Rymantas Penkauskas. Nufotografuota amžinybė

Rymanto Penkausko fotografija

Kiekvienas iš mūsų mielai žvilgtelėtume į amžinybę. Tačiau kokia ji? Gal panaši į fotografo Rymanto Penkausko, savo parodą pavadinusio „Sub Specia Aeternitatis“ (lot. Amžinybės požiūriu), šiuo metu eksponuojamą Kauno meno galerijoje „Aukso pjūvis“.

R. Penkauskas nenori savęs laikyti fotomenininku ir kažkuo save išskirti ar būti „pateptuoju“, tačiau kiekvienas, pamatęs jo darbus, nesuabejos – tai menas ir aukščiausios prabos. Kodėl? Nes prie jo fotografijų nestabtelti tiesiog negali, jos įtraukia, atveria kitą dimensiją, kurioje norisi pabūti – jos čia nėra, bet kiekvienas iš mūsų ją jaučiame, ilgimės ir norime pamatyti. Ką? Amžinybę.

Tačiau kas ji? „Dar ir dabar nedrįstu leistis į beprasmę polemiką apie amžinybę: ar tai begalinis laikas, ar laiko nebuvimas, – mąsto R. Penkauskas. – Tikriausiai nenustebinsiu teigdamas, kad šiame pasaulyje, kuriame laikas susilydęs su būtimi ir yra jos budelis, fotografija negali fiksuoti ir perteikti laiko: būties momentas, užfiksuotas fotografiniame vaizde, tėra to momento gyvavimo (tarp jo atsiradimo ir mirties) atvaizdas. Akimirksniu jis tampa fiziškai nepasiekiamos, nesugrąžinamos, neatkuriamos, jau mirusios praeities ikona.“

Kurdamas fotografijų ciklą „Sub Specia Aeternitatis“, R. Penkauskas užtruko gerą dvidešimtmetį, nes ne tik fotografavo, tobulėjo profesiškai, bet ir aiškinosi, siekė suprasti giliau, turbūt todėl žvelgiant į jo fotografijas kai kas atsitinka – vaizdas ir mintis tampa vienu daiktu ir drauge išnyksta – žvelgi net nežinia į ką, greičiausiai kažkur, jau už fotografijos… Gali būti, kad į amžinybę.

Jau vaikystėje susidomėjęs fotografija, R. Penkauskas personalinių parodų yra surengęs labai mažai, nors buvo įvertintas, pelnęs apdovanojimų: pirmąją vietą natiurmorto kategorijoje Sovietų Sąjungos Krasnogorsko konkurse, žiuri prizą UNESCO globojamoje tarptautinėje parodoje ,,Humanity Photo Awards 2010‘‘, Kinijoje už lietuvių liaudies tautinio kostiumo fotografijų koncepcijos sukūrimą ir atlikimą, sidabro medalį UNESCO globojamos tarptautinės bienalės ,,TashkentAle 2010‘‘ už lietuvių liaudies tautinio kostiumo fotografijų koncepcijos sukūrimą ir atlikimą, dokumentinį apdovanojimą už fotonuotraukų seriją ,,Kryžių kalnas‘‘ UNESCO globojamoje tarptautinėje parodoje ,,Humanity Photo Awards 2011‘‘ Kinijoje. Menininkui yra suteiktas Lietuvos meno kūrėjo statusas.

Kurdamas fotografijų ciklą „Sub Specia Aeternitatis“, užtrukai ne taip jau mažai – dvidešimt metų. Kodėl? Tobulinai fotografinę meistrystę, ieškojai sprendimų ar mintimis gilinaisi į pačią temą?

Pasak legendos, Dievas šešias dienas kūrė pasaulį, o septintąją ilsėjosi. Ir čia, mano galva, buvo jo esminė klaida. Būtų paplušėjęs dar dienelę, gal gyventume kitokiame pasaulyje. O kalbant rimtai, tie dvidešimt ir daugiau metų prabėgo žymiai greičiau, nei norėjosi. Tačiau tai nereiškia, kad aš ištisus du dešimtmečius išsekęs ir apsipylęs prakaitu triūsiau prie šios temos. Lygiagrečiai rutuliojosi ir kiti darbai.

