Apie meilę pasakoms

Suaugusieji juk turi rimtesnių užsiėmimų – kalti pinigą ir skaityti tokius leidinius, kuriuose atveriama uždanga ne į stebuklingus kraštus, o į kaimyno miegamąjį ar kokios tai žvaigždutės širdį. Beje, nemaža dalis suaugusiųjų dar labai mėgsta skaityti stebuklingesnes už visas pasakas knygas, tauškiančias apie tai, kaip per trumpą laiką užkalti milijoną. Kiti, užuot klausę pasakose dažnai skambančio moralo sukandus dantis keliauti per visus sunkumus ir savo pastangomis užsidirbti laimingą pabaigą, gi dar investuoja į kelis litus kainuojančius popieriukus, žadančius didžiulių laimėjimų. Tačiau pasakos pakylėja tik vaikus, priverčia džiaugtis, o tos suaugėliškos veiklos dažniausiai nuvargina, skatina pavydą ir galiausiai nuvilia.

Drįsčiau teigti, kad pasakų atsisakymas yra viena tų priežasčių, kodėl šiandien dažnai jaučiamės nelaimingi. Nelaimingi, nes su pasakomis kartu atsisakome ir svajonių apie gražesnį ir geresnį pasaulį. O jei ir svajojame, tai, priešingai nei pasakų herojai, ne kylame į žygį, o laukiame, kol tą geresnį pasaulį sukurs kiti arba jis bus laimėtas loterijoje. Išmesdami pasakas iš savo gyvenimo, rizikuojame kartu su jomis išmesti ir jose glūdintį dorovinį užtaisą, moralines gaires ir pamokymus. Narnijos pasaulio kūrėjas C. S. Lewisas teigia, kad mitai ir pasakos dažniausiai išreiškia grožio ilgesį. Ilgametis jo bičiulis, Viduržemio pasaulio autorius J. R. R. Tolkienas priduria, kad mitai ir pasakos įkūnija moralinę ir religinę tiesą, tik ne akivaizdžiai, o užuominomis.

Taigi pasakos nėra tik gražūs pasakojimai, tačiau amžinų tiesų ir moralinių gairių saugykla. Pasakos yra reikalingos žmogui. Tad abu šie autoriai svajojo sukurti tokias stebuklines pasakas, į kurias mielai pasinertų ne tik vaikai, tačiau ir suaugusieji, kurie dažnai esti pernelyg pragmatiški, skeptiški. Ir jiems tai pavyko – tiek „Narnijos kronikos“, tiek „Žiedų valdovas“ tapo kūriniais, ugdžiusiais ne tik vaikų, paauglių, tačiau ir gausybės suaugusiųjų moralinę vaizduotę.

Pasakojama, kad kadaise rašytojas Evelynas Waughas, paklaustas, kaip jis gali elgtis taip atgrasiai, nors skelbiasi esąs praktikuojantis katalikas, atrėžė: „Jūs nė neįsivaizduojate, koks bjaurus būčiau, jei nebūčiau katalikas. Jei ne antgamtinė pagalba, tai vargu ar apskritai būčiau žmogus.“ Trumpai tariant, katalikybė nepaverčia žmogaus tobulu, tačiau jį transformuoja, skatina pasistiebti, ugdytis dorybes, stengtis pamilti net tą, kuris tau iš pirmo žvilgsnio yra atgrasus ir svetimas, skatina jį būti žmogiškesnį. Perfrazuodamas E. Waugho mintį, drąsiai galiu klausti: koks aš šiandien būčiau, jei ne vaikystėje nuolat mane lydėjusios pasakos, o ypač Hanso Christiano Anderseno kūriniai? Kaip ir E. Waughas galiu teigti, kad tikrai būčiau nepalyginamai bjauresnis nei dabar, veikiausiai būčiau tikras vargas. Šios pasakos mokė mane doros, skatino svajoti ir tikėti, ragino žvelgti į pasaulį ne pro nespalvotus pragmatizmo akinius, kai kiekvieną veiksmą lemia paprasčiausias kaštų ir naudos skaičiavimas, o širdimi.

Juk Jonelis iš H. Ch. Anderseno „Kelionės draugo“ pragmatikų akyse yra visiškas kvailys, nes atidavė savo paskutines santaupas piktadariams, norėjusiems išniekinti šventoriuje gulėjusius mirusiojo palaikus. Antrą kartą jis būtų buvęs visų išjuoktas, kai nusprendė rizikuoti savo galva, pasiryžęs kovoti dėl pamiltos piktosios karalaitės rankos. Argi ne kvaila rizikuoti savo galva dėl meilės? Vis dėlto Jonelis, nors kitų ir laikomas nepataisomu idealistu ar net kvaileliu, man yra artimesnis nei visi pragmatikai kartu sudėjus. Man artimesnė yra Gilberto Keitho Chestertono pozicija, teigianti, kad tikrieji bepročiai yra tie, kurie prarado viską, išskyrus protą. Juk būtent jie save pasmerkia gyventi kalėjimu virtusiame pasaulyje, nebeturinčiame jokios anapusybės vilties. Juk jie skuba skelbti, kad joks stebuklas nėra įmanomas ir patys pasirašo sau nuosprendį tapdami tik begalinės priežasčių-pasekmių grandies sraigteliu.

Tad visiems noriu tik palinkėti neatsisakyti pasakų: nenukišti į jų į lentynos kampą, o jei jau taip nutiko, bent retkarčiais nupūsti dulkes nuo knygų ir jas paskaityti, pasidalinti jomis ne tik su vaikais, tačiau ir su suaugusiaisiais, nebijoti tikėti ir svajoti. Pamenu, kai būdamas mažas pyplys, artėjant Šv. Kalėdoms, laukdavau tai konstruktoriaus, tai mašinėlės, tai dar kokio žaislo. Tačiau tik ilgainiui supratau, kad pati didžiausia dovana buvo iš bobutės lūpų skambėjusios pasakos, lydinčios mane iki šiol.