2015 02 18

bernardinai.lt

Evangelijos komentaras

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Pelenų trečiadienis Mk 8, 22–26 „Jėzus vėl palietė rankomis jo akis“

Jėzus ir jo mokiniai ateina į Betsaidą. Ten atveda pas Jėzų vieną neregį ir prašo jį palytėti. Jis paėmė neregį už rankos ir nusivedė už kaimo. Ten patepė seilėmis jo akis, uždėjo ant jo rankas ir paklausė: „Ar ką nors matai?“ Šis apsižvalgęs tarė: „Regiu žmones. Lyg kokius medžius matau juos vaikščiojančius“.

Jėzus vėl palietė rankomis jo akis, ir jis visiškai praregėjo – tapo sveikas ir viską ryškiai matė.

Jėzus išsiuntė jį namo, sakydamas: „Tik neužeik į kaimą“.

Kiti skaitiniai: Pr 8, 6-13. 20-22


Evangelijos skaitinį komentuoja Renata Vanagaitė SSC

Šiandienos Evangelijoje –  kuklumo pamoka. Jėzus nori atkreipti savo mokinių dėmesį į savo mintis, o ypač į pagrindinę gėrio darymo motyvaciją. Į tai, dėl ko iš tiesų reikia stengtis.

Ateinanti Gavėnia- iš tiesų puikus metas apversti aukštyn kojomis kai kurias mūsų patogiai susidėliotas nuostatas. Nepapiktinti aplinkinių, tačiau tuo pačiu išjudinti taip kruopščiai ir atidžiai susikurtus gerų katalikų įvaizdžius.

Kaip atskirti šiuos dalykus? Kaip liudyti gerumą savo darbais, bet tuo pačiu parodyti žmonėms ne save, o Dievą? Kaip atpažinti, ką  iš tiesų mes liudijame- Dievo stebuklą mūsų žmogiškume, ar tik tuščią savivertės blizgesį?

Taigi, Jėzus sako: „venkite daryti savo geruosius darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, kitaip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje“. Iš tiesų tai nėra stabdis geriems darbams,- tai kvietimas padaryti tvarką savo ketinimuose. Dėl ko iš tikrųjų mes darome gerus darbus? Ar mums svarbu, kad visuomenė, ar kuri nors žmonių grupelė, ar bent jau draugai, artimieji  mus pastebėtų ir susidarytų gerą nuomonę.

Iš tiesų svarbu  mums turėtų tik tai, ką Dievas mumyse mato, ir  kuriame žmoguje ar situacijoje Jis laukia mūsų pagalbos, palaikymo ar kitokio veikimo.

Panašu, jog kažkuria prasme, turime rinkis viena arba kita: plaukiant minios srautu, sutelkti jėgas ties gero įvaizdžio visuomenėje kūrimu, arba iš tiesų stengtis dėl Dievo ir Jo Karalystės, mylint žmones,-  besąlygiškai, be reklamos, jiems padedant.

Evangelijos žodis kviečia likti kukliais netgi ir draugų bei artimųjų rate. „Tenežino tavo kairė, ką daro dešinė“.

Tas pats ir su malda bei pasninku. Gali būti, jog amžinybėje sutiksime Dievo Karalystėj besilinksminančius tuos, kurių beveik niekada nematėm nei darančių gerus darbus, nei besimeldžiančių, nei pasninkaujančių. Tokių, kurie visa tai darė ne dėl akių, bet dėl Dievo ir iš atjautos kenčiantiems.

Išmalda, arba meilės darbai kitiems, o ypač šiandieniam Dievo Žodyje  akcentuojamieji malda ir pasninkas visuomet liks pagrindiniais Gavėnios receptais, kad apvalytume savo širdis, kad iš tiesų suprastume, dėl ko stengiamės ir kam gyvename.

Mūsų malda ir pasninkas – tartum tikri laiškai, parašyti Dievui.

Asmeniniai laiškai niekuomet nebūdavo rašomi ir skaitomi viešose žmonių susibūrimų vietose, ar gatvėje. Jie rašomi ir skaitomi jaukiame ir tyliame namų kampelyje. Tai – vertingi ir brangūs rašančiojo ir jo adresato slėpiniai, kurių nevalia matyti pašalinėms akims.

Jei norime tapti pernelyg matomi ir giriami už savo pasninkus ir maldas, šie mūsų „dvasiniai laiškai“, turėję būti skirti tik Dievui, tampa tarsi  spausdintiniais reklaminiais popierėliais apie nuolaidas ir akcijas, kurie vėliau mėtosi pašto dėžutėse tarp laikraščių, kol tiesiu taikymu nukeliauja į pirmą pasitaikiusią šiukšliadėžę ar krosnies prakurų dėžę.

Tikras pasninkas ir malda, jei yra autentiški ir nuoširdūs, pamažu keičia mūsų

bruožus, požiūrį į žmones, ir tai yra Dievo Meilės Dvasios vaisiai sieloje. Ir atvirkščiai,- jei malda ir pasninkas nepadaro mūsų bent truputį geresniais ir jautresniais artimui, verta susimąstyti.

Ivano Rūsčiojo laikais Rusijoje gyveno nemažai  jurodivų, tai yra tokių krikščionių, kurie, pagal tiesioginį Evangelijos žodžių supratimą, pasaulio ir visuomenės akyse apsimesdavo kvaileliais,- jie tai darydavo dėl Kristaus. Caras Ivanas Rūstusis buvo uolus provoslavas, visiems buvo žinoma, kaip griežtai jis pasninkaudavo, ir štai jam penktadienį atvykstant į vieną miestą, pasitinka jį jurodivas, valgydamas dešros rinkę, ir siūlydamas: „pasivaišinkit mėsyte, gerbiamas care“. Carui Ivanui papriekaištavus, kaip šis drįsta penktadienį valgyti mėsą ir siūlyti ją carui, jurodivas atsakė: „mažesnis griekas valgyti mėsytę penktadienį, nei gerti nekaltų žmonių praliejamą kraują“.

Taigi, nepamirškime pasninko bei maldos prasmės, bet tuo pačiu leiskime Gyvajam Dievui ir Jo Meilei bei jautrumui būti pirmoje vietoje mūsų širdyse, kad visa kita pamažu taip pat susidėliotų į savo vietas.

 Mažoji Studija