Viskas buvo sumanyta dar 1987–1988 metais, nors pirmieji vaizdai sidabro bromido grūdeliais ant popieriaus lakštų pabiro tik 1990–1991 metais. Vėliau, 2012-aisiais, projektas buvo pratęstas. Ištisą dvidešimtmetį persekiojo įkyrus jausmas, kad padariau ne viską, ką tuo metu norėjau nuveikti, jog egoistiškai patenkinau tik savo proto ir dvasios jaunatviškas užgaidas ir, tarsi suvedžiojęs nekaltą mergaitę, visa tai palikau likimo valiai…

Tačiau datas, metus, sumanymus, nuveiktus darbus paprastai lydi gan ilgas kūrybinių ieškojimų ir išgyvenimų šleifas. Kartais jis tik sušmėžuoja darbuose, kartais atsiskleidžia visa savo didybe, bet dažniausiai taip ir palieka dūlėti beviltiškame skaičių bei datų šiukšlyne. Puikiai pamenu: buvo metas, kai įprastinių natiurmortų fotografavimas jau nieko nedavė nei protui, nei dvasiai. Daiktų tūriai tapo pernelyg paprasti, o šviesa, rodėsi, reikalinga tik tam, kad įžvelgčiau jų kontūrus, nors juos galėdavau suvokti ir visiškoje tamsoje, pirštais grabinėdamas dulkinus paviršius. Žaidimas virto buitiška, pernelyg kasdieniška ir nereikalinga rutina, kurią protas stengėsi nustumti į nuošalų užkaborį. Gali būti, jog viskas paprasčiausiai pabodo, kad tarp mano sielos ir daiktų formų būties atsirado pragaištinga griova. O gal todėl, kad vis dažniau užklupdavau save mąstant, jog kambaryje netvarkingai išmėtytuose daiktuose slypi kažkas daugiau nei pamestinukų likimas. Kad juose glūdi lytėjusių žmonių gėris ir išmintis: tereikia tik suklusti ir išgirsi bepradėje laiko tėkmėje, bekraštėje erdvėje išskydusį garsą… O pati daiktų forma bei jų paskirtis tėra dvasinė apgaulė, kurios dar nesuvokiu, dar negaliu jai pasipriešinti, dar nesu laisvas. Mano protas, susiliejęs su kūnu, mėgavosi gan tvaria jo būsena ir visomis išgalėmis stengėsi tvirtuose gniaužtuose išlaikyti nedrąsius dvasios proveržius.

Daiktai tikriausiai čia buvo niekuo dėti. Kaltininkas buvau aš, greičiau – beprotiškas noras išsipasakoti, ką jaučiu, išvaduoti save tarsi nebylų ėriuką iš supančio abejonių gardo. Gaudžiau kiekvieną maištaujančios minties šnabždesį, kiekvienoje erdvės kertelėje ieškojau menkiausių atsparos krislų. Kol suvokiau savo gyvenimo trapumą, laiko ir erdvės didybę bei nepastovumą, amžinybės nebūtį šiame vargų pasaulyje…

Rymanto Penkausko fotografija

Ir vis dėlto – ar neatrodo, kad užtrukai per ilgai: per tą laiką kolegos padarė karjerą, tapo svarbūs ir įtakingi, o tu vis vaikštai amžinybės pilnomis kišenėmis…

Kelionės trukmė šiuo atveju visiškai nesvarbi, nes tai nėra vien mano asmeniniai vienadieniai išgyvenimai. Tai pasakojimas ir apie kitus, kažkada gyvenusius, mylėjusius, klydusius. Ir dar tik kada nors ateisiančius džiaugtis, kentėti, klupti, pakilti, išeiti. Apie tuos, kurie jautė ar dar pajaus didžiulę palaimą patirti šviesą ir tamsą, kelionę Čia ir Atgal. Tai tik labai maži žmonių gyvenimo istorijos trupinėliai, nutylintys jų vardus, jų gyvenimo laimingas ar skausmingas datas, išlieto prakaito gausą, odos ir akių spalvą. Tai jų, dar lig šiolei klaidžiojančių laiko glūdumose, pasislėpusių begalinės erdvės kertelėse, minčių fragmentiški užrašai. Gal net ne užrašai, o kažkokiais nesuvokiamais būdais mane pasiekę regėjimai.

