos susirinkau rašydama šį teskstą, pasakojama iš daugelio veikėjų perspektyvų). Rašytojai mėgsta šią techniką ne be reikalo: tuo metu, kol tyrėjas renka įkalčius, įtampa gali ir nuslūgti, bet jei čia įdėsime trumpą pasakojimą iš būsimos aukos taško, įtampa ir skaitytojo susidomėjimas vėl pašoks aukštyn. Trilerių mėgėjai tikriausiai pastebėjo, kad poetiški, simboliais persunkti pasakojimo intarpai beveik visada reiškia pasakojimą iš žudiko perspektyvos.

Skirtingų pasakojimų koegzistavimas pastato skaitytoją į savotišką padėtį – jis žino daugiau negu bet kuris iš personažų, bet toli gražu ne viską. Taigi skaitytojas neina su tyrėju žingsnis į žingsnį: kartais skaitytojas žino daugiau ir pabėgėjęs į priekį nekantriai laukia, kol tyrėjas jį prisivys, o kartais žino mažiau ir stengiasi ką nors nuspėti iš miglotų tyrėjo užuominų. Tai reiškia, kad skaitytojas turi iš dalies perimti tyrėjo vaidmenį. Skaitymas tampa aktyvia protine veikla, stengiantis susieti į viena skirtingus naratyvus, nustatyti teisingą įvykių seką laike, susieti balsus su personažais ir – galbūt – išsiaiškinti nusikaltėlį.

Bloga nuojauta

Tyrėjas šiuolaikiniuose trileriuose gerokai skiriasi nuo šalto ir analitiško Šerloko Holmso. Jau pastebėjome, kad jis turi savo paslapčių, nuo kurių jis bėga gerdamas (Jo Nesbo personažas Haris Hūlė), valkataudamas (Cilla’os ir Rolfo Börjlind personažas Tomas Stiltonas),  atlikdamas neteisėtus veiksmus (Stiego Larssono Lisbeta Salander)… Šitoks „žmogiškas, pernelyg žmogiškas“ tyrėjas negali vien analitiškai perprasti sudėtingo nusikaltėlio charakterio, todėl neretai yra priverstas vadovautis nuojauta.

Tyrėjo nuojauta niekados neapgauna. Todėl skaitytojas, mėgdžiodamas tyrėją, gali drąsiai pasiduoti blogai nuojautai besitikėdamas, kad toliau skaitant romaną ji pasitvirtins. Gillian Flynn romano „Dingusi“ pagrindinis veikėjas Nikas Danas nėra tyrėjas, bet dingus žmonai jis pamažu pradedamas įtarinėti jos nužudymu. Prastėjanti Niko situacija taip kontrastuoja su pozityviais ir nekaltais jo dingusios žmonos dienoraščio įrašais, kad norom nenorom kyla įtarimas, jog situacija kažkuo „nešvari“. Nekaltumas šiuolaikiniuose trileriuose jau savaime yra kiek įtartinas – gal todėl sukurti baugiai atmosferai neretai naudojami vaikai. Situacija, kuria prasideda Jean-Christophe Grangé trileris „Misèrere“ – nužudytas bažnyčios vargonininkas ir mažų kojyčių pėdsakai aplink lavoną – nurodo, kad laukia daug įtampos ir šiurpumo. Tarp kitko, religinės sektos arba asmeniškai, iškreiptai suvokta religija – kriminaliniuose trileriuose taip pat dažnas motyvas nusikaltimams.

Prieš tai pastebėjome, kad trilerio skaitytojas, norėdamas „suvesti“ skirtingų personažų pasakojimus į vieną, pats šiek tiek perima tyrėjo vaidmenį. Skaitytojas moka atpažinti grėsmes (pavyzdžiui, vaikų ar religinių sektų pavidalu), pasiduoti blogai nuojautai. Visgi dažniausiai čia skaitytojo paralelė su tyrėju ir baigiasi: jam paprasčiausiai neatskleidžiama tiek informacijos, kad jis pats galėtų nustatyti žudiką arba nuspėti, kas bus toliau. Taigi skaitytojas statomas ne į analitiško detektyvo, o į nuojautų kamuojamo neurotiko (koks, beje, dažnai ir būna tyrėjas trileriuose) vietą.

Trileriai Lietuvoje

Lietuvoje prigijo ne visos kriminalinio romano tradicjos – susidomėjimas tradiciniu „kas tai padarė?“ (angl. whodunit) tipo detektyvu neblėsta jau daug metų, o štai tarpukariu JAV užgimusi noir tradicija pas mus nesurado savo skaitytojo. Lietuviškų kriminalinių romanų niekada nebuvo itin gausu, o atsiradę pavieniai kūriniai nesulaukdavo kultinio populiarumo.Vis dėlto dabar galime teigti Lietuvą tapus pasaulinės knygų rinkos dalimi. Į lietuvių kalbą sparčiai išverčiami ir gausiai skaitomi kitose šalyse populiarūs kūriniai, dalis kurių yra pripažinti trileriai. Stieg Larsson “Millennium” trilogija, Jo Nesbo, Jean-Christophe Grangé, Dan Brown, Lars Kepler, Gillian Flynn knygos sparčiai užkopia į perkamiausių knygų dešimtukus Lietuvoje.

Trileriams būdinga intriga, artėjančio pavojaus nuojauta skinasi kelią ir į lietuviškus populiariosios literatūros kūrinius: Andriaus Tapino romano „Vilko valanda“ veiksmas kiek užtrunka įsibėgėti, bet nuo knygos trečdalio skatina versti puslapius nesustojant. Ginos Viliūnės romano „Vilniaus madona“ pristatymas viršelyje, regisi, stengiasi aprėpti kuo daugiau populiarių žanrų: „Meilės istorija. Detektyvas. Senojo Vilniaus paslaptys“. Kazio Almeno detektyvuose, kurių veiksmas vyksta sovietmečiu, galima atpažinti noir tradicijos paveldą. Panašu, kad detektyvinė intriga lietuvių autorių populiariuosiuose romanuose dera su istorine perspektyva.

Gal tai – specifinės lietuviškos kriminalinių romanų tradicijos užuomazga? Galbūt galiu tikėtis, kad po keleto metų dėl nemiegotų naktų galėsiu dažniau apkaltinti ne skandinavų ar amerikiečių, o lietuviškų kriminalinių trilerių autorius?

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.