Galvoju, kad mes, žmonės, vis dėlto esame keisti. Tiksliau, mūsų protai veikia keistai. Jeigu gyvenime būčiau veržęsis tapti „svarbus ir įtakingas“, tikriausiai būčiau atėmęs iš vieno kito „kolegos“ galimybę tapti „svarbiam“ ir padaręs juos nelaimingus. Kai kuriuos net labai nelaimingus, o pats, baugu, dėl to šiandieną jausčiausi geriau. Kai kurie, netapę „įtakingi“, neturi jokios kitos galimybės įprasminti savo kūrybos visuomenėje. Sovietmečiu pradėjusi klestėti tradicija puoselėjama ir šiandien. Tai, manau, viena iš priežasčių, leidžianti atsirasti tokiems fotografiniams parodiniams kūriniams, kuriuose bandoma atrasti fotografinį grūdą, ieškoti fotografijoje meno su žiburiu ar susitapatinti su iškiliomis asmenybėmis vien dėl to, kad keliolika kartų buvo praeita šalia jiems statomo paminklo. Privalau pasikartoti: mane kažkada užbūrė pats kūrybinis procesas. Todėl pasirinkau kitą kelią, kuriuo keliauju būdamas laisvas, niekas pernelyg nedaro įtakos mano mąstymui ir kūrybai. Tai tikriausiai ir yra didžiausias mano gyvenimo pasiekimas.

O už nuostabų aforizmą – ačiū. Nuo šiol žinosiu, kad ir mano kišenėse ne vien vėjai švilpauja.

Nevadini savęs fotomenininku. Kodėl?

Tam yra pernelyg daug priežasčių. Nevadinu savęs nei fotomenininku, nei mesiju, atvykusiu gelbėti žmonijos, nei grybų pasaulio karaliumi. Nevadinu, nes nežinau, kas tai yra, kaip tai pasiekiama ir, galų gale, kas yra nuveikiama, apsišaukus vienu ar kitu. Kažkodėl Lietuvoje nėra „architektų menininkų“, „dailininkų menininkų“, „kompozitorių menininkų“ ir kitų kūrybinių profesijų „menininkų sąjungų“. Ir nesvarbu, ar jie kurdami „sojuzus“ buvo kuklesni, ar tiesiog buvo įgiję geresnį universitetinį išsilavinimą. Vargiai atrasite „šviesos menininkų sąjungą“ ar panašios prasmės deriniu pasivadinusią organizaciją kitose pasaulio šalyse. Juolab kad savo internetinėje svetainėje fotomenininkai anglų kalba aiškina, jog jie yra vis dėlto „Lithuanian Photographers Association“ nariai.

Bala nematė tų lingvistinių(?) gudrybių ar kvailysčių. Pati fotografo veikla yra tokia pat sudėtinga, reikalaujanti ganėtinai daug fizinių ir dvasinių išbandymų ir ne mažiau garbinga nei kitos kūrybinės profesijos. Nuo J. N. Niepce, L. J. M. Daguerre ir V. H. F. Talbot laikų prabėgo nemažai metų, prirašyta aibė knygų ir straipsnių, tikriausiai nevertėtų apie tai diskutuoti. Tačiau kiekvienas laikmetis mums palieka ne tik savo vertingąją kultūrinio lobio dalį, bet ir tvirtus pančius, saistančius kūrėjus (beje, ne tik juos) su ne itin miela praeitimi. Kalbu apie sovietinį ir posovietinį laikotarpius. Smarkiai klystame manydami, kad pirmasis – jau tolima praeitis, o antrasis – viso labo tik blogas kvapas, sklindantis atrišus batų raištelius, kuris išsivadės. Tačiau apie tai kalbėti keblu. Akivaizdu, kad daugybės žmonių sielos ir protai dar nepajėgė išsivaduoti iš tvirtų priespaudos pančių ir dar šiandieną vergiškai tarnauja buvusios sistemos rūmų griuvėsiuose. Paradoksas – sistemos lyg ir nėra, o jos pažų – begalė. Kalbėti ne tik keblu, bet ir pavojinga, žinant apie dalies visuomenės norus gyventi praeitimi, keliant ant pjedestalo patirtas menkavertes nuoskaudas tarsi svarbiausią savo gyvenimo nuopelną ar idealizuojant savo nuveiktus darbus. Mano galva, laisvas protas ir laisva siela pati savaime naikina visokias prielaidas melui, nepalieka nė menkiausios dingsties gražinti praeitį, klastoti įvykius, kurti naivias pasakas jaunesnei kartai. Gal todėl nestebina, tačiau labai nuvilia žinia, kad dar ir šiandieną šios organizacijos valdybos posėdžiuose gali būti svarstomos kūrėjų pažiūros į sovietinio laikotarpio organizacijos funkcionierių veiklą ir sprendimai priimami vieningai balsuojant, kaip Komunistų partijos CK plenumuose.

Rymanto Penkausko fotografija

Stabtelkime prie „Sub Specia Aeternitatis“ ciklo fotografijų, į kurias žvelgiant išties galima pajusti (ir tai toli gražu ne vien mano nuomonė) amžinybės dvelksmą (lengvą vėjelį), išgirsti tylą, mąstyti ir kartu nieko negalvoti, žiūrėti į iki tobulumo nuglūdintą kompoziciją ir regėti… kažką kitą, jau išeinant už pačios fotografijos ribų. Tačiau parodydamas mums kraštelį amžinybės tu sakai, kad jos nėra?

Išsakyti patiriami jausmai ir klausimo formuluotė norom nenorom mane stumia į verbalinį autorinį kūrinio aiškinimą. O tai jau yra baisiausia, kas gali nutikti ar kartais nutinka. Aš negaliu atimti iš žiūrovo jo teisės pajausti, patirti ir suvokti tai savaip. Todėl pabandysiu to išvengti, paprasčiausiai papasakodamas savo minčių istorijos vingius.

Amžinybė. Kas yra ta laiko metafora, verčianti žmones pasinerti į mistinių pasaulių apmąstymus, netikėti egzistencijos baigtimi ar net sutapatinti savo gyvenimo lūkesčius su dievais? Kas yra tai, kas neturi pabaigos, o pradžia tokia pat mįslinga, nenuspėjama? Tuo metu suvokiau paprastai: kas pasiekia pasaulio pažinimo ribą, tiems laikas sustoja. Trumpas brūkšnelis tarp dviejų datų. Laiko tarpelis tarp pirmojo riksmo ir paskutinio atodūsio. Gal dar epitafija ir… negailestinga prisiminimų lavina dabartyje. Viskas turi pradžią, turi ir pabaigą.

Dar ir dabar nedrįstu leistis į beprasmę polemiką apie amžinybę: ar tai begalinis laikas, ar laiko nebuvimas. Mūsų egzistencijos terpėje laikas ir amžinybė tėra sampratos, žyminčios pernelyg priešingus pasaulius: kaitos ir neišvengiamos mirties pasaulį ir užribio dvasinių lūkesčių pasaulį, kuris vargu ar gali būti ženklinamas laiko dimensija, nes tai neigtų jo buvimą. Tai jau tikėjimas.

Vos nuramindavau protą atrastais atsakymais, tuojau pat sukildavo kita manyje tūnanti galia ir nerimo kupinu balsu niekinančiai priekaištaudavo, kad neieškau savo tiesos, jog tai paviršutinė, jaunystėje įpiršta nuomonė…Dvejonės – tai dar ne neigimas. Tačiau šnabždesiai nesiliovė, kol dualizmo kiautas neatlaikė, išsilydė ir virto neišgirsta, bet suvokta labai aiškia mintimi. Man neturi rūpėti, kaip amžinybę aiškina kuri nors teologinė ar filosofinė srovė. Tai aš neteisingai suprantu amžinybę ir bandau atrasti ją ten, kur jos nėra. Amžinybė – tai ne substancija, skatinanti mus gimdyti vaikus, juos ugdyti, mylėti, tikėti. Tai jokiu būdu ne viltis, galinti tapti gyvenimo tikslu. Amžinybė yra čia ir dabar. Tai jausmas. Tai begalinis gyvenimo procesas, nepriklausomas nuo mūsų pačių būties.

„Sub Specia Aeternitatis“ – ne vienintelis tavo fotografijų ciklas, kokie yra ar bus kiti? Beje, regis, ir šis dar nėra baigtas?

Yra, yra… Tačiau vienareikšmiškai jų vertinti tikrai negalima. Iš senesniųjų paminėčiau seriją „Miestas“ ir, žinoma, „Vandenyje“, kurią, manau, gal ne visą, bet gerokai didesnę, nei buvo lig šiol rodoma, netrukus išvys žiūrovai. Prie man pačiam netikėtai praėjusiais metais gimusios serijos „Fotografiniai sinonimai. Tiptikai“ reikia dar šiek padirbėti. Tačiau pastaruoju metu didžiausias mano galvos skausmas yra „Sutiktieji“, tiksliau – II jos dalis – Lietuvoje. Gal pernelyg sudėtingai tai bandau atlikti taikydamas reportažo metodiką portreto žanrui. Taigi, veikti lyg ir turiu ką, o čia tu bedi rakštį man po nagu ir sakai: „Beje, regis, ir šis dar nėra baigtas“… Iš tiesų nemanau, kad jis užbaigtas: dar turiu minčių, dar turiu vilčių, dar norėčiau prie šios temos sugrįžti. Tačiau kol guldamas į patalą galiu pasakyti, kad kažką nuveikiau, kol rytą pakirdęs galiu tarti, jog šiandieną kažką darysiu – apie bet kokią baigtį kalbėti neverta.